Kovo 9 d.  16 val. maloniai  kviečiame į susitikimą su  LTV žurnaliste, laidos „Nepriklausoma paieškų tarnyba“ vedėja,knygos „Atleisk. Pasmerkta populiarumui“ autore Palmira GALKONTAITE

Susitikimo metu pristatomą knygą bus galima įsigyti be prekybinio antkainio.

Vasario 15 d., 16 val. kviečiame į parodą, parengtą iš Alytaus kolekcininkų rinkinių eksponatų. Joje  – autentiški   epochos ženklai : pinigai, knygos, medaliai  ir kita.  Šią parodą rengti buvo grynas malonumas.Tikimės, kad jos lankytojams liks ne mažiau  malonūs įspūdžiai.

Maloniai kviečiame!

Giedrė Bulgakovienė

(Kalba parengta rašytojo jubiliejiniam vakarui, 2012 m. sausio 13 d. įvykusiam J.Kunčino viešojoje bibliotekoje. )

          …Taip jau istoriškai susiklostė, kad mane, devynmetę, į Alytų, į  vieną iš  Petkevičiaus  gatvėje jau pradėjusių dygti blokinių „dėžučių“ iš Irkutsko atvežė net  trimis metais vėliau, nei  tuometiniame „Komunistiniame rytojuje“ buvo išspausdinti pirmieji, dar, tiesa,  gan „šleivoki“ Vilniaus universiteto studento Jurgio Kunčino eilėraščiai.  

O ir vėliau, nors Jurgis Kunčinas jau buvo NET  respublikiniuose laikraščiuose spausdinamas literatas, aš asmeniškai apie jo egzistavimą ničnieko neįtariau.

Rimas Burokas, kurį ką tik skandalingai išmetė iš  gretimos mokyklos, buvo kur kas arčiau ir reikšmingesnis  – nes  ir gyveno visai šalia, paauglėms ne tik jo  eilės, bet ir ilgos garbanos bei „tikri“ – išblikę, skylėti  – džinsai   palikdavo  tiesiog neišdildomą   įspūdį, kaip ir mūsų mamų „pasibaisėtini“ atsiliepimai apie jo „netaisyklingą“ gyvenimą bei pavojus  jaunoms (t.y. nepilnametėms ) mergaitėms.

         Su Jurgiu Kunčinu  –  tuomet tik epizodiškai, probėgšmais -susipažinau 1984 – aisiais — pradėjusi dirbti redakcijoje  korektore ir laiškų skyriuje. Jame mano darbas buvo  per savaitę susikrovusią rankraščių ir mašinraščių  šūsnį tvarkingai išskirstyti ir sudėlioti griežta abėcėlės seka. Pasitaikydavo  tarp jų  ir Jurgio  rankraščių.

Paskui atėjo Atgimimas, pirmieji mitingai. Kaip ir daugybė žmonių tuomet , lėkdavau klausytis ugningų kalbų ir svajojau apie laisvą Lietuvą, kur gyvensim  ne tik laisvai, bet ir turtingai  – kaip švedai. Tarp žmonių, kurie pirmieji išdrįso viešai apie visas tas  mūsų godas  kalbėti, buvo ir Jurgis Kunčinas, bibliotekos archyve saugome kelis šio fakto foto liudijimus.

             O jau tikroji pažintis įvyko tik tuomet, kai 1993 –aisiais pradėjom beveik iš nieko tverti  ką tik įsteigtą miesto viešąją biblioteką. Mūsų „tėviškė“- raudonplytis pastatas Sudvajų gatvėje, kuriame dabar reziduoja mūsiškė, t.y.vienintelė išlikusi mieste   vaikų biblioteka- iki šiol daugelio vadinama „raudondvariu“ .  O pavadino ją taip , suprantama, ne kas kitas, o Jurgis Kunčinas -šiek tiek vėliau, nei įvyko pirmasis mūsų susitikimas, davęs pradžią ilgametei draugystei ir daugeliui kitų šaunių dalykų.           

 Laikas buvo žiaurus: vietoj rublių –jau Vagnoriaus žvėriukai, bet dar ne litai, parduotuvės –  kaip iššluotos, infliacija didžiulė,  ne tik bibliotekininkių algutės menkutės. Pirmoji atlestų iš darbo mokytojų banga būtent tuo metu ėmė persikvalifikuoti  į skudurynų verslo „vystytojus“  ir Alytus Lietuvos mastu  greitai išgarsėja kaip itin kokybiškų šių  grožių tiekėjas netgi … LTV žvaigždėms.  

