Eagle vision
Taip vadinasi optikos parduotuvių tinklas. Apie jį nekalbėsime. Kalbėsime apie erelio regėjimą, atitenkantį kurmiui, šlifuotų linzių optiką, padedančią vieną dieną išvysti, jog medžio lają sudaro daugybė atskirų lapelių, o ne žalia padūmavusi akvarelė. Gausios įstiklintos parduotuvės parduoda mums akis. Be blakstienų, tačiau įvairiausių formų bei formatų.
Akiniai atsirado Viduramžiais, o ligi tol žmonės gerino savo regėjimą prisimerkdami arba prisidėdami plaštaką prie kaktos, it atiduotų pionierišką pagarbą. Vaikai dar žinojo būdą žiūrėti pro kumščius binoklį, kuris visada su tavimi. Po to atsirado ir žiūronai, jūros vilkai bei lapės valandų valandas tyrinėdavo jais banguotus horizontus. Dažniausiai tai dar būdavo ne binoklis, tiesiog tokia ištraukiama triūba vienai akiai. Archetipinis piratas antros ir neturėdavo, būdavo praradęs per kokį nuostolingą abordažą, tad ir tas žiūronas tarsi specialiai taikytas jam. Maršalas Žukovas, be abejo, jau turėjo binoklį mažiau romantikos, bet daugiau komforto.
Optika turi nuodėmės atspalvį. Tarsi būtume užsigeidę regėti tą, kas mums neskirta. Tarsi būtume pasikinkę savąjį likimą ir žvilgsniu pradūrę sieną, ligi tol buvusią neperregima. Nieks nėra nupaišęs akiniuoto velnio, tačiau tokį paveikslą įsivaizduoti įmanoma.
Juodas juodas yra kadais populiarus binoklis BPC 4. Laikai jį rankose, tarsi gabalą antracito, ant jo dar parašyta, jog didina 12X40 ir yra prizminis su centrine fokusuote. Tai ką nors sakytų gal tik maršalui Žukovui, o mes paprasčiausiai atsisėdam balkone ir žaidžiam vieną populiariausių binoklinių žaidimų dairomės į svetimus langus.
Veiksmas vyksta apie vienuoliktą vakaro Taikos prospekte. Anapus prospekto penkiaaukščiuose dar gal trečdalis langų apšviesti. Kyšt pro juos mūsų binoklį.
Nosies tiesumu svetima virtuvė. Prie lango stovi apynuogis verslininkas ir rūko cigaretę Rothmans (ne, binoklyje užrašo ant cigaretės nesimato, tačiau palaimingas rūkančiojo veidas išduoda gerą tabaką). Ant sienos plakatas, reklamuojantis kačių ėdalą Whiskas. Kačių irgi nesimato, kyla įtarimas, jog tą ėdalą vartoja patys gyventojai, gal palaimingas rūkančiojo veidas išduoda būtent ėdalo kokybę? Tai, be abejo, irgi hipotezė, negi skambinsi telefonu ir teirausies. Daugiau čia nieko įdomaus, sukame binoklį kairėn.
Tušti kambariai, šešių lempučių sietynas, žmonės, matyt, nuėjo į rūsį agurkų. O kol kas galime patyrinėti rožines sienas ir gausią kambario gipsatūrą. Kažkur čia turėtų kabėti paveikslas, vaizduojantis Kristų Alyvų kalne, o ant stalo stovėti vaza su lipdytom rožėm, nupurkštom pulverizatorium. Grįžta šeimininkai (kur agurkai?) ir iš jų akių matosi, jog taip ir yra. Kažką šnekasi. Tarsi girdžiu moters lūpose drastišką klausimą: ar prisimeni, kaip korėm piršlį? Vyras purto galvą, neprisimena, korimo metu ta galva jau ilsėjosi baltos mišrainės lėkštėj. Moteris ritmingais judesiais lašinasi (valokordiną? ciano kalį?), gurkšteli. Tamsa. Binoklis dar kairėn.
