Į spalvingą pavasarinių renginių paletę Alytaus miesto viešosiose erdvėse jau ateinantį ketvirtadienį (gegužės 23 dieną, 17 val.) įsiterpia ir Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos organizuojamas muzikos ir poezijos vakaras „Susipažinkime iš naujo“. Jis vyks jaukiame, savitą aurą turinčiame Senamiesčio skvere (vadinamojoje roko duobėje). Esant prastam orui – bus perkeltas į J.Kunčino viešosios bibliotekos salę ( Seirijų g.2).
Tai jau antrasis renginys pagal projektą „Dvidešimt metų drauge: susipažinkime iš naujo“ , skirtas bibliotekos veiklos dvidešimtmečiui ir finansuojamas Lietuvos kultūros rėmimo fondo bei Alytaus miesto savivaldybės. Viso šiemet bus organizuoti trys dainuojamosios ir skaitomosios poezijos vakarai. Šįkart jame dalyvaus žinomas poetas ir bardas Edmundas JANUŠAITIS, neseniai išleidęs kompaktinę plokštelę Romo Kalantos atminimui, skambės Rimo Buroko eilės, kurias atliks Leokadija SUŠINSKAITĖ. Plačiai žinomo ir jau dešimtmetį Vilniuje, Mokytojų namuose organizuojamo bardų festivalio „Tai –aš “ sumanytojas Juozas ŽITKAUSKAS pristatys šio festivalio dešimtmečiui skirtą leidinį „Tai – aš. Bardų istorija“ (jį galima bus ir įsigyti), skaitys savo eilėraščių.

Taigi visus kviečiame nors trumpam pamiršti rūpesčius ir praleisti vakarą muzikos ir poezijos draugijoje.

Mielieji,

Bibliotekoje glūdi kultūros šviesa, žinių klodai, tūkstančiai atradimų ir daugybė galimybių kiekvienam: senam ar jaunam, tyleniui ar vietoje nenustygstančiam smalsuoliui. Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka jau du dešimtmečius dirba Jums – su meile ir dėmesiu kiekvienam lankytojui.

Nuo Alytaus Jurgio Kunčino viešosios  bibliotekos įkūrimo 1993 m. šuoliais vyko pokyčiai – keitėsi, plėtėsi miesto bibliotekų  patalpos, į kasdienybę veržėsi naujausios technologijos, popierines ranka rašytas korteles pakeitė įmantri bibliotekų informacinė sistema. Tačiau kiekvienas skaitytojas, du dešimtmečius ištikimai lankęsis bibliotekoje, tebesutinkamas su ta pačia miela bibliotekininkės šypsena.

Kultūra, nejučia betampanti piniguotesnių sričių podukra, lyg balta varna atkakliai tebešvyti dideliame „praktiškų”  juodaskvernių būryje. Simpatingos varnelės logotipas lydi daugybę bibliotekoje vykstančių kultūrinių renginių. Čia besiburiantys alytiškiai stengiasi puoselėti kultūrą ir meną. Lyg visai nejučia Baltos varnos lizde gimė ir į visuomenę išplazdeno jau daugiau negu 200  literatūros ir muzikos vakarų, dailės, fotografijos parodų. Jau net penkis kartus surengtas trumpąją prozą globojantis „Imbiero vakarų“ festivalis.

Visų pokyčių ir nuveiktų darbų neišvardinsime. Ar bereikia? Norisi tiesiog suburti visus bibliotekos draugus ir paprasčiausiai pasidžiaugti, kad jau du dešimtmečius esame kartu.

Balandžio 25 d. 17 val. visus maloniai kviečiame į literatūrinį-muzikinį vakarą, skirtą J. Kunčino viešosios bibliotekos jubiliejui.

20 METŲ DRAUGE: SUSIPAŽINKIME IŠ NAUJO

Programoje:

Teatralizuotas pasivaikščiojimas bibliotekos istorijos takais:

Dalyvauja Alytaus teatro aktoriai Inesa Pilvelytė, Onutė Gudaitytė, Eugenijus Rakauskas, Jonas Gaižauskas.

Muzikiniai sveikinimai bibliotekai ir draugams:

Giedrius ir Agnė ARBAČIAUSKAI  (Vilnius), Alvydas JEGELEVIČIUS (Alytus –Vilnius)

Renginį remia Alytaus miesto savivaldybė ir Kultūros rėmimo fondas.

