Atgal

SVETIMAS KAILIS

Apsigobk mano skausmų skraistėmis ir pavaikščiok bent mirksnį!

Užsidėk mano erškėčių vainiką ir pajusk, kaip aštrūs dygliai pamažu sminga į odą, praduria kiaušą ir gręžia smegenis akis temdančiu skausmu!

Praleisk kartu bent vieną bemiegę naktį, sekdamas per kambarį su Mėnuliu slenkančius daiktų šešėlius,  skaičiuodamas šunų amsėjimus, pelių krebždėjimus, sienų atodūsius!

Nusimesk savo orumą ar  juokdario kaukes!

Pajusk, kaip stringa šauksmas gerklėje ir žodžiai-akmenys nepasiekia aplinkinių ausų.

Pajusk, kaip, būdamas tarp žmonių, esi lyg faraono mumija, uždaryta į stiklinį sarkofagą. Vieni žiūri abejingai, kiti smalsiai, treti su baiminga pagarba, penkti iš viso nesuvokia į ką žiūri, šešti matuojasi sarkofagą.

Tik nė vienas nenori prigulti šalia.

Kodėl šlyji, suki akis ir nosį šalin?

Tikrai, atšlijau, nusukau akis ir nosį šalin. Dėkoju už pasiūlymus, bet mano oda lyg raganosio. Dėl to ir pasidėjo lamentavimas. Ką daryti, jei ne tik apsigobęs skraiste, bet ir įlindęs į tavo kailį, nepajusiu nė dalelytės to, ką tariesi jaučiąs. Taip, skepsio negaliu atsikratyti, taip, ką padarysi, jei jis atmieštas patyčia. Lyg prieskoniais.

Apsimetinėti ne mano pašaukimas. Jei ir pavyksta, tai tam kartui, nes kaip mat esu iššifruojamas: tu nenuoširdus, meluoji ir taip toliau. Man tiesiog nepasisekė: pramiegojau Stanislavskio pamokas ir visa sistema nuėjo perniek. Kiti, sėkmingai ją sugėrę į kraują, kalnų viršūnes pasiekia, okeanus (tikėkim, ne ašarų krokodilo) nusausina, pasiguldo, pasitupdo, parsiklupdo žmoniją (stop, ar ne per daug užsimota? Gal užteks tautos?) sau po kojomis. Man nesiseka įtikinti vieno puskurčio, pusaklio ir puskvailio (pardon) senio, kuris rodo savo žaizdas: žiūrėk, čia kraujuoja, čia pūliuoja, o čia kaulai išlindę, ten oda vidun sulindus, dar kažkas kabo, o neturėtų ir taip toliau. Nepabuvęs kito kailyje... Nebuvau ir nebūsiu! Kartoju atsakingai, ar jūs to nesuprantat? Man nereikia, turiu savo kailį, kokį tokį, bet savo ir man užtenka. Svetimo nereikia.

Štai ir dabar, sėdim vakaro vėsoje, gaudydami karščių nualintais plaučiais kiekvieną vėjo dvelktelėjimą, o aš turiu nusimesti kokį tokį, bet savo kailį ir lįsti į svetimą. Iš tikro, nebeturiu daugiau nieko savo: problemų, neatiduotų skolų, pradėtų ir numestų darbų, pažadų, kurie patys savaime, keista, bet neišsipildo, nors kada buvo lengvai dalijami, atrodė, lengvai ir išsipildys, savo ydų, kurios neatrodo pernelyg didelės, neaprėpiamų dorybių, o svarbiausia, savo kailio, tai kas, kad vietomis pradeginto nuorūkomis (ar seniai čia rūkiau? geras priminimas), kibirkštimis, atlėkusiomis iš gyvenimo garvežio, užtiškusiais kitų pavydo (keista, bet dar suranda ko pavydėti, kita vertus, tik pavyduoliai įrodo, jog esi šio bei to vertas) neapykantos ir kitokiais nuodingais lašais. Spriegt į šoną nuosavą kailį ir imtis svetimo.

Kratausi lyg Parkinsono liga sirgdamas, nors užtenka įgimto ar įgyto takto, garsiai nesakau. Tyla – sutikimo ženklas, prisimenu jaunystės šūkį ir esu nardinamas į kraujo, pūlių, sutrupintų kaulų, gal dar plaukų kuokštų, odos draiskanų ir kitokių atliekų vonią, su rūbais, bet, dėkuidie, nuosavu kailiu, todėl man nekenkia – lyg nuo žąsies vanduo. Lieku sausas ir švarus. Dargi pakikenu į saują. Bet neilgai. Kaip mat susivaldau ir imu gailėtis. Gėla apima visą iki pakūnės, kol ūmai susizgrimbu nežinąs, ko gailiuosi: savęs ar jo, priešais sėdinčio varguolio? Man gaila visų, sakė viena moteriškaitė, kuriai ašaros buvo paviršiuje, todėl verkdavo net išgirdus nepalankią orų prognozę.

Ir aš  dabar  gailiuosi, net nesuvokdamas ko.

Be gailesčio dar pajuntu didelę baimę: kas, jei šis galudienis kretėdamas, virpėdamas ims „po Stanislavskomu“ ir užvers kanopas. Ant mano rankų. Teatrališkai. Čia kvepia ne tiek svetimu kailiu, kiek  laidotuvių išlaidomis. Net nežinau, ko labiau bijau. Bet ūmai skausmai, negalės, negandos ir kiti gyvenimą smaugiantys nesusipratimai, kliokę kriokliais, fontanais nutolsta. Sėdžiu abejingas it belgas, girdžiu, matau, galiu suskaičiuoti ne tik jo žaizdas, bet ir veido raukšles, kurių devynios begalybės, ir dedu ant visko.

Skersą. Tikra palaima.