Užuolaidų užuolaidos, gali ligi valiai tyrinėti jų audinį, raštą, sučiurinimo laipsnį, pro jų kraštą pamatyti kubinį pusmetrį svetimo gyvenimo, tačiau dažniausiai žvilgsnis atsirems į visą tą tekstilę su raukiniais bei kutais. Užtraukus užuolaidas langas tampa beveik šarvuotas ir yra nuo ko, nes šiapus Taikos prospekto balkone stovi tipelis su binokliu ir miego nenori.
Štai jis, ilgai lauktasis langas, paauglio svajonė. Miegamajame šalia lovos stovi susišukavusi (!) blondinė su naktiniais (medvilnė smulkiom melsvom gėlytėm), o po kambarį ratus suka nekantraujantis vyriškis, iš pažiūros tolimų reisų vairuotojas, grįžęs iš komandiruotės. Čia tai jau bus! Ir it įdomiausioj vietoj nutrūktų filmas kurtinančiai klapteli jungiklis ir užgesta šviesa. Tarsi jie nežinotų, jog šviesoj įdomiau. Tarsi jie būtų miego nuėję. Tokiu atveju, kodėl ji susišukavo? Dar kirba viltis, jog jie deda naują juostą į seną fotoaparatą, įdės ir vėl šviesą įjungs. Neįjungia. Už lango naktis, kambary dvi naktys.
Toliau keliaujam langais, ieškom tipologinių atitikmenų. Nežinom kas tie žmonės, galim tik išskaityti jų veiduose atsispaudusius ženklus, įminti jų kambarių rakandus, paveikslus, dėmes ant sienų. Niekur nesimato knygų lentynų. Gal visas turėtas knygas jie sukišo po klibančių staliukų kojom? Daug knygų matydavau kadaise naktim klaidžiodamas Vaižganto bei Cvirkos gatvėm, tarsi patys gatvių pavadinimai kuo nors įpareigotų jų gyventojus.
Binoklis dešinėn, štai prie vieno lango stovi filosofas (?) ir laiko rankose...plytą. Mąsto apie būties esmę? Ne, ko gero, tai kertinė plyta namo, kuriam jau išlieti pamatai kur nors Žaliakalny. Rytoj jis nueis su ta plyta, išgers su statybininkais šampano bei rasputino, po to statybininkai užguls menteles ir namas kils kaip ant mielių. Dar po kiek laiko jis išsiklos kilimus, pirktus Liudvigs Ltd., išsiklijuos pižamų spalvos tapetais, pasistatys binoklių juodumo baldus ir pasikvies į svečius Laimą su Ramune. Ramunė bus papaikusi ir nerimta, tad viskas atiteks Laimai, antrą dieną abu laimingai pakars piršlį, o vėliau atsiras vaikų, juodas pudelis ir padėvėtas Volkswagen Golf garaže. Dar po kiek laiko jam viskas nusibos, jis vėl stovės naktį virtuvėje ir laikys rankose naują plytą. Filosofas.
Kambarys yra didesnysis mūsų kūnas, sakė vienas protingas arabas. Kūnas, po kurį galime vaikščioti, iš kurio galime išeiti ir išsikelti. Bet ir išsikėlus jis atbėgs iš paskos, pamatysime, jog į naują vietą atsivežėme tą patį kambarį ir jo baldai turi tuos pačius įpročius ir į stalo kampą užsigaunam vis tą patį kelį. Stebėti svetimus kambarius ir reiškia stebėti svetimą kūną. Lengviausia tai daryti Danijoj ar Olandijoj, ten žmonės neturi nei dieninių nei naktinių užuolaidų. Erdvė už lango jiems yra tarsi papildomas kambarys, vėsioji kvadratūra su lietum, vėjuotais lapais, bei manim, sėdinčiu ant suolelio. Ten man nereikia binoklio, viskas ranka pasiekiama ir žmonės nebaikštūs. Tuo tarpu čia tekstilė, žaliuzės, grotos, tamsa. Bet, jeigu nepatinka, tik apversk binoklį ir viskas be galo be galo nutols.
