Novelių triptikas
VYRAI IR MOTERYS
1. Juokingas senis
Moteris sėdėjo po medžiu, ant žolės pasitiesusi laikraštį su išdėliotais valgiais, ragaudama tai vieno, tai kito o ten buvo labai paprasti valgiai: du kiaušiniai, obuolys, kelios slyvos, bandelė, kąsnelis sūrio. Turėjo ir žiupsnelį druskos, susivyniojusi į popieriuką, kuri kažkodėl buvo sudrėkusi. Gal nuo upelio kaimynystės, - moteris sėdėjo prieš srauniai tekantį vandenį. Tai buvo jos įprastas šeštadienio poilsis, kai ji, atidirbusi visą savaitę po dvi pamainas, grįždavo namo per mišką ir susirasdavo savo nuolatinę vietą. Jai atrodydavo net paukščiai čia kaskart tie patys šokinėja ant šakų, laukdami trupinių. Tačiau dažniausiai jiems nieko netekdavo, nes moteris juos paprasčiausiai užmiršdavo. Kartais ji net užsnūsdavo, nugara atsirėmusi į medį, - užtekdavo pusvalandžio, kad jai sugrįžtų jėgos.
- Skanaus! staiga išgirdo vyrišką balsą neva šaunų, o iš tikrųjų pilną nepasitikėjimo ir seniokiškai silpną, kaip stiklo drebėjimas viengubame rėme.
Moteris kilstelėjo galvą ir pamatė kitapus upelio stovintį žmogų, išblukusį, kaip kandis. Jis ruošėsi peržengti siaurą upelio vagą ir ateiti pas ją, bet moteris jį sustabdė.
- Stok! sušuko ji. Nė iš vietos!
- Kodėl? paklausė senis. Jis atrodė nuoširdžiai nustebęs.
- Neskubėk, tau nėra ką veikti mano pusėje.
- Matau, tu turi visokių gardumynų.
- Galbūt, - atsakė moteris. O tau kas?
- Aš noriu užvalgyti.
- Keistas noras, - paprieštaravo moteris.
- Visai ne, - pasakė senis ramiai iš savo amžiaus tolumų. Jis vėl ruošėsi šokti per upelį.
Moteris truputį kilstelėjo žolėje.
- Dink iš čia, - tarė ji.
- Tu prieštarauji mano norui pavalgyti?
- Taip, prieštarauju. Tavo skanaus - man tuščias žodis. Tai tau neduoda jokių teisių kėsintis į mano gerą.
- Na, aš nežinau, - nustebusiu balsu kalbėjo senis. Tu tiek daug ir nesuvalgysi.
- Būk ramus.
- Na, nežinau, nežinau, - murmėjo senis, svaidydamas godžius žvilgsnius į laikraštinį patiesalą ant žolės, ant kurio, kaip minėta, buvo išdėlioti tie negausūs moters šeštadieniniai valgiai.
Tačiau moteris jau nebekreipė į jį dėmesio, - ji nusilupo kiaušinį ir barstė jį druska, sudėjusi du pirštus, tarsi žegnonei.
Dar kurį laiką neryžtingai patrypčiojęs, senis dingo. Tačiau toje vietoje, kur jo stovėta, virš vandens tarsi pakilo migla lyg melsvas debesėlis, lyg sūkurys mašalų permatomais sparneliais. O paskui dingo ir tai. Vėl viskas buvo, kaip įprasta kaip kiekvieną šeštadienį visą moters gyvenimą.
