Atgal

Kalėdos

 Ištrauka iš rašomo romano „ Šachmatų partija “

Žmogus lyžtelėjo Dievo. Gal tik Jo padus. Gal ausies kriauklelę. Gal tik kraujo lašeliuką.

Jis PER DAUG priartėjo. Ir buvo nubaustas.

Pagal visas geležines taisykles: negausi to, ko labiausiai trokšti.

Meilė bus išrinktiesiems. Gyviems.

Ji eis plonyte linija karta iš kartos. Voratinkliu.

Karta iš kartos gims vis daugiau lavonžmogių. Nubaustųjų. Ir rojus taps jiems pragaru.

Gims luošių armijos. Jie blaškysis po žemę kaip šunys, jaučiantys meilės kvapą ir niekada jos nesurandantys.

–Tėte, svečių turim. Ar išlįsi iš savo urvo? Teta Liucija atvažiavo.

Kiek mano dukrai metų? Kiek mano Greta yra greta?

–O tu nenori mano urve nuo jų pasislėpti?

–Ne. Čia tavo smilkalai dvokia kaip brolio sportbačiai. O be to, jie mane jau matė…

–Ar motina sakė, kad aš namie?

–Aš sakiau.

Jos akys blyksteli. Dar vaikiškas, bet jau gerai apgalvotas triumfas. Ji apačioje, svetainėje ištraukė akmenį iš Marčiaus urvo pamatų su viltimi, kad jie sugrius. Gal dar ne per šias Kalėdas, bet kada nors.

Tada jis turėtų išlįsti visiems laikams. Būti nugalėtas.

Mano spermatozoidas skelbia man karą?

–Santa Liučija… Ką ji vėl įsimylėjo?

–Nulipk žemyn ir pats paklausk. O gal nedrįsti?..

Gretos sėdmenys kaip pumpurai. Dar viena lavonžmogių mašina pasirengusi darbui. Jeigu išdrįsčiau paklausti Lucijos, kuris iš trijų oficialių vyrų ją dulkino profesionaliausiai, tai išdrįsčiau pasakyti ir savo dukrai, kad ji nesitikėtų – nebus tarp išrinktųjų. Nepadės aptempti džinsai, blakstienas ilginantis tušas, Naomi Cambel kvepalai. Ją valdo protas.

Už protą irgi baudžiama.

–Sveika Liucija. Su šventėmis. Kas tavo skruostuose po obuoliuką pakabino?

–Tu, Marčiau, kaip visada moki paploninti liežuvį. Ar jis ir tau, Virga, tokių balabaikų prišneka?

–Žinoma. Varo be perstojo. Tik aš negirdžiu. Nes kompiuteriu, o ne liežuviu.

–Cha, cha, cha, nieko nepadarysi, norėjai būti plunksnagriaužio žmona, tai ir džiaukis. Perskaitai knygą ir iš karto aišku, ką vyras norėjo per visus metus tau pasakyti.

Liucija turi ne krūtis, o papus. Tarp jų priduso jau ne vienas. Norėdami išnešti galutinai nenusuktus sprandus, paliko jai sodus, mašinas, butus. Tačiau pats didžiausias jos turtas – papai. Kelis kartus taikstėsi juos užmesti ir ant Marčiaus. Bet jis pabėgdavo. Iš baimės. Pačios tikriausios. Nuo jaunumės buvo sau įsikalęs į galvą, kad krūtys privalo tilpti į delnus – kai apkabini moterį iš už nugaros. Jeigu netelpa – tai jau papai. Jiems reikia kibirų, jie šlaistosi į šalis kaip tešmenys ir, regis, dvokia kaip tešmenys. Moteris tada sukarvėja.

Negaliu su tokia būti, – dėstė ne kartą šią savo filosofiją gerokai prisisprogusiems oponentams, - nes bijau, kad pradės mykti, o gal net ir bliauti. Priklausomai nuo nuotaikos.

Liucija nesijuto esanti karvė ir nesuprato, kodėl Marčius vengė eiti su ja šokti.