            O gamyklos žlunga viena po kitos, pilnu tempu vyksta visokios privatizacijos/prichvatizacijos, fermų ardymai po plytą, siaučia įvairios „berniukų“ gaujos, dar nesusemtos Vytauto Grigaravičiaus. Dargi   miestas iškastas aršiau, nei per paskutinius kelerius metus  – tuomet, irgi netrumpai, buvo keičiami berods šiluminės trasos vamzdynai.

                 Rašytojams taipogi ne kas – nei kas jų  knygas perka, nei skaito – visi tik politikuoja, pasidalinę į kairius ir dešiniuosius bei keikia valdžią ar… rusus. Arba laksto po atlaidus ir mišias – beje,  „svarbūs žmonės“ būtent tada pamėgo pozuoti besimeldžiančios minios “fasade“...

               O mes, rudeniop susidėliojusios savo senas knygutes į pagaliau gautas naujas lentynas, įsisvaigom  apie…  literatūrinius vakarus. Ko norėt – juk pačios „seniausios“  tebuvom vos trisdešimt penkerių –  viskas nauja ir įdomu.

         Kadangi vienintelis nors iš tolo, bet visgi pažįstamas rašytojas tebuvo Jurgis Kunčinas,  įsidrąsinom į jį  kreiptis. Vargais ne galais išsiaiškinom telefono numerį – jokių mobiliųjų tuomet nebuvo, juolab  interneto ar elektroninio pašto, taigi ir paties  Jurgio  paieškos  kitame laido gale pareikalavo ir laiko, ir užsispyrimo – susisiekėm tik  iš kažkelinto karto. Po dviejų sakinių  su „privalomais mandagumais“ perėjome prie „tu“ ir kaipmat sutarėm –  Jurgis ne tik pats atvažiuoja, bet atsiveža kartu „Jonynuką“, ir NETGI  🙂  garsėti jau pradėjusį J. Erlicką. Erlicko  tuomet neatvežė. Bet užtat atsivežė ką tik išleistą „Tūlą“ ir , žinoma, Antaną A. Jonyną.

     Kaip ten konkrečiai viskas  buvo – ne kartą kalbėta, aprašyta. Esminis įspūdis, neišdilęs per ko ne dvidešimtmetį – sausakimša žmonių skaityklėlė, šviesi – ne tik  dėl gražaus  gražių tekstų skaitymo,  lengvai ironiškų, ir  šmaikščių replikų prisodrinta   nuotaika –  toks šeimyniškas alytiškių pasibuvimas.

Netrukus po to pasirodė ir jo paties aprašyti  įspūdžiai iš viešnagės bibliotekoje, pavadinti Lentpjūvės atstatymas,  jie buvo išspausdinti ne bet kur, o pačiose 🙂  „7 meno dienose“ !  Taigi ne tik  greitai mieste paplitę  kuo palankiausi  atsiliepimai, bet ir štai toks „užtarimas“ mums tarsi sparnus prilipdė ir įkvėpė tolimesniems žygiams viliojant  Jurgio plunksnos seses ir brolius  ir dargi būtinai „aukščiausios prabos“ – į mūsiškę kuklutę, it kišenėlė ankštą bei vėjų kiaurai perpučiamą biblioteką.

 Ir kaip savo asmenine sėkme džiaugėmės, kai visai netrukus Tūla buvo paskelbta geriausia lietuviška metų knyga bei gavo prestižinę Rašytojų sąjungos, į kurią tiek metų Jurgį delsė priimti, premiją .

      Kažin kaip ten būtų buvę su tomis mūsiškėmis „vilionėmis“, jei ne nuoširdus ir nuolatinis  Jurgio tarpininkavimas kviečiantis rašytojus, ypač pirmaisiais bibliotekos gyvavimo metais – kai  ir kontaktai tebuvo minimalūs, ir šiaip nelabai dar kam įdomios tebuvom, o apie jokius projektinius finansavimus, juolab –apie tai, kad ir rašytojai gali turėti net asmeninius savo  vadybininkus, niekas dar neturėjo ir žalio supratimo. Ne  vieną įkalbintą mūsų svečią  jis pats atlydėdavo, gyvai ir įtaigiai pristatydamas ir patį autorių, ir kūrybą.