Daikčiukų visata
Rūbai daro žmones, anot žinomo posakio. Rūbai apibūdina žmogaus ekonominę bei socialinę padėtį, kilmę bei luomą, skonį ar jo trūkumą. Rūbuose matysime juos dėvinčiojo nuotaikos ar nusivylimo atšvaitus, jo dienos foną, netgi jo požiūrį į visą likusį pasaulį. Į tą pasaulį, kuris nėra jis, kuris pilnas kitų žmonių ir kitų rūbų. Tą pasaulį sutvėrė ne Dievas ir ne Darvinas, o Benettonas, Levis Straussas ir Christianas Dioras. Tame pasaulyje gyvena rūbai. Jie miega spintose tarsi pamiršti meilužiai, o retsykiais nusilipa nuo pakabų ir vaikšto alėjom, nešini savo žmonėmis.
Rūbams žmonės nesvarbūs, vieninteliai rūbus dominantys žmogaus aspektai yra ūgis, rankų ilgis, kaklo bei krūtinės apimtis ir pan. Rūbai abejingi mums, kaip ir pati gamta. Kartais atrodo, kad jie ir yra gamtos dalis, kad jie užaugo ant medžių.
Toksai tvirtinimas nėra nusičiuptas palubėj, nes visų rūbų protėvis yra figos lapas. Du figos lapai kadaise dengė strategiškai svarbias Adomo ir Ievos kūnų vietas. Ir jiems pradedant žmonių giminę šalia lovos mėtėsi ne kelnės ir sijonas, o du figos lapai. Ligi ryto jie spėdavo apvysti, tuo tarpu kelnės bei sijonai nevysta. Gal todėl jie ir išstūmė lapus iš apyvartos. Kada paskutinįsyk dėvėjai figos lapą, skaitytojau? Sakai, užvakar? Na, sakyk, sakyk...
Rūbai akivaizdūs, jie daug akivaizdesni už žmones. Žmonės slepiasi juose, kaip vanduo kriauklės čiaupe. Rūbai moka aukotis, slėpti žmonių defektus, kartu išryškindami savuosius. Regis, jie nieko nuo mūsų neslepia, išskyrus pamušalą, etiketes bei mus pačius. Tačiau sykį pro šalį ėjęs žmogus ima ir pameta nosinę. Ir visa rūbų atvirumo iliuzija subyra. Galų gale iš kur gi ta nosinė!
Pasirodo, rūbai turi savo slaptąjį gyvenimą ir nešiojasi jį kišenėse. Pats rūbas yra tik regimoji aisbergo dalis, visa kita tenka kišenėms. Kišenėse gali slėptis kas tik nori, nuo merso rakčiukų iki špygos taukuotos. Kalbėdamąsis su žmogumi, turinčiu daug kišenių, jautiesi lyg skaitytum knygą, kurioje tris ketvirtadalius teksto iškirpo cenzoriai.
Visa laimė, kad kišenių skaičius nėra begalinis, antraip žmonės į jas greitai susidėtų visą pasaulį. Kiek procentų pasaulio jau guli kišenėse? Niekas neskaičiavo, nors tokių tyrimų kryptis strategiškai perspektyvi. Pramonė vis labiau orientuojasi į kišeninį formatą, kišenėse jau nešiojamės ne tik nuotraukas, knygas ir pinigus, bet ir telefonus, videokameras, net šunis.
Naivu manyti, jog telefonai vis dar stovi ant stalų, knygos lentynose, o šunys pririšti prie būdų. Viskas kišenėse! Netgi tūkstančiai kokio fabriko batsiuvių sėdi savo darbdavio kišenėje. Tiesa, jis jų su savimi nesinešioja, kišenė plati sąvoka.
Žodį kišenė Dabartinės lietuvių kalbos žodynas iliustruoja sakiniu: Gyvena iš savo tėvo kišenės. Galime įsivaizduoti, kaip tėvas grįžta iš batų fabriko ir pasikabina švarką ant kėdės atlošo. Tuomet prisėlina Žodyno apibūdintas asmuo, kyšteli ranką į kišenę ir gyvena. Kišenėje apstu MGL-ų tokiam pragyvenimui užtikrinti. Žodynas garantavo.
Kiek kišenių vidutiniškai turi statistinis Lietuvos pilietis? Turbūt apie pusšimtį. Tad Lietuvoje XX a. pabaigoje yra mažiausiai du šimtai milijonų kišenių. Ir į kiekvieną kažkas įdėta, buvo įdėta arba dar įdėta bus. Stulbinantis potencialas, prilygstantis Donbaso šachtoms ar didžiausiam Berlyno supermarketui KaDeWe.
