Mano senelis, buvęs kontrabandininkas ir lošėjas, dabar vos laikė medinį sniego kastuvą. Aš stovėjau ant aukštos, namo langus siekiančios pusnies, pasidengusios stora pluta, ir stebėjau kamuoliais besiverčiantį garą. Buvo nelaukiai tylu – tik sniego girgždesys, kastuvo dunksėjimas į taką ir mano kvėpavimas. Stovėjau nejudėdamas, prisilakstęs ir pavargęs, nenorėjau niekur eiti, nieko daryti. Kojos, įklimpusios šaltuose namų veltiniuose, rankos storose kumštinėse pirštinėse, o aš – rusvuose kailinėliuose, kuriuos dar ne taip seniai nešiojo dešimčia metų vyresnė sesuo. Pūsčiojau garų kamuolius ir žiūrėdamas į juos jaučiausi kaip Ararato kalnas, iškilęs virš debesynų. Valarų pusėje dangus raudonavo nuo besileidžiančios saulės, kurios spinduliai mėlynam sniege rėžė ilgus medžių šešėlius, o į žėruojančią dangaus žaizdą be garso plaukė du sidabriniai lėktuvėliai, palikdami paskui save baltus dūmų kaspinus.

    Motina buvo liepusi padėti seneliui, bet aš nepadėjau, nes niekaip negalėjau suprasti, kodėl dabar reikia nukast šitą taką lig kelio? Kam šito reikia seneliui, kurį prie žemės spaudžia aštuoniasdešimt nugyventų metų? Kam taip storpiai lyginti sniego pakraščius, kam taip nugremžti lig kaulo, kam prakaituoti, o paskui skųstis sukamais sąnariais? Juo labiau kad takas jau vakar buvo nukastas ir dar menkai teužpustytas.

Stovėjau ir galvojau apie debesų kalnus ir apie artėjančius Naujuosius Metus. Senelis gremžė sniegą lig žemės ir kažką sau po nosim murmėjo – jis dabar dažnai kalbėdavosi pats su savimi: tašydamas kuolą sakydavo: „Aha, nepasiduodi... O mes tave taip... O dabar šitaip. Pasiduosi. Kas tu prieš žmogų?” Dabar jis šnekėjosi su sniegu ir su tėvo darytu kastuvu. Jo šnekos anksčiau mane juokindavo, bet paskui įkyrėjo, ir aš neklausydavau tų murmesių. Neklausiau nė dabar. Kas kita anksčiau, prieš keletą metų, kai stovėdavau po virtuvės langu ir bandydavau suvokti susirinkusiųjų kalbas. O kalbos būdavo įdomios: apie medžioklę, apie Rusiją, apie mirtį – pas mus rinkdavosi senelio draugai, jie lošdavo kortomis, rūkė, kartais gėrė degtinę, kai norėdavo, kad aš nesuprasčiau, prabildavo lenkiškai, nusikvatodavo ir vėl grįždavo į lietuvių. Mano tėvas šitų kortavimų negalėdavo pakęsti, jis užsidarydavo miegamajame ir gulėdavo įbedęs žvilgsnį į lubas. Dabar, kaip senelis suseno, o dar gyvi likę jo bičiuliai beveik nebeužeina į mūsų namus, mano tėvo ir mano senelio (mano tėvo uošvio) santykiai kiek pasitaisė – kartais jie net persimeta vienu kitu žodžiu.

    Tikrai žinojau, kad tėvas parėjęs nukastų tą taką greit ir lengvai lyg juokaudamas. Žiūėjau į linguojantį sniege senelį ir stebėjausi, kad jis nesustojo net kvėptelėti. Nesustoja net parūkyti! O perdien juk surūko po du pakelius „Primos”, „Kazbeko” arba „Parašiuto”. Šito rūkymo tėvas taip pat nekentė, bet niekad nieko nesakė, nesibarė, tik išeidavo į miegamąjį ir žiūrėdavo į lubas. Aš senelio tabako taip pat nemėgau, ypač todėl, kad jo pribyrėdavo pilnos švarko kišenės. Senelis pirkdavo man saldainius – irisus arba „Kregždutes” – visaip bandė prisimeilint, bet jo saldainiai buvo kartūs, jų negalėjai valgyt – vienas tabakas. Išmesdavau tuos saldainius. Nekenčiau senelio irisų ir senelio „Kregždučių”, o dėl jų nekenčiau paties senelio. Nekenčiau jo knarkimo vos tik prigulus, jo geltonų skreplių, išspjaunamų ant sniego, nekenčiau jo dainuškų, skirtų man palinksminti: „Šoka diedas, šoka boba, ir iškrito dievo voga...” Nežinojau, kas ta voga, gal uoga? Man buvo net nesvarbu galų gale. Jis juokėsi, o aš pykau.