Tikiuosi, šį kartą vakarėlio su muzikom nebus, – svarstė jis su slepiamu pasidygėjimu nužvelgdamas plačią moters dekolte.

–Kurgi tavo kavalierius, Liucija? Tas pats, ar šviežią naujiems metams turi?

–Kol kas tas pats. Mašiną stato. Kiemo nenukasei, visur užpustyta, matau, kad svečių nelaukei. Marčiau.

–Aš Hitlerio laukiu.

–Ko? Ko?

–    Hitlerio. Ateitų ir viską sutvarkytų. Būtų kam gatves šluoti, sniegą nukasti. Tvarkos laukiu, Liucija. Tris kartus patys plūgą samdėm, kiek dar galima miestą šelpti? Būtų Hitleris – miestas žibėtų. Sniegą proletarai suvalgytų.

–    Gal prie to tavo Hitlerio proletarai sniegu ir kakotų?

–Greta, nesikišk į suaugusiųjų šnekas!

–Ką aš tokio pasakiau? Tėtė tai gali apie savo Hitlerį šūdą malt, o man viskas draudžiama šituos namuos…

–Dabar ir vaikai politiką išmano, jų lengvai nepaimsi, –  Liucija mirktelėjo Gretai.

Kurgi neužstos. Trys  vyrai, vienas vaikas ir tas pats pernai vasarą nuskendo.

–Šitaip loja tas televizorius, kad greitai ir darželyje veiks vaikų seimeliai, – savo trigrašį kyštelėjo stalą dengdama Virga.

–Sveiki sveikučiai. Tai va-nas užsnigo. Ir dar verčia. Gražios Kalėdos, labai gražios. Tikra žiema.

Dar vienas papų mylėtojas. Plaukai kaip vieversio kuodas, akutės linksmos, barzdikė ožio ir rankos niekad nenusileidžiančios žemiau diržo: kairėn, dešinėn, prie barzdos, per plaukus brūkšt, vėl kairėn, vėl dešinėn.

–Sveiki, dėde Juozai, ar besmegenį lipdysim? – Gintas trinkteli delnu per linksmai šokinėjančią Liucijos Juozo plaštaką.

–Ot, bambyzas. Man dar šerkšnas nuo ūsų nenutirpo, o jis vėl mane laukan varo.

–Tai kad Jūs ūsų neturit. Tik barzdą ir ta pati sausa, – Gintas strakaliojo aplinkui.

–Gintautai, duok dėdei Juozui bent prisėsti. Spėsi su tuo savo besmegeniu.

–Eisim, Gintuk, eisim, bet vėliau. Aš va, su tavo tėvu, va-nas čerką išlenksiu, tada ir senis linksmesnis išeis.

–O man nereikia linksmo. Man reikia kad būtų baisus.

Jėzau Kristau, dabar jie sės prie stalo. Manoji jau baigia jį apkrauti valgiais. Liucija pasidės papus ant pilvo ir aplos visą giminę. Manoji linkčios galva. Aikčios. Klausinės. O Juozas pils ir pils į mano taurelę. Pats sau irgi negailės. Bet jo procentai neveikia. Jis į tualetą nueiną kartą per  visą vakarą. Keista, kas jam kelnes atsega? Juk jo rankos žemiau diržo nenusileidžia…

–Nepadaugyk.

Virga jau trečią kartą smeigia alkūne Marčiui į šonkaulius.  Tas krūpteli ir murma:

–Žiūrėk,  kokie gražūs džingulbelai šokinėja apie eglutę. Mano spermatozoidai.

