Mano vasarnamio kaimynas Fricas Sliesoraitis yra šimtaprocentinis europietis, net priekabiausias antropologas to negalėtų paneigti. Diagnozė: tipiškas; šalia sunkiai įskaitomas prierašas – vaisingas (?) Frico Sliesoraičio sugebėjimai, įpročiai, vertybės – formuoti, gludinti, tikrinti ne vieną šimtmetį, įsigėrę iki kaulų smegenų, įkalti it tvirtovės gynybinės sienos basliai. Tiesa, jų nedaug, tačiau visa – fundamentalu, net skeptiškiausias filosofas nedrįs tuo suabejoti. Fricas, kaip ir kiti jo dvasinės rasės gentainiai, išmintingai skiria spalvas, kalba, girdi, atspėja tūrius, užuodžia, moka įsijungti radiją, televizorių, iškilus egzistencinei būtinybei – perskaito, suskaičiuoja. Pastarajame sugebėjime įžvelgiu pitagoriečių įtaką, todėl jis, mano įsitikinimu, ne tik standartinis lietuvis, daug daugiau - helenistų įpėdinis, beveik graikas.

                      Fricas Sliesoraitis pastovus, nesiblaško, jo geografijos trajektorija pavyzdingai stabili: troba – parduotuvė, ir atgal - šunkeliais. Gyvendamas visai šalia geografinio Europos centro, Fricas, europocentristas aborigenas, nelieka abejingas pokyčiams pasaulio periferijoje, todėl svarsto, abejoja, siūlo ir piktinasi į visas puses; visada tam reikalui turi laiko. Jis, kai nemiega, nebijo padaryti globalinių išvadų, remiantis savo vienkiemio pavyzdžiu - drąsus, turi savo nuomonę, į ją įsiklausoma. Ypač Fricą Sliesoraitį siutina, kad dabar jau nėra gyvenimo. Ir nebus. Čia ir dabar. Niekad. Skambant šiam leitmotyvui papilsto sau ir man “Kobros“ (alk. 9%), todėl kalba ima suktis apie tai, kas šiuo metu labiausiai neramina. O neramina šių vietų europietį daug kas: I. Laimės stygius. II. Po šonu vis kažkas maudžia. III. Neretai nėra ko ėsti, net gerti. IV. Meilė. V. NSO. VI. Ateis vokietis ir nupirks visus – už dyką. VII. (…)

                      Man smalsu, kam reikalingas hipotetiniam vokiečiui nusistekenęs Fricas: gastronomijai, pramogai, perversijai?  Jis nežino kodėl, tačiau įsitikinęs, kad taip bus – pranašas, charizmatinė asmenybė, vedanti paskui Jėzaus aveles. Ir išties, teisus kaimynas, iki šiol vis madinga Europoje butuose laikyti kokį nors egzotišką vietnamietį, simpatišką kurdą, blogiausiu atveju – juodaodį padariuką. Kodėl, pagalvoju, negalėtų šios kuklios nišos ateityje užimti dekoratyvus Fricas Sliesoraitis iš Lietuvos girios – liūdnų mėlynų akių, išdžiuvęs, saikingai protingo žvilgsnio, jau žilas, jis snaustų sau ramiai kur nors ant kilimėlio prie durų, prireikus, sudalyvautų homo sapiensų parodėlėje – įveiktų nesudėtingą kliūtį, testuojant sugebėtų svetima kalba prisistatyti, galbūt net gautų medalį, kokį paskatinamąjį diplomą už interjero ar eksterjero originalumą, tuo suteikdamas džiaugsmą ir malonumą savo ambicingam šeimininkui – storam vokiečiui, kaip kad jis vadina visus nuo jo į Vakarus.

                      Fricas vėl įpila ”Kobros“. Geria jis meistriškai, profesinis įdirbis akivaizdus: vienu mauku ištuština puslitrinį stiklainį, - tai nelyg jo įsitikinimų tvirtybės įrodymas, paraiška, kad dar ne viskas gyvenime prarasta – pakovos už save, nesileis skriaudžiamas, mulkinamas, neparsiduos svetimiems veltui – vilko vaikas.