Dabar stovėjau ant sniego pusnies, žiūrėjau į kraujuojančius vakarų debesis ir galvojau: „Senelis, ko gero, prakas sniegą ir ledą, prakas gruodą ir dings žemėje, atras išėjimą į požemines galerijas ir išeis, sniegas užpustys jo pėdsakus, ir niekas nebeprisimins jo gyvenimo”. Man buvo juokinga galvoti apie nyrantį į žemes senelį, aš stovėjau kaip Araratas ir juokiausi.

    Saulė nusileido, mes valgėme vakarienę, senelis kaip visada sėdėjo stalo gale, aš žiūrėjau į jį ir galvojau: „Kodėl jis turi gyventi su mumis, o ne močiutė, kuri ateina tik retkarčiais, kartą per savaitę ar rečiau?” Močiutę aš mylėjau. Senelio nekenčiau.

    Pavalgę nuėjome miegoti. Prieš užmigdamas girdėjau kaukiantį šunį ir senelio pusbalsiu šnibždamą: „Tėve mūsų...”, o paskui nugrimzdau į sapnus ir mačiau perregimą vėją, panašų į nuotaikos šydą. Aš stovėjau aukštai kaip kalnas ir kalbėjausi su tuo keistu vėju, kurį buvo galima paglostyti – man buvo gera.

    Staiga visus pažadino garsus beldimas į miegamojo langą. Kažkas beldė į langą ir šaukė:

– Kelkitės! Miestelis dega!

Mes pašokome iš lovų.

Aš nelabai tesusigaudžiau, kas vyksta, pravirko mano jaunesnysis brolis, dejavo senelis, jis pusbalsiu kartojo:

– Neškit, neškit viską į kiemą!

    Senelis kartą jau buvo pergyvenęs miestelio gaisrą. Tai buvo seniai, šitai aš žinojau tik iš motinos pasakojimų. Senelis tada padėjo gesinti kažkieno namus, o stogai buvo dengti skiedromis, ir ugnis lengvai tekėjo nuo vieno stogo ant kito. Kažkas iš žmonių staiga ėmė šaukti: „Bukelis, bėk savo namų gesinti„ Jau tavo stogas pleška!” Senelis parbėgęs namo tespėjo pro langą nugriebti armoniką – viskas sudegė. Greitai ir iki pamatų.

Tad dabar, išgirdęs, kad dega miestelis, jis labai išsigando, vaikščiojo murmėdamas ir nežinojo, ko griebtis, o apšarmoję langai raudonavo ugnies atšvaitais, girdėjosi pašėlęs liepsnos staugimas, poškėjo šiferis ir atrodė, kad dega mūsų namo stogas. Motina ir aš tempėme viską į didįjį kambarį, rišome į ryšulius, degė žvakė – elektra buvo dingusi, aimanavo ir blaškėsi senelis, verkė ir springo brolis. Aš nebijojau, jau buvo išlakstę miegai, jaučiausi tiesiog puikiai – netikėjau, kad gali būti tokių nuotykių. Vilkau viską į kambarį, o motina rišo paklodes ir staltiese. Tėvas su mano seseria buvo lauke, jie saugojo tvarto pastoges, nes nuo ugnies pusės lėkė daugybė liepsnojančių nuoplaišų, kibirkščių, ir jos visos taikėsi sulįsti į tvartą ir daržinę, o ten jau būtų šokiai – daržinė pilna šieno – puikaus pašaro ugniai. Tėvas sniegu ir vandeniu gesino nešamas ugnies uodegas.

