Sau­lė PIN­KE­VI­ČIE­NĖ

Jurgio Kunčino viešoji biblioteka mini 20-metį, poetas ir vertėjas Antanas A.Jonynas ruošiasi 60-mečio jubiliejui. Jam skirtas kūrybinis vakaras surengtas bibliotekoje, kurioje iš Alytaus kilęs rašytojas lankosi taip pavyzdingai dažnai, kad net klausia: „Ar nenusibodau?“ Auditorijos gausa liudija, kad tikrai ne.

„Į „raudondvarį“, kuriame prasidėjo susitikimai su įvairių sričių kūrėjais, Antanas A.Jonynas kadaise atvažiavo su šviesaus atminimo rašytoju Jurgiu Kunčinu, vėliau buvo tituluotas trumposios prozos skaitymų „Imbiero vakarai“ krikštatėviu, yra nepakeičiamas mūsų konsultantas ir pagalbininkas, o trumpiau tariant – poetas, kurį mylime“, – sako bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė.

Ne ji viena pastebi, kad „netinka Jonynui būti jubiliatu“. Kitas vakaro svečias, literatūros apžvalgininkas Arnas Ališauskas, pritaria: poetas išlieka toks pats nuo pirmos knygos, su džinsiniu švarku, truputį liūdnas ir išmintingas, šypsosi sau atlaidžia šypsena, bet akyse velniukai šokinėja. Truputį bastūnas ir hipis, savo klajonėse randantis grožio ir ramybės ženklus ten, kur jų, regis, ir negalėtų būti. Čia jo poezijos paslaptis ir skaitytojų meilės priežastis.

A.Ališauskas išpažino savo silpnybę literatūrą lyginti su kinu. A.A.Jonyną jis priskiria neorealistų kartai (drauge su Gintaru Patacku, Donaldu Kajoku, Dalia Saukaityte jis pakeitė modernistus Marcelijų Martinaitį, Sigitą Gedą, Vytautą Bložę), kurią kine lygintų, pavyzdžiui, su Federico Fellini.

„Ar pastebėjote, kad Jonyno poezija be galo muzikali, tačiau pagal ją nekuriamos dainos, o maestro Vytautas Kernagis yra pasakęs, kad nesugeba rasti jai muzikinio rakto. Kodėl?“ – kvietė susimąstyti A.Ališauskas.

Jo atsakymas – šiuose eilėraščiuose tiek savaiminio muzikalumo, kad muzikai vietos tiesiog nebelieka, o vienintelis sprendimas paprastas – rokas. Taip „Kardiofonas“ sudainavo legendinę „Kalėdinę eglutę“. Daina tapo be galo populiari, nors turbūt tik ištikimiausi skaitytojai žino, kad tai tekstas iš A.A. Jonyno poemos „Larisa“. Tokių Alytuje nemažai, nes taip, kaip nepamiršo poetas savo „šakninio“ miesto, taip ir alytiškiai jaučia jo kūrybai ypatingų sentimentų.

Ne veltui jubiliejiniame vakare apsilankęs meras Jurgis Krasnickas rašytojui pirmiausia padėkojo už ištikimybę Alytui, kurio neišsižadėjo ir gyvendamas Vilniuje. Jos patys alytiškiai neretai galėtų pasimokyti.

publikuota „Alytaus naujienos”

Spalio 25 dieną, penktadienį, 17.00 val., Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos salėje įvyks knygos „Alytaus dailės mokykla: 35 pasipriešinimo metai“ (Kitos Knygos, 2013 m.) pristatymas. Jo metu vyks susitikimas-pokalbis, kuriame dalyvaus knygos sudarytojai, tekstų autoriai, leidėjai, publikuojamų interviu pašnekovai.

„Alytaus dailės mokykla buvo įkurta 1978 m. ir nuo tos akimirkos joje visi ir kiekvienas nuolat visais įmanomais būdais ir visur priešinosi: medžiagai, tarpusavio santykiams, nusistovėjusiai tvarkai, sistemai, idiotizmui, menui, valdžiai ir sau patiems. Leidinys „Alytaus dailės mokykla: 35 pasipriešinimo metai“ – tai radikaliai subjektyvizuota mokyklos istorija. Ji parašyta iš aistros – akinančios ir kartais visai apžlibinusios – apie fizinį, psichologinį ir dvasinį solidarumą erdvėje, laike ir nuolatiniame prasmės ieškojime.

Leidinio sudarytojai siekė atskleisti vienos mokyklos transformaciją nuo pradinės idėjos, gemalo iki naujų ir niekam nematytų kūrybinės saviorganizacijos formų, bet šalia to atsiskleidė ir nemaža gretutinių veiksnių: politiniai galios žaidimai, menininkų idealizmas ir naivumas viskam priešintis, socialiniai ritualai ir jų transformacijos, ideologinės dūmų užsklandos, paraleliniai pasauliai. Trumpai tariant, tai istorija, kaip kapitalizmas įsitvirtino eilinio mažo Rytų Europos miestelio gyventojų sąmonėje ir jų tarpusavio santykiuose.“

