Nebūk
Skiriama 777262
Remember me when youre the one whos silverscreened
Remember me when youre the one you always dreamed
Remember me when ever noses start to bleed
Remember me special needs
(Placebo Special Needs)
Keistas triukšmas pasipylė iš pilko monolito. Garsas trumpam pristabdė vienišus praeivius, kurie ėjo žiūrėdami sau po kojom, įsimylėjėlius, kurie lėtai žingsniavo šaldami ir žiūrėdami vienas į kitą, atsisuko net pro šalį važiavę taksistai. Triukšmas tartum sniego lavina artėjo laiptais lauko link, kol galiausiai priūžė prie pat durų atidesnis praeivis galėjo atskirti rusiškus keiksmažodžius ir žmogaus riksmą. Protingesnis praeivis paskubino žingsnį. Mažas vaikas raudona bumbuluota kepure sustojo, atsisuko į duris ir prasižiojo mažai ką suprasdamas. Greitai prisistatė mama žalia striuke ir jį nusitempė.
Abi durų pusės plačiai prasivėrė, ir neliesdamas sniego pro jas išskriejo aukštas liesas žmogelis juoda striuke. Paskriejo metrą ar du, nusileido ant kalniuko ir pradėjo riedėt sniegu, tartum miltais apveldamas savo striukę, o pro jo akis sukosi gyvenimas juodas apsiniaukęs žiemos vakaro dangus, oranžinėm šviesom nušviesta miesto gatvė ir šaligatvis ten ėjo žmonės ir važiavo žmonės, prekybos centro durys atsidarinėjo ir užsidarinėjo žmonėms paskui baltas šaltas sniegas trumpai nudegino girtą jo veidą, ir akys vėl atsisuko į juodą apniukusį dangų. Jis buvo griovy.
Pro duris atbėgo trys sportininkai juodais treningais. Sportininkai juodstriukį ėmė spardyti. Mergina baltu rankinuku nusuko akis į šalį ir užsidengė veidą, du paaugliai sustojo ir prisidegė cigaretes vistiek neturėjo ką veikti. Treningai rėkė visus žinomus žodžius ir aiškino vargšui, už ką, kas ir kame. Žmonės perbėginėjo į kitą gatvės pusę, paspartindavo žingsnį. Sena moteriškė, teisybės ieškotoja bandė gėdinti jaunimą.
- Nori ir tu? jai buvo atsakyta.
Paaugliai jau baiginėjo savo cigaretes, pirmas baigė ryžas smulkus pažiūrėjus penkiolikos metų bernas. Jis sprigtelėjo nuorūką. Juoda striuke aprengtas žmogus jau beveik nebejautė skausmo spėjo prie jo priprasti, ir tik iš pripratimo po kiekvieno spyrio dar tyliai sudejuodavo ir krestelėdavo. Stiklinėm akim jis žiūrėjo į dangų, plaukai kruvini, sniegas aplinkui irgi, lūpos šiek tiek pražiotos ir nebaigtas žodis užstrigęs jose, skausmai susiliejo į vieną pratisą jausmą, kraujas bėgo iš visur, ir jis nežinojo, kurią vietą dar būtų galima sužeisti, o akys žiūrėjo į dangų. Dangus iš dešinės buvo šiek tiek nuraudęs nuo miesto pašvaisčių, ir vis sukosi sukosi sukosi. Dieve Dieve, kiek aš išgėriau pagalvojo jis. Negaliu toks pasirodyt.
Pagaliau jie baigė. Du pavargo, ir trečias, pamatęs, kad niekas jo nepalaiko, nustojo. Visi garsiai alsavo sportininkai pasilenkė ir uždėję rankas ant kelių giliai kvėpavo, o žmogus juoda striuke žiopčiojo tamsia burna ir visais likusiais trimis dantimis. Pats stambiausias iš trijulės dar įspyrė jam galvon ir visi pasišalino.