Praėjusį ketvirtadienį,  vasario 22 d., Romo KALANTOS  jubiliejinis, šešiasdešimtasis, gimtadienis paminėtas ir gimtajame Alytuje. Ta proga Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje visuomenei pristatyta dokumentinė ekspozicija „Romas Kalanta -Laisvės šauklys. 1972 m. Kauno pavasaris”. Ekspozicija veiks iki kovo 12 d.

Jūsų dėmesiui siūlome  bibliotekos direktorės G.Bulgakovienės įžanginį žodį, pasakytą parodos atidarymo metu.

ROMO KALANTOS AUKOS PRASMĖ: PRIEŠ KETURIASDEŠIMT METŲ IR ŠIANDIEN

Praėjusį pavasarį visa Lietuva garsiai paminėjo Romo Kalantos tragiškos žūties 40 –tąsiais metines. Devyniolikmečio vaikino savanoriškas pasirinkimas tapti gyvuoju deglu Kauno muzikos teatro sodelyje ir po to sekusios jaunimo demonstracijos, kurioms malšinti buvo mestos didžiulės KGB bei milicijos pajėgos ir vyko represijos prieš jų dalyvius, labai akivaizdžiai parodė, kad toli gražu ne viskas taip ramu ir ideologiškai „tvarkinga “, kaip trimitavo oficialioji propaganda, buvo brežnevinės stagnacijos tuomet jau apimtos Sovietų Sąjungos Lietuvos respublikoje.
Ši Romo Kalantos auka įžiebė nors ir simbolinį, bet tikrai ryškų laisvės troškimo fakelą daugelio mūsų tautiečių širdyse, buvo vienas iš tų itin stiprių impulsų, dar ko ne po trisdešimties metų atvedusių tautą į mūsų šalies Nepriklausomybę.
Šiandien, jau daugiau kaip du dešimtmečius gyvendami savo nepriklausomoje valstybėje, mes minim Romo Kalantos, augusio mūsų gimtajame Alytuje, jau 60 – ąjį, jubiliejinį gimtadienį.
Ta proga šiandien pristatome Jums parodą, kurią parengė Lietuvos seimo Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyrius ir kuri pirmą kartą eksponuojama Alytuje. Ją papildo mūsų bibliografų parengtą dokumentinė ekspozicija, kurioje – ir pastarųjų metų publikacijos bei knygos, ir pirmųjų mūsų laisvėjimo metų dokumentiniai liudijimai, ir net okupacijos metais leistos „Bažnyčios kronikos“ žinia pasauliui apie tuometinius Kauno pavasario įvykius.
Šios parodos ir apskritai Romo Kalantos jubiliejaus paminėjimo prasmę matau ne tik tame, kad išskirtinis jo poelgis be išlygų vertas amžininkų atminimo ir tautos pagarbos per amžius, bet ir dėl to, kad jau užaugo ištisa jaunimo karta, sunkiai įsivaizduojanti, kas yra gyvenimas totalitarinėje visuomenėje. Kad jaunas žmogus gali būti persekiojamas vien už tai, kad nori būti panašus į gėlių vaikus -hipius, nešioti ilgus plaukus, dėvėti džinsus, klausytis bitlų ir kitos –SAVO muzikos. Arba užuot dirbęs valdišką darbą, rašyti eiles, skaityti tik „iš po skverno“ gaunamus, sistemos draudžiamus kitų didžiųjų poetų ir rašytojų tekstus, jau nekalbant apie tai, kas laukė tų, kurie slaptai minėjo vasario 16 –ąją, kėlė trispalves ar, juolab, įsijungdavo į disidentinę veiklą.
Juk ta pati sistema vos po kelerių metu negailestingai sunaikino ir dar vieną IŠSKIRTINĮ mūsų miesto vaiką – jau absoliučiai apolitišką Romo Kalantos vienmetį – poetą Rimą BUROKĄ. Neesminis skirtumas tik tas, kad Romo Kalantos gyvybę visgi norėta gelbėti : kad išvengti plataus Kauno įvykių rezonanso, norėta paskelbti psichikos ligoniu ir visiems laikams nugrūsti į psichiatrinę ligoninę. Neišdegė.
O Rimą BUROKĄ ne tik paskelbė, bet ir uždarė į kalėjimą ir jam, pasirinkus saviškę, galbūt ir neišmintingą jaunatviško protesto formą, nieko nedarė, kad išgelbėtų – lengva ranka leido numirti, nesiteikę suteikti būtinos medicininės pagalbos.
Ir kai šiandien, kuomet vis daugiau rusiškų pinigų ne tik mūsų bankuose, bet ir jų pėdsakų žiniasklaidoje ar politikoje, vis dažniau pasigirsta „nekaltų“ pastebėjimų –
– gal Romas Kalanta pasirinko žūtį visai ne dėl tėvynės, o tik dėl savo merginos? (Nes nei narkotikų vartojimo, nei kitų „keistenybių“ KGB taip ir nepavyko iškapstyti, nors labai stengėsi.)
arba
– kad taipogi alytiškis, savanoris Artūras Sakalauskas, nebuvo joks ten didvyris, tiesiog pakirto jį atsitiktinė kulka, – tarsi dar tragiškosiomis 1990 –ųjų sausio dienomis sprogmenų prikaišiotame parlamente jo gynėjų būryje šis atsidūrė be jokios patriotinės motyvacijos!
Tad ši paroda, pagrįsta nebe menine išmone ar propagandiniais/ piariniais triukais, o vien tik kartais tiesiog žiauriais dokumentiniais liudijimais, tebūnie priminimas apie totalitarizmo pavojus ir esmę. Manau, kad tai yra dar viena, ne mažiau svari, nei prieš keturis dešimtmečius, Romo Kalantos aukos prasmė.