Perku kišenes. Puikiausias skelbimas miesto laikraščiui, rodantis, jog skelbėjas turi labai daug smulkių daikčiukų. O tokie žmonės paprastai būva įdomūs, kalbintini, kviestini į namus arbatos. Dėmesys smulkiems daikčiukams rodo aukštąjį išsilavinimą bei skonio subtilumą. Tikrai subtilaus skonio žmogui kišenių niekad neužteks.
Naudojimosi kišenėmis palaimą kartais drumsčia vis dar pasitaikantys nesklandumai, kurių esama trejopų: geografinių, kriminalinių bei rezistencinių. Geografine prasme kišenės būva klaidžios kaip Kalahario dykuma. Kuo jų turime daugiau, tuo didesnė galimybė pamesti jose raktus ar 50 USD. Po to ieškok neieškojęs. Tik tuščiai šunis lodysi, anot Žodyno. Praverstų Visų Kišenių Atlasas, o tokio neturint lieka pasikliauti intuicija: nepradėti smokingo kišenėje ieškoti veržliarakčio arba džinsuose nagano. Intuicija kužda, jog jų čia nėra.
Kriminalinis kišenių priešas vienas kišenvagiai. Per mėnesį Lietuvoje ištraukiama pora šimtų piniginių. Tam veiksmui atlikti kišenvagiui užtenka trijų sekundžių. Sudauginę matome, kad kišenvagis savo ranką mūsų kišenėje laiko dešimt minučių per mėnesį. Per ilgai, aiškiai per ilgai. Savivaldybės turėtų svarstyti šią problemą, kurti kišeninės policijos struktūras, tų struktūrų atstovai turėtų periodiškai tikrinti piliečių kišenes ar tik iš jų jau nespėta kas nors ištraukti.
Paskutinis ir didžiausias kišenių priešas yra patys smulkieji daikčiukai. Jie mobilūs, dinamiški, jiems atsibosta gulėti stacionariai. Jie imasi tyliosios rezistencijos ir pamažu ardo totalitarinę kišenės struktūrą. Praardo sau skylutę ir subyra už pamušalo. O po to ieškok sau sveikas savo žiedo su netikru brilijantu arba tau aktualios damos telefono, užsirašyto ant apelsino žievelės. Jų nebėr, jie ištrūko į laisvę, pasaulis apie juos jau pamiršo. Po to ateina bobulė Lionė su iš adatos kyšančiu pilku siūlu ir skylutę užsiuva, kaip kokią šviesą tunelio gale.
Tačiau ištuštėjusi kišenė yra liūdna lyg išgerto vyno butelis. Ji šaukte šaukiasi naujo turinio, ji teturi formą, vietą, tuštumą. Be savo daikčiukų ji lyg be sielos, tad kuo greičiau baigiu šį rašinį, sulankstau ir dedu į ją. Teskaito. Tegyvena.
Kur išskrenda paukščiukas?
Atleiskite, kad gimiau. Daugiau taip nedarysiu. Užrašas kavinės BO tualete ant sienos. Kažkas prisipažįsta gimęs. O gimus juk taip norisi įsiamžinti, nors ir ant tualeto sienos, keliančios pasiutusį įkvėpimą didžiumai jaunuomenės. Tai tekstinis įsiamžinimas, neperduodantis autoriaus veido bruožų, ausų formos, kelnių modelio. Vadinasi ribotas. Yra ir kitas, daug labiau paplitęs. Nuotraukos.
Jos mus nutraukia nuo ilgos sekundžių virvės ir palieka ilgam blukimui stačiakampėje popieriaus skiautelėje. Išsižiojusius ar užsimerkusius, išsitempusius ar susmukusius. Mūsų tenykščių rūbai pamažu išeis iš mados, tačiau mes iš jų jau niekur nebeišeisim. Nuotrauka saugiausias mūsų kalėjimas, visi čia iki gyvos galvos.