2. Prasilenkiantys traukiniai
Apsirengęs sūnaus aktoriaus dovanotu bordo spalvos švarku, nepamainoma ant ausies užsmaukta berete, senis vaikštinėjo prie troleibusų stotelės, laukdamas pasimatymo. Jo išrinktoji turėjo atvažiuoti nuo geležinkelio stoties pusės, jei tik, žinoma, nebus pavėlavusi į savo priemiestinį traukinį. Senis šauniai vaikštinėjo šaligatviu pirmyn - atgal, pirmyn - atgal, susisukęs į tūtelę sąsiuvinį su savo eilėraščiais jo virtuvinė žmona niekada jo nesuprato, ir jis specialiai išsikvietė savo jaunystės draugę atvažiuoti ir išklausyti jo naujausių eilių. Senis žvalgėsi po aikštę, visą apsivėlusią topolių pūkais, ir stebėjo, kaip drąsiai tupiasi balandžiai ant geležinio generolo išvaduotojo torso ir lesinėja jo ordinus. Pagaliau džeržgėdamas sustojo troleibusas ir iš tamsios minios, kaip kraujinė dešra virstančios pro duris, atsiskyrė baltai apsirengusi jo jaunystės laikų draugė su balta į peteliškę panašia nertine kepuraite ant viršugalvio. Taip ji slėpė kai kuriuos savo trūkumus, tačiau seniui ji atrodė žavinga koketė ir jis puolė prie jos, išskėtęs rankas, kaip darydavo jo sūnus viename spektaklyje, sveikindamas fėją.
- Brangioji! Brangusis! šaudė vienas į kitą seneliai tuos nuvalkiotus žodžius, kaip gumines kulkas iš vaikiškų pistoletų. Tačiau senis, vis dėlto buvo jautresnis jo akyse pasirodė ašaros. Išklausiusi eilėraštį, kurį jis perskaitė drebančiu balsu, stovėdamas aikštės vidury generolo išvaduotojo apsiausto šešėlyje, senoji draugė tik palingavo galvą. Šiandien ji buvo lyg ir kažkuo nepatenkinta. Kažkoks šešėlis temdė jos veidą. Ji pažvelgė į laikrodį ir tarė:
- Turiu tuoj pat važiuoti atgal. Juk žinai, manasis visai negali būti be manęs. Paskui šėlsta.
- Kurgi ne! pyktelėjo nepripažintas poetas. Man negali skirti nė valandėlės. Tik pasirodai ir atgal.
- Tikrai negaliu ilgiau. Ir taip vos ištrūkau... senoji draugė švelniai patapšnojo seniui skruostą balta pirštinaite aptempta ranka. Atleisk, turiu važiuoti.
Abu žiūrėjo į akmeninėmis prospekto trinkelėmis kaip kokį tanką atžlegsintį troleibusą.
- Ne, ne tas! Dar ne tas! abu apsidžiaugė.
- Pasvajokim, - tarė senis, žvalgydamasis po aikštę, - ateis laikai, kai miestas bus sutvarkytas... Na, bent jau centras. Aplink bus švaru ir erdvu...Šis gatvės laikrodis rodys tikslų laiką... Šitos senos supuvusios tuopos bus iškirstos, o tas paminklas geležinis ateivis bus iškeldintas kitur... gal į savo tėvynę...
- Ša! tarė senutė, pridėdama jam prie burnos pirštą. Šito mes nesulauksime niekada... Bet aš tau turiu pasakyti vieną baisų dalyką... Tu prisimeni Jadvygą? Na, tą, kuri mūsų kurse buvo gražiausia mergina... Prisimeni?
- Taip, žinoma, - staiga pajutęs keistą šiurpulį, atsakė senis.
- Tai ji, žinai, nusižudė puolė po traukiniu.
- Jadzė?! riktelėjo senis.
- Taigi. O štai ir mano numeris, - gana ramiu balsu pasakė senojo poeto baltoji plaštakė, braudamasi pro priekines duris į troleibusą.
Senis liko stovėti papilkėjusiu veidu. Jam staiga išgaravo visos svajonės ir pasimiršo eilėraščiai.