Jo nieks negirdi, nes Liucija stengiasi perrėkti amerikonus ir apsikabinusi Virgą užbaubia: Tyyyyyliąąąąąąjąąąąą naktįįįįį balsas sugaudėėėėėėė

Iš tualeto spigiai atsiliepia Juozas:

Greitai renkitės ir bėkit, į Betliejų paskubėkit…

Agromiruoklių gauja ragina mane lėkti į Betliejų, kuris jau ne pirmi metai geležiniu žydų žiedu apsuptas tūno tylus, turistų nelankomas, paties Dievo užmirštas įsiutusių arabų rankose…

–Sveikas, Juozapai, Kūdikėlio patėvi. Tavo sperma irgi nuėjo šuniui ant uodegos

–Marčiau Ar proto netekai? – Virga su savo aukštakulniu bateliu taip cakteli Marčiui į girnelę, kad iš skausmo jam vos taurė neiškrenta – stumbrinė šliūkšteli ne tik ant kelnių, bet ir ant akinamai baltos staltiesės.

Nuėję radooooo – toliau bliauna Liucija. Juozapas jau strakalioja kitoje stalo pusėje. Iš abiejų jo šonų kruta Marčiaus vaikai. Jiems šita betliejinė melodija tampa žaismingu rokenrolu. Dukros apvalus klubas daužo Juozą iš vienos pusės, sūnaus petys – iš kitos.

Dievaži, kokios gražios Kalėdos.

Lipdamas laiptais į antrą aukštą, į savo urvą, Marčius girdi, kaip žmona sako:

–Tradiciškai. Prisiputo ir kris miegoti. Arba kalbėsis pats su savimi iki ryto. Velniai jo nematė. Baliavojam toliau. Dar Rolka su Saulium žadėjo užsukti,

      paskui eisim besmegenio lipdyti, laužą užsidegsim…

Lipdykit, nulipdykit liepsnas, kurios surytų visą sniegą ir gaivų žiemos šaltį. Nes aš jau krentu. Krentu, Linut, į tavo degančias įsčias – jos sausos, dykumos smėlynai kutena skorpionų uodegas, beduino kaulai švyti mėnesienoje kaip lėktuvėliai, o gal šitaip dangus atspindi plačius maitvanagių sparnus.

O turėtų būti angelai. Su himnais lūpose. Švelnūs. Nekalti.

Ir piemenėlių.

Bet tavo įsčiose nėra vietos Kūdikiui.

 Todėl jie gimsta tvartuose. Po papais. Po nuožmių veiksmų: stumk, trauk, stumk, trauk. Vis greičiau, greičiau, greičiau.

Visa šalis – kaip milžiniška vagina su nenuilstančiai judančiu stūmokliu.

Vienintelis iš vaikystės užsilikęs vaizdas – nuolatos veikianti, milžiniška garvežio alkūnė, varanti ratus…

Ištroškus? Tu irgi ištroškus?

Tai imk – dovanoju tau saują karšto smėlio. Saują sudeginto sniego. Gerk. Kalėdų proga esu dosnus.

Nesuskaičiuojama daugybė smilčių – grūdelis po grūdelio erzins tavo įsčias, grauš tavo akis, džiovins lūpas.

Dienos, naktys, mėnesiai, metai – niekaip neišspjaunamas grikšėjimas tarp dantų.

Tai aš, mažyte.

Aš esu skorpiono nuodai ir žvilgsnis, kurio neturi ne vienas iš tavo sūnų.

Aš esu giesmė prie Kūčių stalo, kurios tu ilgėsies iki mirties ir niekada neišgirsi.

Aš esu mioma ant tavo gimdos, kurios negali įžiūrėti tobuliausi echoskopai.

Aš tavo albinosas, kurio negali nudažyti savo plaukuose net ir pačiais brangiausiais dažais.

Tavo vyno kartumas, kai pakeli taurę už buvusius metus, tavo veriantis skausmas, kai brūkšteli šepetėliu per kraujuojančių dantenų apnuogintas dantų šaknis.

Tu mane prakeiksi kiekvieną pilką dieną kaip kad aš tave, tu mane įkvėpsi su šaltu gruodžio oru ir springsi, ir kosėsi, ir imsies už krūtinės, kurioje aš caksėsiu amžinu laikrodėliu…

Gloria inex selsis.

 

Atgal