    Tarsi  vakar buvo, prisimenu ir anšlagą per Baltųjų sūrių nakties pristatymą mūsų bibliotekoje –su tikrais naminiais sūriais knygų lentynose, kuriuos buvo galima ir nudžiauti bei  kramsnoti klausantis smagių tekstų –tada tokia atrakcija tikrai buvo didžiulė naujiena 🙂 . Gera prisiminus , kad būtent šį linksmų istorijų iš Jurgio vaikystės laikų rinkinį  jau po pusmečio  Alytaus vaikai išrinko gražiausia lietuvių autoriaus knyga,  o jis pats pagaliau gavo nors ir ne nacionalinę, bet visgi Kultūros premiją  –  gimtojo miesto.

     O jau apskritai neprilygstamas –  ko gero,  per visą jau tuoj dvidešimtmetę bibliotekos istoriją – buvo Jurgio Kunčino  penkiasdešimtmečio vakaras. Vėlgi – biblioteka sausakimša. Jurgis, kartu su Antanu  A.Jonynu  bei  Alvydu Jegelevičiumi  atvažiuoja akivaizdžiai susijaudinęs, bet nusiteikęs ryžtingai: iš nutrinto portfelio traukia ir knygas, ir rankraščių šūsnis, o    žinodamas, kaip aš pati „drebu“ prieš kiekvieną viešą kalbėjimą, bent kelis pakartoja –Giedre, nesijaudink, pamatysi, viskas bus gerai.

     Mes  gi su pavaduotoja Lina Kamorūnaite sunkiai valdom mimikas, iš paskutiniųjų vaizduodamos  susirūpinusias rimtuoles bei visais įmanomais pretekstais  neleidžiam jubiliatui  nors trumpam praverti  kabineto durų ir atidžiau apsidairyti.

       Stengėmės ne veltui. Atėjus sutartam momentui, nelabai jau  mandagiai jį išstumiam pirmuoju. Tada   Geležinio vilko pučiamųjų orkestro   vyrai  visu  garsumu  trenkia maršą , o žmonės (vėl sausakimša) atsistoję pasitinka jubiliatą plojimais. Kaip dabar matau – Jurgis net krūpteli iš netikėtumo, galvą prisidengdamas popierių šūsnimi. O paskui prasidėjo – nepakartojami  eiliuoti  (ir nebe) Jurgio ditirambai gimtam Alytuj ir alytiškiams, alytiškių ir tolimesnių svečių sveikinimai jubiliatui, reto  grožio Tūlos tekstas, kurį skaitė puiki aktorė Birutė Marcinkevičiūtė, rimta rimtų žmonių Jurgio kūrybos analizė ir taip toliau. Iki šiol man ausyse skamba tuomet jo skaityta  esė „ Šaknim į  pragarą,  šakom į dangų“ – vienas iš nuostabių ir vaizdingų  ekskursų į Alytaus praeitį. Pustrečios valandos–akivaizdus „ne formatas“ – praskriejo nepastebimai ir iki svaigulio linksmai, pakylėtai.

…. Dar ilgai po miestą sklandė pasakojimai ir legendos apie tokį štai YVYKĮ, kuris įkvėpė ir  dabar jau įžymų medžio skultorių  Saulių Lampicką   iš pradžių išdrožti medinę paties Jurgio povyzą, o paskui – Tūlos  skulptūrėlę ir  ištisą virtinę  kitų jo kūrybos įkvėptų personažų.

                   Viešėdavo Jurgis pas mus ir vėliau –ir per bibliotekos penkmečio vakarą, ir  99 –aisiais –kai  padėjo savo bičiuliui Antanui A. Jonynui pristatyti šviežutėlį  Fausto vertimą bei skaitė savo naujausios kūrybos. Ir per  Zenono Bulgakovo naujojo fotografijos albumo pristatymą  – dargi labai gražų ir šiltą atsiliepimą  laikraščiui parašė. Ir mes galvojom, kad tokie smagūs vakarai tęsis dar ilgus metus. Tačiau  – vėlgi cituoju Jurgį – kaip greit viskas tampa istorija…

       2002 –ųjų vasario pradžioje, tarsi ką nujausdamas,  Jurgis pats aprašo savo gyvenimą (gal kad kiti vėliau neprimeluotų…), labai  daug ir  kaip visada – nuoširdžiai, negailėdamas savęs padeda komandai, organizuojančiai Lietuvos rašytojų “benefisą“ Frankfurto knygų mugėje.  Paskui pats pristatomas Nacionalinei premijai –  ne tik už įspūdingą kūrybinį „portfelį“, bet ir už vienareikšmiškai pripažįstamą  asmeninį indėlį  į  tuomet triumfališką mūsų literatūros ir jos kūrėjų prisistatymą  pasauliui minėtame forume.