3. Prietema
Buvo spalio pabaiga. Moteris į tą miestą atvyko tvarkyti kai kurių dokumentų ir per lietų kelias valandas vaikščiojo po įvairias įstaigas. Jos baltas paltas apsitaškė purvais. Gatvės buvo pustuštės, žmonės, atrodė, kažkur išsislapstę. Tik kiekvieno skersgatvio gale pro lietaus uždangą raudonavo miškai, kaip neužgesinamos ugnys. Ruduo, vėl ruduo, sielvartingai galvojo moteris, be jokio tikslo atėjusi į vadinamąjį centrą, kur pagal prieškario mažų miestų taisykles ratu išsirikiavę namai visi žvelgė į netikėtai puikų paminklą aikštės vidury, - moterį, kuri priklaupusi kursto ugnį. Knygynas, redakcija, viešbutis, bankas, muziejus su patrankėle prie durų... Nežinia, kas patraukė moterį pasukti į mažą skersgatvį, kur viename apšiurusio namo gale buvo pritvirtinta iškaba bičių produktų krautuvėlė.
Moterį turėjo gerai nuteikti vaško kvapas ir kokia nors ypatinga medaus rūšis, ir ten turėjo būti sausa ir šviesu, ir mažoje vitrinėlėješaldytuve turėjo būti išstatytas bičių pienelis, o stiklainiuose krebždėti tarsi gyvos į granules suspaustos žiedadulkės...
Tačiau viduje buvo beveik tamsu. Vienintelis langas užstatytas kažkokiom dėžėm, ant lentynos keli bitininkų sieteliai, trys rėmai su tuščiais koriais, dar matėsi keli mažučiai maišeliai su bičių pikiu. Ir viskas. Už prekystalio stovėjo pardavėjas nelaimingu veidu, ir jis beveik priekaištingai pažvelgė į įėjusią moterį. Ji pasijuto nesmagiai atrodė, neatsargiai žengus žingsnį, gali prasiverti grindys, ir ji nugarmės į rūsį... Tačiau trauktis jau buvo vėlu, ji žengė artyn ir paėmė nuo prekystalio maišelį su pikiu.
- Kiek čia galėtų būti gramų? nerūpestingai paklausė.
- Keturiasdešimt. Kainuoja tiek ir tiek.
Ji dar palaikė rankoje tarsi šildydama tą paketėlį, ir tarė vien tik todėl, kad pratęstų pokalbį:
- Mat kaip. O Vilniuje tiek kainuoja penkiasdešimt gramų.
- Galbūt. Ne aš čia šeimininkas. Pagrindinė mūsų prekė sėklos. Tačiau dabar ne sezono metas. Mes baigiame nusigyventi. Taupome netgi elektros šviesą ir kurą. Aš netgi pats turiu plauti grindis. Man beveik nemoka algos. Jei nebūčiau pensininkas nepragyvenčiau...
- Ką gi, - moteris įsitvėrė durų rankenos išeiti, tačiau pardavėjas staiga paklausė, tarsi užmesdamas kilpą:
- O jūs ką čia veikiate mūsų mieste?
- Aš? moteris sumišo. Ji nemėgo niekam pasakoti apie save, tačiau kažkodėl šiam žmogui pasakė teisybę: - Aš atvažiavau tvarkyti senos skolos reikalų.
- Taip? Ir aš nesijaučiu tvirtai. Vyras netikėtai pakėlė sau prie veido rankas, tarsi norėdamas prisidengti nuo smūgio. Aš šiuo metu esu gyvenimo kryžkelėje. Sprendžiasi mano likimas.
- Štai kaip, - patarė moteris, jau gailėdamasi, kad įsivėlė į pokalbį. Gal viskas baigsis gerai?.. Jei tai susiję su sveikata...
- Ne, ne. Esu sveikas. Kasdien apsipilu šaltu vandeniu, ir į darbą einu pėsčias šešis kilometrus...
Moteris susidomėjusi žiūrėjo į jį praplikęs, liesas, dievobaimingo veido, ant dešinės rankos sutuoktuvių žiedas. Kas gi jam gali būti tokio? Kokia grėsmė? Koks pavojus? Juk tokiais žodžiais nesišvaistoma...
- Ir žmona, ir vaikai... tfu, tfu sveiki, - nuramino ją tas vyras.
- Tai kas gi? nekantravo moteris.
Tačiau tą akimirką atsidarė durys, ir pasirodė naujas pirkėjas.
Jau išeidama, moteris girdėjo už nugaros verksmingą pardavėjo balsą:
- Medaus? Medumi mes beveik neprekiaujame.