Taip gali sau leisti tik aristokratai, ne tie su titulais, materialiniu turtu apskretę, bet dvasios aristokratai, kurie deda ant visko, įskaitant ir turtus.

Lamentavimas tęsiasi. Nors Jeremijas raudojo dėl ko kito. Jeigu bibliniai žmonės būtų virkavę dėl kūniškų vienadienių skausmų, neturėtume  šventojo rašto. Ir rankos, rašančios istoriją apie vieną jautruolį ir kitą akmenširdį, nebūtų. Žmonija kvanka ne dienom, bet valandom, progresas stovi vietoje, jeigu kas išrandama, tai tik naujos smegenų skalavimo priemonės.

Lyg pirštu į akį, nesang man dabar kaip tik balinami smegenys.  Be naujų, plačiai reklamuojamų priemonių, įprastais būdais.

Ką norėjau išrasti, teigdamas, jog žmonija ūmai nukvako? Tai, kad vienas verkšlena rodydamas gyvažaizdes, o kitas deda ant jo. Anksčiau, kai dar gimdavo Einšteinai, Lomonosovai, Fermiai, nei vieno veikėjo iš dabar aprašinėjamos scenos negalėjo būti: pirmajam neleistų taktas rodyti žaizdas, antrasis nedrįstų nežiūrėti į jas.

O tempore, o mores!

Nukvakimas, tikėtina, apėmė ir skaitančiąją gentį, todėl turiu primygtinai pastebėti, jog dėjimas ant visko yra poza arba kaukė. Kaip ir lamentavimas, beje. Tad sėdim vienas priešais kitą užsidėję iš anksto apkalbėtas kaukes, o mūsų tikrieji veidai yra abejingi, juokiasi ar rodo grimasas. Nesu ta moteriškaitė, kuriai visų gaila, todėl ir atsakyti už visus negaliu. Apie save galiu išrėžti visą tiesą: po dėjimo ant visko ir visų kauke slypi gailestinga, pilna atjautos širdis, kuri, vos seniui užsiminus apie pūliuojančią žaizdą, susitraukia. Tiesą sakant, tas jos susitraukimas – kasdieninis užsiėmimas, jei nustotų susitraukti, būtų išmesta į šiukšlyną. Kartu su kūnu.

Supraskit kaip norit, bet kuo toliau, tuo giliau klimpstu į š...malimą. Taisyklė: jei nori ką nors be dviprasmybių išaiškinti, apsiribok dviem sakiniais. Sulig trečiu sakiniu, prasideda š...malimas. Originale ši mintis yra kitokia, bet ir originalai yra klišės, pagal kurias daromi nauji originalai – pabandyk įrodyti autorystę.

Laikas visai išgaravo. Nustojo ciksėjęs vos mudviem susėdus. Ne paslaptis jums, bet mano atminties prarajai, kurioje prasmego ne vien šis faktas. Išties, tai juodoji skylė, traukianti savęsp viską, kas pasitaiko jos traukos lauke, nepriklausomai nuo daikto substancijos. Įprastais matais – valandomis, dienomis, savaitėmis matuojant, gal ir neilgai užtrukom, nes juk neveltui sakoma, kad laikas gludina paviršius, tad jeigu sėdėtume begalybę, seniai dėvėčiau senuko kailį, o savąjį pakabinčiau ties lova ar pasitiesčiau po kojomis – juk pasitaiko žmonių nevertinančių savo, bet ieškančių svetimo.

Gal mudviem taip gera sėdėti, kad laikas lėkte lekia? Slyste slysta, bėgte bėga? Tekėte teka, vienu žodžiu, kažkur pragaišta. Turim tokios patirties, kurią suvokiam šaukštai popiet.

Nežinia kiek sėdėjom, nežinia, kiek būtų trukęs mudviejų būdravimas, nes jam įtakos neturėjo nuolat besikaitaliojantis atmosferos slėgis, vyriausybės bei periodiškai pasikartojantys valstybės perversmai Pietų Amerikoje ar Afrikoje. Mes savo sėdėjimu ant viso to dėjom skersą. Tik dabar, kai nuo atmintino įvykio praėjo ganėtinai nemažai laiko, netikėtai susizgrimbu: viskas suprantama, ant visko gali dėti, bet atmosferos slėgio svyravimai senyvam žmogui – peilis po kaklu, tai kodėl mano pašnekovas lyg niekur nieko? Sakiau pradžioje, o gal buvau užstrigęs pasakojimo brūzgynuose, bet visa šita istorija - viena mįslė.

Tikriausiai taip ir sėdėtume iki antrojo atėjimo, jei nebūtų įvykę tai, ko vienu momentu gąsdinausi: pašnekovas baigė pilti savo kančių taurę, lyg nusižiovavo, lyg atsikrenkštė, lyg atsiriaugėjo, lyg sužiaugčiojo, vienu žodžiu, išleido garsą, įvardijamą kaip neartikuliuotas, ir ėmė svirti į priekį. Skaitantys šį pasakojimą pažino mane iš visų šonų, tad ar reikia pasakoti, jog apimtas begalinio kosminio gailestingumo, nedelsdamas griebiau vargšiuką į glėbį. Ak, ar reikia užsiminti, kad pasikeitimas kailiais, jo sielai paliekant kančių nustekentą kūną, vyko neskausmingai, nepastebimai ir gana greitai. Net pats iki galo nesuvokiau, kai atsipeikėjęs su vėstančiu lavonėliu ant rankų, tau, kurio akys bėginėja šiomis eilutėmis ir tau, kuris klausosi ištempęs ausis, sakau: apsigobk mano skausmų skraistėmis ir pavaikščiok bent mirksnį...

                                                                                      2002 rugpjūtis

                                                                                          Švendubrė 

Atgal