        Premija iškeliauja į kitas rankas, o  Jurgis netikėtai visiems, prieš pat Kalėdas ir savo  56 –ąjį  gimtadienį -į …  „  amžinosios medžioklės šalį“ .  Mes gi, užuot linksmai besiruošdamos bibliotekos dešimtmečio iškilmėms, kurių paprasčiausiai  jau neįsivaizdavom be jo dalyvavimo, rengiam J.Kunčino atminimo vakarą…

                                                                                                  xxx

     Tiek mūsų biblioteka, tiek  ne tik Alytuje tebegyvenantys jo draugai, menininkai  jau gerą dešimtmetį  kaip mokam, taip darbuojamės sergėdami gyvą, ne butaforinį J.Kunčino atminimą. Juolab kad paaugo kartą, nepažinojusi nei jo asmeniškai, nei  skaičiusi, dėja, kūrybos – net Tūla kažkaip nepastebimai dingo iš amžinai reformuojamų mokyklų rekomenduotinų knygų sąrašų.

2004 –aisiais jungtiniu bibliotekos ir miesto menininkų rūpesčiu mūsų bibliotekai suteiktas Jurgio Kunčino vardas, kiek vėliau jis pats amžiams įrašytas į  Alytaus miesto garbės piliečių gretas … Tais pačiais metais organizavome pirmuosius „Imbiero vakarus“ jo atminimui. Šiemet  – jau penktieji. Be kitų dalykų šio festivalio prasmę matome ir tame,  kad  jis suteikia impulsą ne tik priminti ir Lietuvai, ir Alytui apie mūsų miestui iki gyvenimo pabaigos visa savo esybe  ištikimo menininko   nežabotai veržlią , dramatišką asmenybė ir  talentingą kūrybą, bet dar ir dar grįžti prie jo širdin smingančių eiliuotų ir prozos tekstų, dedikuotų  gimtajam miestui.

2006 – aisiais, vos tik persikėlėm iš raudondvario į biblioteką Ligoninės gatvėje , įrengėme ir pristatėme visuomenei Jurgio Kunčino memorialinę ekspoziciją, už daugelį jos pirmųjų eksponatų alytiškių vardu  dėkoju Rasai Kunčinienei. Dėkojame ir  visiems Jurgį   pažinojusiems, kurie per nuo to laiko prabėgusius  metus vis papildo ekspoziciją ir mūsų kunčiniados archyvus naujais  rankraščiais, laiškais ar kitais autentiškais gyvenimo ir kūrybos liudijimais – be šio indėlio bibliotekos ekspozicija  būtų kur kas vienpusiškesnė.

        Po kelerių metų mūsų bibliografų  darbo įvairiose Lietuvos bibliotekose, įskaitant M. Mažvydo nacionalinę, šiai dienai  mūsų bibliotekoje surinktos , nuskenuotos, suklasifikuotos bene  v i s o s (daugiau kaip 1000 ),  Jurgio Kunčino publikacijos spaudoje (nuo pat pirmųjų eilėraščių vietos laikraštyje), jo gyvenimo ir kūrybos atspindžiai  periodikoje – iki pat 2008 –ųjų, parengtas dviejų dalių CD rinkinys „Gyvasis Jurgio Kunčino pėdsakas“.  Alytiškiams skaitytojams galime pasiūlyti visas Jurgio išleistas knygas, gaila –dar ne visus vertimus.

           Labai gera žinia – Tūla, iškiliausia J.Kunčino kūrybos viršūnė, nors senokai dingusi nuo knygynų prekystalių, tarsi antram gyvenimui prikeliama  teatro scenose. Į spektaklio „TŪLA :esame  okupuota šalis“ premjerą publiką kviečia gimtojo miesto teatras.