Geriausiu atveju ją galima retušuoti, pripaišyti ūsus ir akinius, bogiausiu sukarpyti ir sudeginti. Bet ji vis tiek išliks, kažkur svetimuose albumuose, išgulės užkritusi už sekcijos, vieną sykį iššoks iš ten ir joje būsi nuogesnis už šimtą adomų. Kadais pro objektyvą išskrido paukščiukas ir atėmė tave iš tavęs. Dabar tu jau kažkieno, niekieno, visų.
Vienas žinomiausių svečio kankinimų yra kankinimas albumais. Jau po trečio šeimos albumo svečio akys nardo kažkur palubėj, tačiau jis vis mandagiai linkčioja, nepamiršdamas pasiteirauti, kas čia toks esąs. Laiku nepasiteiravus rizikuojama netekti pagarbos ar net deserto. Tuo tarpu šeimininkai neša vis dar ne desertą, o tuos albumus. Juodai baltą dvimatį savo gyvenimą, nors kartais ir spalvotose nuotraukose. Mintis, jog mūsų gyvenimas įdomus ir visiems kitiems, yra kuo skubiausiai koreguotina.
Gyvenimas nuotraukose prasideda nuo pat gimimo. Štai būsimasis albumininkas guli ant raino užtiesalo, pasisukęs į objektyvą antruoju fasadu. Sutrumpintai: an.fas. Nors anfas (en face) tai visai kas kita. Taip griežtai jis dar nemoka psisukti, pasisukęs išbūti, tad visos fotoateljė apgaudinėja jį garsiuoju paukščiuku. Turėtų paukščiukas išskristi. Ne lapė išbėgti, ne meška išrėplioti. Paukščiukas!
Objektyvo paukščiukas yra laikrodžio gegutės pusbrolis. Gegutė liudija laiką einant, paukščiukas laiką stojant. Svarbu nemirktelėti. Jei kas niekad nematė to paukščiuko, reiškia, mirktelėjo. Kita vertus, jei paukščiukas sykį iš tiesų išskristų prieš visus fotoateljė jupiterius, jo šešėlis turėtų kristi mums (besifotografuojantiems) ant veidų.
O kas toliau, mielas fotomodeli? Toliau augi su kiekviena nuotrauka, kiekvienoje jų žymėdamas tą augimą, tarsi durų staktoje. Daug trečio dėvėjimo drabužėlių, šalia apsalę giminės, pagaliau pirmasis tavo kostiumas (na, vadinkim taip) bei pirmoji klasė (trys išsižioję tulpės dešiniąjam kumšty). Klasės keičiasi tačiau jų grupinės nuotraukos panašios kaip kaimų bibliotekos. Centre auklėtoja, viršuje bei šonuose visas klasės žurnalas. Veidai pabrėžtinai rimti, tarsi tuo metu visas gyvenimas bėgtų prieš akis. Kas čia lieka individualaus, adresuoto? Taip, be abejo, ausys. Tavosios yra vienintelės klasės ausys, kurias matai tik nuotraukoje. Šiurpus įspūdis, veik egzistencinis.
Aukštesnėse klasėse pradedama kvailioti nuotraukose. Tai pirmoji laisvės išraiška. Kvailioti tarp savų jau nieko naujo, tarp svetimų nedrąsu, tuo tarpu nuotrauka turi savąjį galbūt. Ir netrūksta atvejų, kai netyčia aptiktos slaptosios nuotraukos sukelia įvairaus pobūdžio tėvų represijas. Tėvai dar neturėjo fotoaparatų, juos nutraukdavo dėdė fotografas, o tokiom sąlygom neįsišėlsi.
Nuotraukos dar buvo nespalvotos, juodai baltos, kaip tuomet sakyta. Iš tiesų juodai balti yra tik knygų puslapiai, nuotraukose daugybė pustonių. Nuotraukose gyvenimas buvo šešėliškai spalvingas. Teigiama, jog šunys regi nespalvotą vaizdą. Žiūrinėdami nuotraukas mes esame šunys.