                      Aš pabandau Fricui Sliesoraičiui papasakoti apie Lisaboną, jo žmogaus teises, pavaizduoju Berlyno sieną, vikingus, fondus, pristatau Amsterdamo juvelyrus, vizų politiką, Lurdą, edukacines programas, kalbu apie pasaulį be sienų, aukštinu suvalkiečių tarmę – sielos Tėvynę, apibūdinu romėnų termas, internetą, prisimenu prancūzų boutiques, sūrius, kopūstus ir Briuselį, kur posėdžiauja Europos parlamentas – besočiai humanizmo kardinolai; ten lankydamasis, apimtas tuštybės, pozavau prieš objektyvą – a priori piktinausi valdžia, neva grūmojau pirmininkaujančiam kumščiu.

                      Šūdas, sako Fricas, jaučiuosi jį kažkuo giliai įžeidęs, o gal – neatleistinai kažkuria sąvoka ar faktu pažeminęs?.. Štai taip. Nutylu. Nemalonu, kad sudrumščiau ne vieną dešimtmetį sterilizuotas smegenis.

                      Kaimynui nepatinka tos aukštos materijos, įtartini terminai, klastingi žodžiai: Mastrichtas, eksliuzyvinė logika, Šengenas, identitetas, institucinė sąranga, kontekstas, pozicija, ksenofobija,  interesai etc.; ir turbūt ne tik jam, visai pažangiajai žmonijai nepatinka abrakadabra, patalpų šidymo-vėdinimo teorijos, puslaidinkių fizika ar tie patys prastos reputacijos Nilso Boro dėsniai. Dabar Fricas Sliesoraitis, vis delsdamas išgerti, balsu svarsto, kad rusai nebuvo ir niekada jau nebus tokie blogi – atlapaširdžiai, atseit visada su jais prie čierkos galima surasti bendrą kalbą, jei bėda – patys pirmi atskubės padėti, atiduos paskutinius marškinius, pašoks, padainuos, pavaišins saulėgrąžomis. Kai pasiteirauju, ar tekę jam gyvenime sutikti gyvą rusą, atsako nedvejodamas: O kaip gi, jo žentas - Jurka – ukrainietis, tikras kacapas.

                      Fricas nuo ”Kobros” pagyvėja, drąsiai keikia kapitalizmą, velionę žmoną, žydų bankus Niujorke, vienareikšmiškai pasisako už gerus santykius su “didžiuoju“ kaimynu, abejoja UNESCO, Jono Pauliaus II-jo pastoracine veikla, piktinasi neklaužadomis anūkais, pacais, NATO, - neva pasikarsiąs, bet nesileisiąs, kad amerikonai jį mobilizuotų. Kur ir kodėl mobilizuotų, jo jau neklausiu: atskuba raišas Gelažiūnas K., tikras Mauglis iš kemsynų džiunglių, jis bėga su ”Žaibo”(alk.9,5%) amforomis. Prisėda uždusęs. Įsitaiso ant plytų. Patogiai.

                      Čia, šioje aptrupėjusioje galvijų fermoje, išties jauku, tikras idėjų epicentras – Šiaurės Atėnai - jaučiuosi it nelegalaus jakobinų klubo narys Partenone: monarchiją - sunaikinti, įvesti diktatūrą, aristokratiją giljotinuoti – saldžiau nepasvajosi.

                      Gelažiūnas K. didžiadvasiškai papilsto ”Žaibo“. Jo rankos šiek tiek dreba. Po antrojo stiklainio atsigauna, ima kalbėti apie kultūrą: Vyšniauskas, išgama, vakar prisigėrė ir negrįžo namo – iki ryto apsimyžęs griovyje pragulėjo.

                      Fricas linksi galva: Taip taip, vokiečiams tik vergų ir tereikia.

                      Susikaupiu, klausiu apie vergystę.

                      Bus kaip prie baudžiavos, Fricas Sliesoraitis, pranašas, gerai prisimena: prievaizdas, rimbas, lažas, o pono dukrelės su krenolinais, nėriniais – kurvų kurvos.

                      Išties, tokia Lietuvos Europoje perspektyva ir man ne prie širdies; raminu save ir jį, kad niekas taip greitai nepasikeis – pagyvensim dar laisvėje be tų...

                      Gelažiūnas K. pilsto. Fricas, it ”Tėve Mūsų” prieš miegą, pakeiksnoja kažkokį mitologinį Landsbergį, tai gero tono ženklas šventykloje.

                      Pro kiaurą fermos langą matosi vos bepastovintis siloso bokštas – nevykėlis erecticus statinių giminaitis – Atgimimo išsigimėlis.