                   Ką dar būtų prasminga nuveikti?

                   Be jokios abejonės –ir naujasis Tūlos leidimas rastų savo skaitytoją. Dar didesnę prasmę  –bent jau čia, Alytuje, gyvenantiems – turėtų   savotiška J.Kunčino „Alytaus šaliai“ ir jos žmonėms dedikuotų tekstų antologija. Gal ji būtų „ne tas“ formatas įteikti kokiam atsitiktinai užklydusiam, „prašmatniam“ miesto svečiui. Bet daugeliui mūsų kartos žmonių, abiturientams, nemenka dalis kurių, dėja, greičiausiai paliks ne tik Alytų, bet  ir Lietuvą –tai būtų nors simbolinį ryšį su gimtine palaikanti dovana, kurios tikroji vertė, galbūt,   bus suprasta su amžiumi.

                 Arba kodėl –  pradžiai bent – neįrašius jų, skambančių alytiškių balsais ? Liudo radijuje, nė kiek neabejoju, tam rastųsi vieta ir laikas, CD išleidimas irgi ne toks jau sudėtingas bent techniškai.

                  Labai įdomi, mano galva,  gautųsi ir Jurgio Kunčino  rašytų laiškų rinktinė –gal ne dabar, gal vėliau, bet…

              Tikrai yra dar labai įdomių niekur ir niekada nepublikuotų  Jurgio tekstų…

               Tikrai norėtųsi, kad dienos šviesą pagaliau išvystų ir prisiminimų apie Jurgį Kunčiną knyga – kol  bent jau dauguma jį pažinojusių dar  gyvi…Ta proga negaliu nepacituoti paties Jurgio  frazės,  nuskambėjusios per penkiasdešimtmečio iškilmes mūsų bibliotekoje – memuarus turi rašyti penkiasdešimtmečiai, nes vėliau kyla pavojus pasiklysti tarp trijų pušų…

Akivaizdu –  ir J.Kunčino raštų daugiatomį raštų leidimą tikri būtų iš ko sudaryti…

               Pagaliau pasvajokim –jei Panevėžys turi savąjį Juozo Miltinio kūrybinio palikimo studijų centrą, kodėl Alytus negali turėti analogiško,  skirto J.Kunčinui ar apskritai –iš Alytaus kilusiems rašytojams –  kurs apjungtų, deramai išplėtotų  visą mūsų bibliotekos, kraštotyros muziejaus ligšiolinį įdirbį Jurgio Kunčino, Antano Jonyno, Anzelmo Matučio, Rimo Buroko ir kitų Alytuje gyvenusių iškilesnių rašto žmonių  kūrybos tyrinėjimus ir sklaidą ?

Gink dieve, neturiu minty kažkokios naujos griozdiškos biurokratinės struktūros-  tik i l g a l a i k į, institucijų ir žmonių bendradarbiavimu grįstą miesto projektą, kuriam be abejo, būtinas ir politinis, ir visuomenės pritarimas, galbūt –ir verslo parama…

                                                                                              xxx

                   … Kuo daugiau metų praeina, tuo labiau supranti, kiek daug Jurgio kūryba  reiškė Alytui – miestui, kuris pats save amžinai linkęs sumenkinti, pažeminti ir nulinčiuoti . O  jo alytietiški tekstai –   talentingi, dažnai įroniški, bet visada geranoriški, su nors trapia viltimi, kad laikui bėgant viskas susitvarkys – įspūdingi ne tik ko ne fotografiškai tiksliu ir savitu anos epochos ir naujųjų laikų pradžios   fiksavimu, bet kaip ir dvasinis testamentas, kuriame nepatingėjus pasigilinti, rastume ir  labai praktiškų idėjų ateičiai.

                   Džiaugiuosi, kad po ilgų debatų dėl rekonstruojamo Senamiesčio skvero vizijos, jau baigiamo įrengti  fontano plokštėse visgi  atsiras ne kažkokios bereikšmės rodyklės, rodančios į šiaurę ar pietus, o Jurgio Kunčino citatos, priminsiančios ir miestelėnams, ir svečiams, kokie brangūs  alytiškio sielai objektai yra išsidriekę viena ar kita kryptimi.