Iki gruodžio 27 d. J.Kunčino viešojoje bibliotekoje veiks  unikali idėjų dirbtuvių „Vario burnos“ dvidešimtmečiui skirta ekspozicija, kurios pristatymas Alytuje  įvyko „Imbiero vakarų“  metu. Tai šio sambūrio įkūrėjo Tomo S.BUTKAUS  mažųjų knygelių –„čiabukų“ (angl. Chapter Book) paroda,  ankstyvieji idėjų dirbtuvių darbai. Leidybinė idėjų dirbtuvių praktika dedikuota Lietuvos ir užsienio autoriams bei jų kūriniams, nepatekusiems į didįjį „istorijos“ ir „literatūros“ naratyvą.

„Vario burnos“ pradėjo savo veiklą 1992 m. Klaipėdoje. Šiuo metu – tai ilgiausiai Lietuvoje funkcionuojanti integralaus meno laboratorija. Per penktadalį šimtmečio „Vario burnų“ dirbtuvėse sukurta ir realizuota daugiau nei trys šimtai meninių projektų bei kūrybinių sumanymų, kurių geografija – keliolika pasaulio šalių. „Vario burnų“ veikla remiasi integralaus meno idėja, praplečiančia tradicines meno sampratas ir meninės kūrybos lauke leidžianti realizuotis begalei naujų praktikų. Ir seniems, ir naujiems idėjų dirbtuvių darbams būdingas tarpdalykinis požiūris: forma ne tik seka turiniu, bet ir paklūsta universaliems principams, kurie pritaikomi beveik visose meninės veiklos sferose. Tiek autorinė knyga, tiek urbanistinis kvartalo plėtros scenarijus pirmiausia remiasi idėja, kuri ir realizavus meno kūrinį išsaugo savo regimąjį pavidalą. Kuriant neapsiribojama tik puristine meno filosofija, lyg ir paklūstančia „aukšojo meno“ ar „meno-menui“ konstruktams. Tačiau šiomis XVI a. – XIX a. praktikomis naudojamasi tik tiek, kiek reikia kūrinio idėjai pagrįsti ir santykiui tarp kūrinio ir kūrinio vertintojo užmegzti. Didelę dalį „Vario burnų“ darbų galima priskirti kūrybinėms industrijoms, į meninės substancijos pasaulį integruojančioms mokslines ir pragmatines taikomąsias praktikas. Tai užsakomieji darbai: viršeliai knygoms, logotipai, urbanistinės studijos… Tačiau ir čia praktinį aspektą nustelbia idėjos imperatyvas – elementas, tarsi patvirtindamas prieš dešimtmetį idėjų dirbtuvėse sukurto korporatyvinio šūkio „Menas yra taip, kad galėtų jo ir nebūti“ egzistencinę némirtį.

Maloniai kviečiame aplankyti šią  neeilinę netradicinių leidinių parodą.