    Mes surišome viską, ką galėjome, ir laukėme. Motina liepė melstis. Suklaupėme tarp ryšulių priešais Kristaus, rodančio savo širdį, paveikslą ir kalbėjom maldas. Senelis garsiai pradėdavo: „Sveika Marija, malonės pilnoji...”, o mes tęsėme. Net mažasis broliukas klūpėjo ir mušėsi ranka į krūtinę. Aš pakreipęs galvą žiūrėjau į Kristų ir galvojau, kad jam turėjo labai skaudėti: štai atvira širdis, dar dygliuotas erškėčių vainikas ant širdies. Vienu metu man pasirodė, kad Kristus šyptelėjo – gal sujudėjo žvakės liepsna, o gal iš tiesų. Norėjau nueiti į gaisrą, norėjau pasižiūrėti į šalmuotus gaisrininkus, į liepsnas, bet apie tai negalėjo būti nė kalbos – reikėjo melstis. Mes jau žinojome, kad dega ne miestelis, o tik netoli mūsų namo, kitoje gatvės pusėje stovinti valgykla. Laikas slinko lėtai ir nuobodžiai, mes prisimeldėme į valias ir dabar sėdėdami ant ryšulių snaudėme, tik senelis vis vaikščiojo pirmyn atgal, lyg nerasdamas sau vietos. Paskui mus pažadino kažkoks sprogimas, atrodo, sprogo dujų balionas, bet paskui ir vėl viskas nurimo – tik monotoniškas liepsnos gaudesys ir raudona gaisro šviesa languose – šiferis nebesproginėjo, jau ir motinai buvo ramiau. Sugrįžo iš lauko tėvas su seseria, aušo, valgykla baigė degti. Reikėjo eiti miegot. Senelis pasiklojo lovą ir tarė:

– Dabar tai jau pailsėsiu.

Senelis ilsėjosi – vieną ir antrą parą. Atėjusi felčerė apžiūrėjo jį jį ir pasakė, kad išsiliejo kraujas į smegenis, kad senelis nebeatbus. Mažasis broliukas dainavo, sesuo verkė užsikorusi ant krosnies, o aš mąsčiau apie Kristų, kuris man nusišypsojo. Dabar pas mus ateis gyventi mano senelė, galvojau, ir iš anksto džiaugiausi.

Pirmadienį nuėjau į mokyklą. Visi kalbėjo apie gaisrą, kuriame dalyvavo, kurį padėjo gesinti ir t.t. Tik aš vienas nieko negalėjau papasakoti – juk nepasakosi apie tai, kaip kiaurą naktį meldeis. Visi vaikai turėjo prisikimšę pilnas kišenes irisų ir šlamštė juos panašiai kaip karvės pirmąją žolę. Tie saldainiai buvo iš sudegusios valgyklos, juos išnešė ir užmiršo. Aš irgi buvau rytą nuėjęs prie smilkstančios rąstų krūvos, radau keletą sniege, o jie prisirinko visai žiemai. Kai kas didžiadvasiškai man pakišdavo porą saldainių, bet man nuo to linksmiau nebuvo. Tada pasakiau:

– O mano senelis mirė!

Nelabai kas patikėjo, bet mano vertė vaikų akyse šiek tiek pakilo. Dar papasakojau, kaip turėjau slaugyti ligonį, o kai namuose mirštantysis – kas tada gaisras?! Gaisras tada – vieni niekai. Dabar jau visi labai paslaugiai vaišino mane irisais. Kita vertus, daug kam nuo jų buvo tiesiog bloga, tad niekas nebegailėjo, o aš galvojau, kad tik jis numirtų, nes liksiu melagis visam gyvenimui, jeigu nenumirs.

Parėjęs namo, radau daugybę žmonių, degė grabnyčios, o man liepė pabarstyti senelio nukastą taką eglišakiais. Aš sovėjau ant pusnies, saugojau kiaulės galvą, padėtą sniege, kad nukraujuotų, žiūrėjau į debesis, pūčiau dūmų kamuolius iš gerklės ir galvojau, kad eglišakiai labai dera prie sniego baltumos. Prisiminiau peršviečiamą vėją, kurį sapnavau, ir dabar man atrodė, kad vėjas turėjo Besišypsančiojo Kristaus veidą. Dar šmėstelėjo mintis, kad geriau jau senelis būtų įsikasęs į žemę ir pasiklydęs požeminėse galerijose. Stovėjau ir niekur nenorėjau eiti, bet prie nupjautos kiaulės galvos gretinosi juodas senas šuva. Man reikėjo jį nuvyti.

Atgal