Kairės akies krašteliu juodstriukis viską matė. Likusia pusantros akies jis stebėjo besisukantį juodą dangų, o kairės akies krašteliu, pilnu kraujo, tartum per rūką matė, kaip prie jo sustojo tie patys paaugliai. Vienas pasiūlė pribaigt pradėtą darbą, bet ryžasis tyliai susikūprino ir patraukė gatve tolyn. Ne jo daržas ne jo pupos. Paskui ėjo vis nauji ir nauji žmonės, ir visi matė kraujuotą kūną ant kraujuoto sniego, ir jo striukė buvo kraujuota, ir batai nuplyšę, ir jis kažką neaiškiai gargaliavo apie pasaulio pabaigą, juodą dangų, mamą ir savo mobilųjį, ir karts nuo karto tartum pamatęs pažįstamą veidą tiesdavo liesą kraujuotą plaštaką plonais ilgais pirštais ton pusėn.
Žmonės ilgai ties juo neužsibūdavo. Penkias minutes pastovėję visi žiopliai prisimindavo turį gyvenimus ir patraukdavo pilkom, nudaužytom slidžiom plytelėm savo reikalais. Jie kažką burbėjosi tarp savęs, ir žmogus juoda striuke labai norėjo tai išgirsti ką viena bobutė pasakė kitai, ką vyras pasakė moteriai jis jautė, kad kalba apie jį ir šiokią tokią gėdą. Kraujuotais lūpų likučiais jis bandė išrėkti, kad jie kalbėtų garsiau arba kalbėtųsi su juo, bet skiemenys nesirišo. Pats tai jautė, ir iš paskutinių jėgų bandė rėkti rišliai. Netekęs jėgų apsiverkė, po truputį apsivertė ant skaudamo šono, tyliai kaip visada sudejavo, pasikišo suglaustus delnus po galva ir pasimykdamas užmigo. Dabar jis niekuo nesiskyrė nuo šimto kitų chronių, gulinčių grioviuose ir saldžiai tyliai miegančių.
Miestas dvelkė ramybe, oranžinė žibintų šviesa pasitikdavo kiekvieną čia atvažiavusį. Buvo ramu ir gera, prekybos centruose grojo Jingle Bells, monolituose žmonės valgė vakarienes prie televizoriaus, stiklinės daugiabučių akys rodė, kurioj dėžutėj žmonės šviečia, o kuri liūdna laukia šeimininkų, degalinės priiminėjo mašinas. Koks nors kino režisierius būtų parodęs, kaip pro tykiai miegantį kraujuotą žmogų juoda striuke bėga gyvenimas, o jis vis vietoj ir vietoj
Į baltą kambarį atėjo rytas. Rytas kaip visi. Balta, blausi ir apsiniaukusi, šviesa dar suprastėdavo praėjusi pro apmusijusį didelį dvigubą stiklą (tarpe buvo nudvėsusios kelios musės ir voratinklį sumezgęs voriukas), baltas užuolaidas ir atsimušusi į pastelinius aptrupėjusius dažus.
Balto kambario sienos spaudė beveik kiekvieną įėjusį. Kopūstų sriubos ir kančios kvapas nežadėjo nieko gero.
Baltoj lovoj ramiai ramiai gulėjo žmogus. Kruvinas purvinas veidas romus kaip ėriuko. Kartais jis sunkiai įkvėpdavo pro kairį plautį ar atsikosėdavo, ir tik iš to galėjai spėti, kad jis dar gyvas, nes likęs kvėpavimas buvo baltas ir nežymus. Juodoji striukė smirdėjo ir ant kėdės atlošo, ji tartum laukė savo eilės štai pabus jos žmogus, ir ji, kaip ir likusios pasaulio striukės vėl bus liejama degtine ir alum, kažkas ją pasities atsisėsti miške arba į jos kišenę įgrūs petaką.
Prie baltos lovos sėdėjo baltu chalatu apsirengusi moteris. Sėdėjo ant baltos sovietinės taburetės, pasilenkusi ir apglėbusi galvą rankom, pro garbanotus rudus plaukus nieko nesimatė. Ji nemiegojo ir neverkė, tik sėdėjo.