                      Paryžiuje stovi Eifelis, Italijoje - Pizos bokštas… Man neleidžia pabaigti, Gelažiūnas K. ir Fricas Sliesoraitis sutartinai juokiasi, kažkas pasakojime juos labai pralinksmino, kas – tyli gudriai, neišsiduoda.

                      Pakalbame dar šiek tiek apie kultūrą: Fricas prieš porą metų lankėsi baroku garsiame Vilniuje, visai nepatiko – smirda, niekada daugiau nevažiuos.

                      Gelažiūnas K. prisipažįsta, kad ir pats patyręs panašų išgyvenimą: iš lėktuvo kartą šoko su parašiutu, vėliau vos atsiskalbė.

                      Išgeriame ”Žaibo”. Fricui Sliesoraičiui kyla vis daugiau fundamentalių minčių, pastebėjimai darosi taiklesni: Niekam mes nereikalingi, niekam mūsų nereikia… Norėčiau paguosti, meluočiai, jei sakyčiau, kad tai netiesa. Išties, niekam nereikalingi, neįdomūs. Kodėl? Kodėl suomiams nereikia švedų, grafomanams – analfabetų, stačiatikiams – katalikų, čekams - lenkų, buržujams - skurdžių, mikniams – gražbylių, anglams - airių, prancūzams aplamai nieko nereikia, o pidarams išvis geriau, kad mažamečiai neturėtų nei tėvo, nei motinos, geriausia – ir genų – nieko, net DNR užuominos. Kodėl? Antai Fricas Sliesoraitis – imkit, džiaukitės, vartokit, integruokit. Ir kiti žmonės, atrodo, čia ne mažiau gražūs, ir ne paskutiniai liurbiai, štai kaip efektingai dantimis Gelažiūnas K. atsuka užsispyrusį ”Žaibo” kamštelį… O vis dėlto – kodėl nereikia?

                       …Tada Paryžius atrodė nelyg Marsas – nepasiekiamas dangaus kūnas, prancūzai – tikri ufonautai, taip ir norėjosi sutikus juos pačiupinėti, patikrinti, išuostyti. Kai Frederikas V., ”Actuell” žurnalistas, grįžinėdamas iš Sibiro, ten nelyg paukščius stebėjo nencus, apsilankė Vilniuje, paliko vizitinę kortelę: Jei būsi Paryžiuje, būtinai paskambink, susitiksime. Taip tada pasakė, o ironiška šypsena veide bylojo, kad jis netiki, jog kažkada taip gali atsitikti, atseit kaip gyvenau uždarytas, taip mirsiu pakraščio narve. Taip, Vilniuje pabendravome, nors gruziniško vyno maivydamasis gerti atsisakė, tačiau sutiko apsilankyti L. L. dirbtuvėje, Šeškinės daugiaaukščio pusrusyje, kurioje tą akimirką, atsitik gi taip, iš kanalizacijos plūstelėjo fekalijos. Apsėmė dirbtuvę: tartum tuometinės būties iliustracija atsivėrė. Visą. Batus. Tapybą apdirbo. Frederikas V., marsietis, raukydamasis greitai nupirko paveikslą ir dingo, galvojo – visam laikui. Ne! Aš jam Paryžiuje paskambinau. Taip taip, švelniai nustebęs kalbėjo jis, kodėl gi ne, po pusvalandžio paskambink. Kai paskambinau, tik marmaliavo, stenėjo, kažką nesuprantamai giedojo, šūkaliojo - niekšas, kad netektų susitikti, neduok Dieve – pavaišinti, prisigėrė iki baltųjų arklių per pusvalandį. Tiek to. Nepykstu.

                      Niekam mes nereikalingi…Niekam… Fricas geria ”Žaibą” ir kartoja universalią tiesą. Ir aš, susidaužęs su Gelažiūnu K., išgeriu.

                      Liūdna. Perspektyvos – jos vis miglotesnės, klampios it pelkė.

                      Juostelėjusio Gelažiūnio K., regiono šviesuolio, akiračio tolimiausias taškas – Černiachovskas, ten jis septintajame dešimtmetyje tarnavo kariuomenėje. Geri laikai, pasičepsėdamas pasakoja, eidavau į ”samovolkes“, dulkindavau bobas – tikras užsienis, kurortas. Ir vokiškų namų likę – raudonų plytų.