Rugsėjį Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje atidarytas naujas salono „Balta varna“ renginių sezonas. Šio išskirtinio paukščio įvaizdis jau dvidešimt metų lydi kultūrinę bibliotekos veiklą. Nors tokie jauni baltasparnės varnikės metai vis dar žavi netikėtumais ir polėkiu, tačiau jau galima įžvelgti tam tikras veiklos tendencijas ir net tradicijas. Pamažu tapo nerašyta taisykle pirmuoju sezono renginiu pasirinkti alytiškiams puikiai žinomo fotomenininko Zenono Bulgakovo parodų atidarymus. Šįkart alytiškių įvertinimui pristatyta fotografijų ekspozicija „Alytus vakar ir šiandien“.
Parodoje – daugiau kaip keturiasdešimt urbanistinių peizažų, kurių kiekvienas tuo pačiu rakursu fotografuotas ir prieš daugelį dešimtmečių, ir pastaraisiais metais. Drastiškų kontrastų principu sumaniai sukomponuoti darbai intriguoja, kelia sentimentus, kviečia įvertinti istorinius miesto pokyčius. Nedaugžodžiaujantis, mąsliai besišypsantis pro ūsą parodos autorius jau ne vieną dešimtmetį atidžiai seka savo miesto gyvenimą pro fotoaparato objektyvą. Dėl įdomesnių kadrų, esą, ne kartą tekdavę ir daugiabučių stogais palaipioti, ir į gamyklų teritorijas įsibrauti. Tokiu neeiliniu būdu užfiksuoti vaizdai realistiškai atspindi miesto praeitį ir nūdieną. Seniausi šios ekspozicijos kadrai datuojami 1970–aisiais, t. y. fotografuoti prieš ketverius dešimtmečius – tuomet, kai prasidėjo Alytaus virsmas iš nedidelio provincijos miesto į Pietų Lietuvos pramonės centrą.
Bibliotekos direktorė ir salono „Balta varna“ šeimininkė Giedrė Bulgakovienė, svetingai sutikdama parodą savo valdose, patikino kada nors ateisiant laiką ir viso Zenono Bulgakovo darbų archyvo eksponavimui. Gražų šeimyninį bei kūrybinį B. ir Z. Bulgakovų tandemą pasveikino miesto savivaldybės atstovės – vicemerė Nijolė Makštutienė ir kultūros skyriaus vedėja Vilma Liaukuvienė.
Gyvas diskusijas ir emocingus senųjų alytiškių komentarus sukėlę Z. Bulgakovo darbai jokiu būdu nenuvylė į parodos atidarymą sugužėjusios publikos. Spinduliuodamas jam būdingą ramybę fotomenininkas mielai priėmė visą virtinę sveikinimų ir kukliai „nurijo“ iš visų pusių aidinčias pagyras. Pats savo kruopštų darbą apibūdino vos keletu žodžių: „Na, manau, neblogai gavosi…“
________________________________________
Fotografijų paroda „Alytus vakar ir šiandien“ bibliotekos erdvėse veiks iki pat spalio mėnesio pabaigos, tad kiekvienas alytiškis galės atrasti jam patogią dieną savo akimis pamatyti ir įvertinti, kaip pastaraisiais dešimtmečiais keitėsi miestas. Maloniai kviečiame!
Ilonos Krupavičienės nuotr

SAWUBONA, AFRIKA! (zulų kalba: Sveika, Afrika!) – taip vadinasi spalvinga fotografijos paroda, kurią birželio 13-ąją, ketvirtadienį, 17 val. Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje pristatys jos autorius mokslininkas ir poliglotas, filosofijos mokslų daktaras Gediminas DEGĖSYS.

Gimęs ir augęs Alytuje, kurį laiką mokęsis Adolfo Ramanausko-Vanago vidurinėje mokykloje, o studijavęs jau Laterano universitete Romoje, G. Degėsys stažavosi Paryžiaus (Prancūzija), Londono (Anglija), Durbano (Pietų Afrikos Respublika) ir Dar es Salamo (Tanzanija) universitetuose.

Šiuo metu jaunas mokslininkas dėsto afrikanistikos studijų kursus Vilniaus universiteto Orientalistikos centre: Įvadą į Užsachario Afrikos studijas, Pokolonijinės Afrikos filosofiją, suahelių ir zulų kalbas.

“Afrika į mano gyvenimą užklydo kelis kartus ir visai netikėtai – atvirauja charizmatiškasis parodos autorius. – Pirmą kartą tai atsitiko, kai studijavau Italijoje ir pradėjau mokytis suahelių kalbos; išgirstas “nakupenda”(aš tave myliu), patraukė mano dėmesį savo skambesiu.

Antrą kartą egzotinė Afrika į mano erdvę pasibeldė, kai išvykau stažuotis į Paryžių. Ten aplankiau Musée du Quai Branly. Įėjęs į Užsachario Afrikos kūriniams skirtą salę, negalėjau atsižiūrėti į skulptūras, alsuojančias pirmapradiškumu, didingumu bei slėpininga gelme.

Juodąjame žemyne buvojau daug kartų, bet kiekvieną sykį jį atrasdavau vis kitokį. Drįstu pagarsinti, jog Afriką įsimylėjau, joje atradau save, ir tikiuosi, jog Ji atrado dalelę savęs manyje. Kaskart prisimenu vieno keliautojo pasakytą mintį: “Jeigu neturi bent kruopelės juodaodžio sielos, Afrika tau bus svetima ir tu joje būsi nesuprastas”.

Minint Vilniaus universiteto Orientalistikos centro 20-metį, noriu pasidalinti bent keliomis akimirkomis iš neužmirštamų savo kelionių po Juodąjį žemyną.