Tikiu –ateis laikas –bus Alytuje ir Jurgio Kunčino gatvė. Alytus buvo, yra ir BUS !!! Jurgio Kunčino miestas.

Širdingo ilgamečio mūsų bibliotekos bičiulio Jurgio KUNČINO  65 -metį minėsime sausio 13 -ąją. Tądien, 16 val. visus maloniai kviečiame į rašytojo atminimo vakarą mūsų bibliotekoje .Programoje – literatūrinė -muzikinė kompozicija „Šalis ta ALYTUS vadinas” (Atlieka Šv. Benedikto gimnazijos literatūrinis sambūris SPINDULYS, Alytaus teatro aktoriai -Onutė GUDAITYTĖ , Eugenijus RAKAUSKAS). Taip pat -pažinojusių atsiminimai.Dalyvauja  poetas ANTANAS A. JONYNAS, kompozitorius ir atlikėjas Alvydas JEGELEVIČIUS.

Pristatysime Jurgio KUNČINO knygų,  rankraščių, publikacijų spaudoje  ir fotografijų  iš bibliotekos archyvų parodą.

Sausio 14 d., šeštadienį , 14 val. maloniai kviečiame į Agnės MARCINKEVIČIŪTĖS filmų peržiurą:”Beveik laimingas”(dokumentinis, apie J.Kunčino gyvenimą ir kūrybą) bei”Menestreliai maksi paltais”(meninis, trumpametražinis, to paties pavadinimo J.Kunčino knygos motyvais)

 …………………………………………………………………………………………………………………….

Aprašytas gyvenimas

Prioritaire / Imprimé à taxe réduite

JURGIS KUNČINAS

Išgyvenęs švenčių destrukciją ir praradimų sukaktis, vėl grįžti prie sustabarėjusios tvarkos, ir aklas jos laikymasis paguodžia, atgaivina prarasto gyvenimo viltį, tegu ir pagrįstą regėjimo ar pojūčių netobulumu. Tada galima vėl skaityti senus laiškus, telefonų sąrašus ir nebaigtus rankraščius. Jurgis buvo pradėjęs rašyti tarsi memuarus, kurie galiausiai nežinia kuo būtų virtę. Tekstai nebaigti ir jo paties mažai redaguoti, bet, manau, pradžiugins tuos, kurie laukdavo „Šiaurės Atėnų” kartu su Jurgio rašiniais, o gal ir piešiniais.
Rasa Kunčinienė

I

Gimiau sausio tryliktą, 47-aisiais. Už 3000 kilometrųnuo Uralo kalnų; 11 500 – iki Kordiljerų. Nuojauta neapgavo: tų kalnų niekad nepamačiau. Galėčiau juos aprašyti, bet šiandien nebesu tikras, kad tie kalnai išties yra. Dvelkteli pigia filosofija – to, ko nemačiau, galbūt ir nėra. Kalakutas, mirtinai išgąsdinęs mane, pasirodžiusį kieme su raudonu švarkeliu, seniai nupeštas ir suvalgytas. Nuo kalakuto praslinko kone 55 metai. Nejau?! Deja, niekas manęs nebeįtikinėja laiko reliatyvumu. Laikas, žvaigždės, kosmosas. Šviesmečiai. Visi su siaubu vienąkart apie tai pagalvoja. Ir nieko, apsipranta, nebekreipia dėmesio. Tęsia giminę, statosi garažus, oranžerijas, tiesia kanalus, lošia loterijose. Šaudo cigaretes stotyje, vagia ne tik sūrius ar vištas. Šaudo nesitaikydami ir myža už kampo. Kiti teberašo eiles, tačiau poetų skaičius prilygsta seksualinėms mažumoms.