                      ”Žaibas” atveria vis daugiau ir daugiau čakrų. Vis nuoširdesnis pašnekesys, vis gilesnės ontologinės įžvalgos: Pasaulis – mėšlo krūva. Išties, kam kažkur belstis, įsipareigoti, žemintis, jo ir čia pakankamai. …Pasaulio? Mėšlo? Kristaus vaikų pamestinukų?

                      Gelažiūnas K. ir Fricas Sliesoraitis susiginčija dėl moterų, t.y. grožio – pagrindinės kategorijos. Estetiniai jų skoniai diametraliai skirtingi. Pirmajam nepatinka apkūnios, Fricui – tos vokietės, be stanikų. Palaikau kaimyną. Viduržemio jūros kurortuose – visos be stanikų guli, įsiterpiu. Šlykštu. Sarmata. O man – patinka, nesutinka su Fricu Gelažiūnas K.

                       Fricas Sliesoraitis užsimoja, karštas – tikras Pabaltijo italas. Pačiu laiku spėju jam įbrukti stiklainį su ”Žaibu”. Aistros dėl moterų paplūdimio madų (estetikos mokslo) aprimsta. Kurį laiką tylime.

                      Naudodamasis proga galvoju apie Europą, civilizaciją, dvasios turtus. It sadistas įsivaizduoju Fricą, įmestą savaitgaliui į kokį šedevrų kapinyną Londone. Aišku, nei Nacionalinė, nei ”Tate” galerija jo nesudomins – neva per pigus turizmas, atseit ir taip viskas žinoma, patirta, nuobodu, ne tas lygis, taip sakant. Ką jis čia galėtų veikti?.. – šaudyti į statulas, jei tik turėtų ginklą, o gal iš vientavės gaudytų, vėliau kartų Tauerio juodvarnius? Kuo sugebėtų dar pradžiuginti santūriuosius britus? Nustebinti? Atkreipti dėmesį? Turbūt tik trivialiai pakliūdamas po automobiliu. Vėliau gydytųsi lūžius, galvos traumas, o grįžęs keiksnotų svarą, Angliją ir jos Karalienę, princą Čarlzą, žinoma, Eltoną Džoną, bitlus, kad per šiuos galutinai prarado sveikatą – niekada neatleis. Arba ne, atvirkščiai: pas Fricą Sliesoraitį & Co apsilanko tarptautinio Hagos tribunolo pilnapadis teisėjas, ne, išsikvėpinusi delegacija iš Briuselio, jie tiesiogiai derėsis, kažką siūlys, klaus, ko šis nori, ko pageidautų. Ką galima pasiūlyti? Ko Fricas nori? – kad bobos būtų su dideliais papais.

                      Lyg vaiduoklis išnyra pečiuitas Vyšniauskas su ”Ryklio” (alk.9,3%) nešuliu – tarptautinis ekonominis disidentas. Labai nekalbus, kažkoks rūškanas. Ištuštinęs pusę ”Ryklio” iš kakliuko, ima burnoti. Vis labiau audrinasi, atseit niekas jo deramai šioje santvarkoje nevertina, pamiršo jo nuopelnus keliant, statant, darant, nemiegant naktimis. Guosti beprasmiška, Vyšniauskas įsitikinęs, kad visi taip ir taikosi jam apdumti akis: radijas, parduotuvė, įgaliotinis, - skeptikas. Jis jaučiasi savo žemės šeimininkas, todėl nepakęs, kad kas nors jam nurodinėtų – kiek, kada, kur, kaip ir su kuo būti. Lyg norėdamas atvėsti, pabaigia savo ”Ryklį“. Išleidžia dujas.

                      Alaus ”Ryklys” it magnetas traukia į save pasaulį. Svaigulio verpetas įsuka, dabar viskas čia – vietoje, po ranka: plyta, išvietė, nemokamas viešbutis. Ambicijos kažkur išnerti, kad tariamai išgelbėtų – nepakenčiamos, nepateisinamos. Čia, šiame saugiame verpeto piltuvėlyje – ilgai ieškota erogeninė zona, už galvijų fermos – vien sumaištis, neteisybės, skriaudos, - nereikia.

                      Vyšniauskas yra įžymybė - Guliveris, beveik Sienkievičius iš ”Kino keliautojų klubo”, žingeidus it legendinis Turas Hierdalas. Klausia manęs, ar esu matęs eurą: Koks jis? Atseit, kai Norvegijoje šiek tiek reketavo braškių rinkėjus, buvo dar kronos – smulkios tokios, kaip smėlis byra iš rankų. Paveiktas ”Ryklio”, nedaugiažodžiauju, atsakau: Didis euras. Galingas. Fricas Sliesoraitis taip pat susidomi: O ar gražus? Sakau tiesą: Tikras angelas sargas, labai paslaugus, blizga it koltas.

