Nastė
Nastei buvo dvidešimt metų. Žinia, kad ji pastojo, ją smarkiai pritrenkė. Išpūtusi akis žiūrėjo į tris ar keturis kartus už ją vyresnę akušerę. Buvo vasara, tuščioje kaimo ambulatorijoje sukiojosi vėjas, retsykiais lyg bures išpūsdamas nailonines užuolaidas.
- Bet aš su niekuo su niekuo nemiegojau, - mikčiojo mergina.
- Per visą mano ilgą gyvenimą nė viena moteris nepastojo be vyro pagalbos, - prie kriauklės mazgodamasi rankas atkirto žydiškos išvaizdos moteris. O gal ji iš tiesų buvo žydė: kumpa nosis, juodos piktos akys, atkištas krentantis smakras, širmi, prastai nudažyti plaukai. Žodžiu, ryškių bruožų asmenybė, beveik tokia, kokią vaizduodavo Dikenso romanuose. Visiška priešingybė Nastei: bespalvių, galbūt pilkšvai melsvų akių, riestanosė, retadantė, pablyškusi, iš šalies pažiūrėjus, nesubrendusi, jaunesnė, nei iš tiesų yra, trumpai kirpti pilki ploni plaukai, krūtys ne didesnės už laukinius obuoliukus, pro storą ilgą sijoną vos ryškėjąs užpakaliukas.
Tokioms vėploms visada taip būna, pašaipiai pagalvojo cinikė akušerė, nekenčianti jaunų žmonių ir savo darbo, bet garsiai pasakė:
- Ateik po mėnesio, bus geriau matyti.
Nastė atėjo po dviejų mėnesių. Net ji pati neabejojo, kad pastojusi.
- O ką aš sakiau? - neištvėrė piktdžiugė ambulatorijos darbuotoja.
Visą tą laiką mergina svarstė, kaip tai galėjo atsitikti. Vėjas užnešė sėklą? Per sapną apvaisino žydraakis angelas, kurį ji gosliai glausdavo prie savo mažos krūtinės? O gal Dzeusas, pasivertęs stipriu pavasario lietumi? Pasakos! Net pati Nastė tuo netikėjo. Tačiau kaip tai nutiko? Joks bernas nebuvo jos nutvėręs nei klėtyje, nei jaujoje.
Žiemą, prieš Šv. Kalėdas Nastė pagimdė berniuką. Vaikas iš tikrųjų buvo keistas: akys tamsiai žalios, plaukai šviesiai geltoni, tarsi paūksmėje augusi ir nudžiūvusi žolė, burna kietai sučiaupta, žvilgsnis išmintingas, su žvaigždžių atšvaitais. Porą metų mito motinos pienu, o vėliau ignoravo bet kokį maistą. Reikalavo tik angelų duonos, nors užsimerkus galima tvirtinti, kad kaime niekas nieko nebuvo girdėjęs apie belgų kompozitorių Sezarą Franką, kuris taip pavadino vieną savo kūrinį. O tai buvo kviečiai, mirkyti miduje, su gležnais daigeliais. Nastė vaiką pakrikštijo Jonu, tačiau berniūkštis taip šaukiamas neatsiliepdavo. Eidamas antruosius metus, pradėjo raiškiai kalbėti. Retkarčiais sapnuodamas prašnekdavo negirdėta kalba, Nastė nustebusi ir nusigandusi žiūrėdavo į sūnų, tačiau niekam nieko apie tai nesakė. Talita kum! - vienąsyk baisiu balsu suriko vaikas. Tuoj pat pabudęs pamatė prie jo palinkusią motiną ir pareikalavo nedelsiant palikti kambarį. Nastė apsiverkė, jos šiltos ašaros krito berniukui ant krūtinės, tačiau jis buvo neperkalbamas.
Skaityti jis nesimokė: mokėjo iš prigimties. Bet kaime neatsirado nė vienos knygos, kuri būtų jį sudominusi. Galiausiai akušerės (pamiršome pasakyti, kad ji paslaptingai mirė, praėjus trims dienoms po Jonuko gimimo) senmergė sesuo, davatka, didelė dievamylė, kyštelėjo vaikui į rankas maldaknygę. Berniukas kelias valandas, užsidaręs kambaryje, atidžiai ją skaitė, o paskui pasakė, kad čia daug neteisybės parašyta, kad daug kas buvę kitaip, kad maldaknygė pritaikyta prastuomenei, jos žemiškam protui. Niekas nesuprato keistų Jonuko šnekų, nebent kunigas galėjo jas suvokti, tačiau kas išdrįs jam pasakyti, kad kaime esama tokio pasipūtėlio mergvaikio?
Eidamas septintuosius metus, berniūkštis pasišaukė Nastę ir pasakė, kad jis turįs iškeliauti, kad išmušė jo valanda ir kad ji nedrįstų jam trukdyti. Vaikas ištrūko iš moters glėbio, nubėgo prie didžiulio rugių lauko, susiliejančio su dangumi, ir mostelėjo ranka:
- Štai mano kelias! Ačiū tau, moterie, už pieną ir angelų duoną.
- Kas tu toks, Jonuk? - grąžydama rankas, paklausė Nastė. - Gal tu Kristus?
Vaikas prunkštelėjo iš juoko ir neatsigręždamas žengė į rugių lauką. Dar valandėlę galėjai matyti jo šviesią galvą tarp geltonų rugių stiebų. O paskui tik nunokusių varpų krustelėjimas žymėjo berniuko kelią. Nastė išplėtusi akis žvalgėsi po lėtai linguojantį rugių masyvą. Štai ten jis, mano vaikas, mano kūno ir širdies dalelė, kalbėjo ji. Bet netrukus neištvėrusi šiurpiai riktelėjo ir puolė iš paskos. Nunokę rugiai surišo, supančiojo jai kojas ir pargriovė ant šiltos, dulkėmis kvepiančios žemės. Nedrįsk jam trukdyti, šnibždėjo nulenkę baigiančias nokti galvas.
Vaikas negrįžo iš rugių lauko nei tą, nei kitą dieną. Negrįžo ir po metų, kai Nastė, verkusi kiauras dienas ir naktis, galiausiai susitaikė su likimu ir nurimo. Ir ėmė gyventi kaip ir visos kaimo bobos. Rytais iš rėčkos gerdavo rūgpienį, pasiraitojusi sijoną, turkšdavosi baloje, prausdama kasdien vis labiau blykštantį veidą, lėkdavo melžti ožką, paskui šerdavo kiaules, spigiais balsais žviegiančias apie būties netobulumą, lesindavo vištas, kvarksinčias apie prosocialistiškai nusiteikusius žmones, kurie be jokio sąžinės graužimo atima jų padėtus kiaušinius ir naudoja maistui. Kol po daugelio metų ūmai aplink jos galvą nušvito aureolė. Nastė stovėjo tvarte, jos kojos buvo panirusios į srutas, ji gėdijosi išeiti į kiemą, kad žmonės nepamatytų jos tokios.
Jos širdis buvo pilna sielvarto ir rūpesčio.