Tais pačiais metais dar gimė Raimondas Katilius ir Jimmy Carteris. Vienas įstabiai smuikavo, kitas mėgėjiškai pūtė saksofoną. Su Raimondu K. buvau truputėlį pažįstamas. Autobuse tarp Poznanės ir Varšuvos, paklaustas apie Jimmy C. grojimą, jis užsidengė delnu akis. Išgirdau, kaip Katilius sukrizeno iš tokio mano klausimo. Buvo tamsu. Žybčiojo cigarečių žarijėlės. Buvo likę tik dveji metai. Iki Raimondo K. mirties ir iki oralinio sekso seanso Washington, D. C. Žinoma, aš pažinojau ir vis dar pažįstu būrelį savo amžininkų, gimusių tais pačiais metais. Pvz., Kručkauskas, gimęs netgi tą pačią dieną, kartą paskolino man irklinę valtį. Jo firma vadinasi Mūras. Kitas, Markas Zingeris, galėtų gyventi Niujorke ar Prienuose, bet iki šiol kursuoja tarp Vilniaus ir Kauno. Nuosekliausias yra Almis Grybauskas – vėjų pagairėje jis visą gyvenimą (ir net truputėlį po mirties) statosi namą. Dar yra Petras Dirgėla, vizionierius ir revizionistas. Jis reviduoja Lietuvą, Jūrų valstybę. Garsiausi vis dėlto išlieka Raimondas K. ir Jimmy C., saksofonistas. Vis dar stebiuosi: kaip mes, gimę 47-aisiais, skiriamės! Praraja. Ji didėja iki pat Stalino mirties – tėvo rašomajame stalčiuje dar ilgai mėtėsi raudonas gedulo raištis su juodais apvadais, jis buvo privalomas, bent mokytojams. O nuo 1953 metų vėl viskas tarsi vienodėja. Distancija sunyksta, atpažįstami tie patys gestai ir manijos. Viskas tvarkoj. Žinau, tai tik man taip atrodo, ir tik kartais, vis rečiau.

II

Nesiimčiau aprašinėti bendrumo jausmo. Jis, žinoma, yra, bet aprašyti jo beveik neįmanoma. Lengviau nupiešti negerovę, priešystę, agresiją – tai įtikina. Pažįstu bent tuziną savo amžininkų, sėdėjusių už grotų. Visi daužėsi į krūtis sėdėję nekaltai arba prisiėmę kaltę už kitų piktadarystes. Aš nebeskaičiuoju, kiek jų žuvo autoavarijose, nusižudė, prigėrė, sušalo gatvėje, užmigo ir nenubudo. Anksčiau dėl to nuliūsdavau, bent neilgam. Bet jau kuris laikas panašias naujienas gana ramiai išklausau. Vis mažiau tikiu savo nemirtingumu. Panašu, kad toksai tikėjimas apmenkęs ir mano bendraamžių gretoje. Ji dar netrumpa, bet koja kojon seniai nebeina. Tarsi kada būtų ėjusi!

Mūsų miestukas šviesiai pilkavo tarp pušynų. Netoli Lenkijos, netoli Baltarusijos, nelabai toli nuo buvusių Rytprūsių. Lietuvoje viskas netoli: nuvažiuodavai70 kmir moterys bei vyrai jau keikėsi ar dainavo kita tarme. Bet kam visa tai rūpėjo! Mes mokėmės apie Uralą, Andus ir Pirėnus. Kaukazas ar Niagaros krioklys pokaryje tiražuotam paaugliui buvo suvokiamesni už Višakio Rūdą ar Smurgonis. Atlaidai man įspūdžio niekad nedarė. Įspūdį darė trumpi desantininkų pulko automatai, išblukęs angliškas užrašas ant prieškarinės degalinės plytų, kaimynų iš Kanados gaunami siuntiniai su muilu ir adatomis bei „cukrum” pabarstyti kalėdiniai atvirukai iš ten pat. Vengrų kontrrevoliuciją menu labai miglotai, užtat Karibų krizės metu tikėjau: karas prasidės ryt. Mūsų nebeliks. Nei Kanados, nei Uralo su Kordiljerais. Mano motina dėstė geografiją. Tam tikra prasme todėl jau tuomet mąsčiau globaliai. Bet būta ir gražių akimirkų. Išlendi vasarą iš patalo, atsisėdi dar nesirengęs ant pušų šaknų įsauly, markstaisi. Tingu, gera, spindi aukso dulkės pravažiavus sunkvežimiui. Dar mieguistas nusvyruoji iki Nemuno, o grįžti alkanas, trokšdamas bet kokios veiklos. Visuomet geidžiau turėti gerą švilpuką, aštrų peilį ir aliejinių dažų tūbelėse. Dabar tik džiaugiuosi, kad mūsų mokykloje nebuvo literatų būrelio, o Liudai Deksnienei, lituanistei, labiau rūpėjo, kad po jungtuko „kad” niekas nedrįstų vartoti bendraties. Atkakliai ji kvosdavo: kada gimė Baranauskas? Maironis? Žemaitė? Cvirka? Kada jie mirė? Tikrai, kada?