                      Gelažiūnas K. susidvasina, ima graudintis, veik kliedėdamas kalba, jog per miegus jį dažnai aplanko angelai – šoklūs tokie, riebūs, bulvių lupenų nelesa, vos nulaikai juos už kojų, kai ištroškini – mėsa kaip nutrijų. Fricas pasigiria, kad yra valgęs mango, matęs kokosą. Vyšniauskas, išgyvenęs žeminančią žmogaus orumą deportaciją iš Skandinavijos, užsigauna, jam pasigirdo, kad Fricas Sliesoraitis jį labai negražiai kompanijoje pavadino, ieško plytos. Gelažiūnas K. krenta nuo savo sosto, pailsės šiek tiek su savo angelais. It sraigtasparnis atidarda monumentali Gelažiūnienė su pamušta akim, slėptis beprasmiška, moteris nutūpia su savo kibirais. Pavadina Gelažiūną K. niekinga atauga, veikiau iš įpročio paspardo jį, apspjauna. Tada numalšina “Ryklio“ liekanomis troškulį. Piktai žiūri tai į Vyšniauską, tai į Fricą. Aš imu teisintis, kad mes čia ne šiaip sau pramogauti susirinkom, atseit esam inžinieriai, konstravom, tobulinom pasaulį, jau beveik įkūrėm Paskutinįjį Internacionalą. Ir nutarėme: gintis, vėliau – pulti, užkariauti, o tada jau Vakarų pragmatizmui priešpastatyti savo dvasingumą, direktyvoms – pokštus, religijai – vendetą, faktams – metafiziką, higienai - okultizmą, negana to, europietiškam išsilavinimui – poterius. Nežinau, ar Gelažiūnienė suprato mūsų mintis, programą. Man aišku viena, ”Ryklys”, pasirodo, klastingesnis už ”Kobrą“, ir ne naiviai tiesmukas kaip ”Žaibas“. Turbūt tik ”Ryklio“ poveikiu galima tai paaiškinti: staiga prisipažįstu, kad myliu Gelažiūnienę. Prisiekiu ją vesti, pažadu Strasbūro teisybės monopolį, fondų aruodus, Nicą, Nobelį, San Tropezo kurortą, Pfalco vynuogynus, bobslėjaus trasą Alpėse, profesūrą, katedrą iki gyvos galvos Heidelberge. Gelažiūnienė nesitikėjo tokio vingio, iš susijaudinimo mosteli dar ”Ryklio“ lašų, delsia atsakyti, branginasi. Po akimirkos, lyg tarp kitko, jau teiraujasi, ar tame… taip, Nobelyje, ar neatsirastų ir jos Gelažiūnui K. ten vietelė? Taip, vos nepamiršo, ir senberniui sūnui iš antrosios santuokos, jį, pritrūkus įkalčių, turėtų netrukus paleisti? A?.. Žinoma! Be jokios abejonės, ir Gelažiūnui K., ir Vyšniauskui, jos sugyventiniui, ir Fricui Sliesoraičiui, trečiajam vyrui, bus ką veikti Nobelyje, Nicoje, Marselyje, Neapolyje, ir a.a. Žorai, Glaškai, margei Cimbai, vaikaičiams – visiems užteks Buckerių, Suhrkampų, vietos prie Viduržemio jūros, nepatiks, visada galės sugrįžti – atviros sienos. Dar kartą pakartoju, kad myliu. Gerai, Gelažiūnienė pagalvos dėl tų Inter Nationes.

                      Vakarėja. Vyšniauskas šiaip ne taip mobiliu išsikviečia taksi, kažkur važiuos dar pasiausti. Aš rymau padėjęs galvą ant žagsinčios Gelažiūnienės kelių, jos pirmasis vyras, nenujausdamas kas laukia prabudus, sapnuoja angelų kovą su demonais – piktaisiais doleriais. Matau kaip vangiai keliasi Fricas Sliesoraitis, nusvirduliuoja lauku kaimynas baigti dienos darbų: šįryt, vos petekėjus saulei, sau prisižadėjo pakasti kalės atsivestus šunyčius – aklus dar beviltiškai.

 Atgal