Niūrusis didysis pastatas pradėjo busti. Pro langą matėsi suoliukas, ir neilgai trukus ant jo susirinko keli pacanėliai iš vaikų skyriaus. Parūkyti. Paskui prie jų priėjo gimdyvė. Iš pradžių bachūriukai išsigando, bet gimdyvė nusišypsojo, išsitraukė cigaretes, atsisėdo ant suoliuko ir jos lūpos prabilo. Atsirado keli žiebtuvėliai. Gimdyvė išsirinko gražiausią ir prisidegė cigaretę. Pradėjo intensyviau vaikščioti daktarai. Baltoji moteris puikiai viską girdėjo, tartum aklas žmogus, po truputį pripratęs viską jausti. Juodi blizgantys batai kaukši pro šalį, kartais sustodami pailsėti, ir atitaukši iki kambario durų. Baltų ir nešvarių. Sustoja ir čia stovi ilgiausiai. Batai atsidūsta ir nukaukši, o moteris nežymiai ranka nusibraukia plaukus, užkritusius ant lūpų.
Jis pabudo, ir ta akimirka nebuvo niekuo ypatinga. Nesušnarėjo medžiai, netaukštelėjo durys, negirgžtelėjo lova ir neuždainavo angelų choras. Jis atsimerkė ir pamatė baltas lubas, išmuštas juodom dėmėm neatsargaus rūkymo įrodymą; spintelę, ant kurios stovėjo tik mineralinio butelis; rudus plaukus, krintančius ant raudono vilnonio megztinio; megztinį, gulantį ant didelio pilvo, išsipūtusio tartum vaikiškas didysis kamuolys; pro plaukus ryškėjančias rudas akis ir blyškią šlakuotą odą.
Sukaupęs visas jėgas ir kęsdamas begalinį šono skausmą, jis apsivertė ant kito šono. Būtų norėjęs atsikelti ir išeiti, bet negalėjo. Ir kur jis būtų ėjęs? Bet kur, bet kur, atsakė papartis ant lango, tik ne čia. Pro langą, į tolį.
Jis girdėjo alsavimą sau už nugaros, ir taip norėjo atsisukti, šokti iš baltos patalynės, pažymėtos keistom raidėm, atsiklaupti, už viską atsiprašyti, pabučiuoti ją ir perbraukt ranka per plaukus. Ir išeiti kažkur. Ne, ne kažkur, o ieškoti karuselių, karuselių, kur suktųsi arkliukai, o ant jų murzini laimingi snukučiai.
Jis vėl keikdamasis ir kęsdamas visas pragaro kančias persivertė per šoną, pažvelgė į rusvus plaukus.
- Tave kaso?
Ji atsitiesė ir nubraukė plaukus nuo akių. Sau ir jam. Nors jam nebuvo labai ką braukti.
- Tavęs nekaso!
Prie durų sustojo juodi batai ir stebėjo teatrą. Nesikišo, tik stebėjo, bet žmogus, netekęs juodos striukės, susigėdo, apsivertė ant kito šono ir pajuto tą jausmą tartum būtum trilitris stiklainis, pilnas kefyro. Apsiverti, ir visas kefyras bėga tau pro kaklą į galvą, taip ramu ir gera, taip girta ir taip mistiška.
O ji atsistojo, pasilenkė virš miegančio, paglostė jo išlindusį liesą petį, perbraukė per nugarą ranka, iki užpakalio ir kairės kojos, kažką prisiminė, pažvelgė pro langą gimdyvė jau buvo nuėjusi - ir nešdama sunkų pilvą išėjo. Juodi batai pasitraukė jiems iš kelio.
Ji ėjo laiptais ir suklupo. Sustojo ir įsiklausė. Pastatas budo. Budo budo budo. Budo ir po truputį avėsi batus, kad vėl įsiveržtų pas ką nors ir susirastų draugų, sudubasintų likimą ir pamautų jo galvą ant baslio prie pilies vartų.
Kai ji rakino savo butelio duris ir galvojo apie stiklainį raugintų agurkų, pro ją prabėgo paauglys. Bėgdamas jis šiek tiek įspyrė jai į koją, pats užkliuvo ir vos nenugriuvo nuo laiptų.
- Da pašol ti..! nei tai sau, nei tai jai, nei tai laiptams sušuko.
Ir ji užėjo namo.