III

Prabėgo dešimt, penkiolika, dvidešimt metų. Atskaitos tašku galėtų būti ir Stalino mirtis, ir Vengrijos įvykiai, ir XX TSKP suvažiavimas. Arba ta diena, kai mūrininkas Vincas Poškevičius mane įtikino, kad komunizmo žemėje niekad nebus. Vaiką nesunku bet kuo įtikinti. Mano tėvai užėjo pas kaimyną, motina net balsą pakėlė: kodėl jūs, Poškevičiau, taip? Visi žinom, kad čia pasaka, bet kam mulkinat vaiką? Štai kokie tuomet buvo suaugę žmonės. Kaip jiems visiems buvo nelengva.

Kitoje gatvės pusėje, pušyne, klegėjo vaikų namai. Pro tėvų miegamojo langą žiūrėjau, kaip medinėje altanoje sėdi tų namų direktorė, Antanas Venclova, miesto tėvai ir keli vaikai. Tėvas parodė: ana tas – Venclova, rašytojas. Stambus, baltas, tiesiu sklastymu, šviesia eilute. Rašytojas ir deputatas lankė našlaičius. Tik dabar toptelėjo: ar jis aplankė tada Bajerčienę? Garibaldžio (K. Bajerčiaus) našlę, Kazio Borutos seserį? Keli žingsniai. Kad jie buvo pažįstami, esama atvirų įrodymų: Venclovos memuaruose yra nuotrauka. Jis, keli komiltonai ir Magdelena Borutaitė, t. y. Bajerčienė. Sykį mama mieste nusipirko bakelį žibalo ir pasistatė mokytojų kambaryje. Žibalas, žinia, smirda. Baba Jaga, Bajerčienė, dėstė rusų kalbą ir kitaip jos už akių niekas nevadino. Už tą žibalą ji labai negražiai išplūdo mano motiną. Nežinau, kaip motina tuomet atsikirto. Ji turėjo gan aštrų liežuvį, bet plūstis nesiplūsdavo nei namie, nei mokykloje. Gal 1956-aisiais mudu važiavom iš Vilniaus į Kauną, traukiniu. Vagonai buvo dar prieškariniai, kupė. Bet sėstis mes negavome. Stovėjom prie durų, o tokia skrybėlėta blondinė pasakė: Ko žiūrit, ponia, dar koją nusilaušit? Mama atsakė: Tik jūs, ponia, žiūrėkit, liežuvio nenusilaužkit. Aš persigandau. Mes buvom taip toli nuo namų. Bet nieko neatsitiko. Ne, iškošė blondinė, tokioj kompanijoj aš negaliu važiuoti. Ir to vaiko kojos dvokia. Mano, atseit. Galimas daiktas, Vilniuje buvo polaidis. Nei antrų batų, nei kojinių mama nebuvo man įdėjusi. Einam, Konstantinai, sušnypštė dama, ir jie išėjo. Mes tada atsisėdom, ir aš užmigau.

Nesąmonė. Tokie dalykai nei reikšmingi, nei ką nors lemia. Jie tik įstringa, ir kada nors gali juos aprašyti arba neaprašyti. Kaunas po Vilniaus man pasirodė šviesos ir tvarkos karalystė. Jokių griuvėsių. Vitrinose, apšviesti dienos lempomis – kumpiai, dešros, vynuogės. Teta Marija paaiškino: Tai muliažai. Jie nevalgomi. Visi laiptai trenkė žmogaus šlapimu, bet man tai buvo tikro miesto kvapas. Prie Lietuvos banko, įstrigusią tarp pusrūsio grotelių, aš pamačiau penkrublę, bet kai norėjau ją pakelti, ji ėmė ir nusklendė žemyn. Man po šiai dienai apmaudu. Niekas būtų nelaukęs, kol pakelsiu groteles. Vargu ar būčiau įstengęs. O tarp tų virbų jau niekaip nebūčiau prasispraudęs. ……………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………………

Šaltinis: „Šiaurės Atėnai”,2004-01-17 nr. 684

Taip pat siūlome pasižiūrėti :Prisiminimų apie Jurgį Kunčiną nuotrupos : http://www.youtube.com/watch?v=6E_u1ABpYDA