O vėliau atėjo muilinės, su muilu nuplovė visus šešėlius ir gyvenimas sušvito cheminėm Fuji spalvom. Savaip gražu, tačiau tose nuotraukose viskas vienaplaniškai vieša, jose atrodom tarsi produkcijos pavyzdžiai gastronomo vitrinoje. Kur gi ta mėgėjiška pilkuma? Tenai trečiam plane nuolat vykdavo kažkas slėpiningo. Įvyko, nutilo, nutolo... Visos šalies muilinizacija bei principas Nuotraukos-per-1-valandą sąlygojo ir tai, kad nuotrauka nebėra šventė. Tai kasdienybė ir kartais tos kasdienybės mažiau nei jos nuotraukų.
Atskira fotografijos sfera yra nuotraukos dokumentams. Čia fotokonvejeris nukapoja mums galvas geriau už bet kokią giljotiną. Trys galvos vertikaliai, trys horizontaliai, visos pakartos fojė. Visos vienodos tarp daugybės vienodų kitų. Įmanomas tampa ir žinomas anekdotas apie čiukčią, atėjusi nusifotografuoti viso kaimo pasams. Amerikoje fotografuojamąsi plačiai išsišiepus. Mūsuose tai neįmanoma ir dėl stomatologinių priežasčių.
Dar 1865 m. įsikūrė Brolių Bžostovskių fotografija Kaune, Nikalojaus prospekte, nuosavame name, priešais Miesto sodą (užrašas vinjetėje). Po to buvo V.Zatorskis, padaręs keletą žymių portretų bei miesto vaizdų. Apie 1930-uosius dirbo jau trys dešimtys fotografų, mėgę savo ateljė duoti žvangančius pavadinimus: Modern, Ideal, Rafael, Džiokonda, Zinaida ir t.t. Žymiausias jų buvo latvių emigrantas K.Baulas, minkęs savo modelius kaip molį ir lipdęs iš jų stilingus, kiek miesčioniškus portretus. Fotoaparatai tuomet kainavo 200-300 litų ir daugiau, ir pirmoji mėgėjiška fotografija jau leido savo šaknis. Kiekvieną per 30 min. išmokau gatvėje greit nuimti fotografijas, viliojo vienas fotovadovėlis. Po to, kaip žinome, atėjo rusas ir fotovadovėlio pažadus rekvizavo.
Tad mūsų laikais ir fotoaparatai buvo išimtinai rusiški. Turbūt kiekvienas turėjome Smeną už penkioliką rublių, kuria ir pleškintos visos slaptosios bei oficialiosios. Norėdami prašmatnesnio portretėlio, eidavom į fotoateljė, garsiojo paukščiuko tėvynę. Ir stovėdavome tuose portretėliuose tarsi kuolu trenkti, it paukščiuko tėvynėje pardavę savąją. Ir apdalindavom draugus tais portretėliais, kitoje pusėje užrašę: te kopija primins originalą. Ar blogiausiu atveju citatą iš Marcinkevičiaus.
Ką nors parašyti reikėjo, nes draugo žodžio vis pristingame, o nuotraukos turi vieną esminę savybę. Nuotraukos tyli. Jų žmonės žvelgia į mus visu kūnu, kaip graikų skulptūros, ir tyli. Nutraukdami juos, nutraukė ir jų kalbą. Kai kurios lūpos pravertos, bet kuris kurčnebylys įstengtų perskaityti tą sekundę jų tartą raidę, tačiau mes gyvename akustiniame pasaulyje, mums reikia garso. Garso nėra. Jokia rankenėle nuotraukų nepagarsinsi.
Kartais tai į naudą. Vienai draugei esu sakęs, kad nuo jos nuolatinių juokelių baigiu gauti ausų vėžį. Kartais kalbos būva itin kancerogeniškos. Tuomet gelbsti nuotraukos, tuomet ramiai gali stebėti jomis praeinančią tykią žmonių virtinę, kurčnebylių chorą. Jie tylesni už akvariumų žuvį. Žuvis rėkia, jai trūksta okeano. Nuotraukų žmonėms netrūksta nieko. Tam tikra prasme jie jau rojuje.
Nuotraukos saugo mūsų gyvenimą, mes jį blaškom po visus pašalius. Tačiau mes jį ir kuriam. Nuotraukos nekuria. Jos silpnos. Be mūsų jos nieko neturi.