Atgal NOVELES
1. Ž I L V I Č I A I
Mano korta mušta. Aš tau jau pernai sakiau. Renimaciniam. Nejuokauju. Pats matei, sukausi, kaip voverė, kiek įmanydama, bet kas iš to? Man nieko daugiau nereikia - jokių eksperimentų. Tu nesisieluok ir nešvaistyk veltui pinigus. Jokių londonų, peru ar indų karališkų ekstraktų. Jie tik lupa pinigus, ir niekas nieko niekam nepadeda. Nė nesvaičiok apie jokias rupūžes ar musmires su spirito antpilu negersiu. Mano daliai gana. Jeigu po operacijos nepabusčiau, tu per daug nevirkauk, žinok - aš to ir norėjau. Man dabar visos jūsų problemos, atrodo juokingos, palyginus su šita. Žaidimai. Tačiau gyvenimas - irgi žaidimas, koks jis bebūtų. Tą paskutinį vakarą, palikdama darbą, taip kvailai jaučiausi - taip slėgė širdį, viskas juoda, tamsu, maniau tu suprasi ir ateisi pasitikti... Bet kur tau ... Tu gyveni savo gyvenimą - aš savo. O jis kliaugia, kaip krioklys, šalia tavęs, pasišokinėdamas, šniokščia ore, čia pat, po tavo nosimi mauroja juodi ir tamsūs rantyti mirties volai, taip ir traukia pakišti galvą. Betgi aš negaliu pasipriešinti Kūrėjo valiai. Ir jums - koks skausmas būtų. Labai norėčiau sulaukti, kol mano storulka, jaunylė - įdomu būtų pamatyti, kokį bubulą išstums. Kad tik jai pasisektų. Keista, gyveni, gyveni žmogus, galvoji dar saulė aukštai, ir staiga ... labai keista, kad žmogui reikia mirti...
Žiūrėk, paukštis atskrido. Nematai? Koks gražus, nagi tupi liepoje, ant šakos. Tu niekada nieko nepamatai. Nešiok akinius. Kodėl visada aš turiu viską pastebėti pirma ir parodyti. Kokios raibos jo plunksnos, o pagurklis, kaip Čekuolio šalikėlis televizijos ekrane. Va, žiūri tiesiai į mūsų langą, akylai stebi, kaip mes gyvename. Nori susipažinti. O gal jau ieško manęs - pasiuntinys? Aš tave matysiu ir iš t e n, tikrai matysiu, seksiu kiekvieną žingsnį ir žiūrėsiu, kaip tu čia gyveni, tvarkaisi, ką veiki, ar prižiūri mano darželius, kaip tau sekasi. Liūdna, kad nematysi tu? Cha, cha, norėtum tu ir taip nieko nematai, aš gi būsiu slapukė, nesidairyk, o užsimerk ir pamatysi: po bijūno žiedu, jazminų krūme, ar po bitės sparnu, ant durų rankenos, aš prasmuksiu ir iš t e n - be eilės, kaip į klinikos registratūrą - esu mažutė, smulkutė. Kažin ar susitiksim. Ten, sako, neturi vardų ir pavidalų. Ne, ne, tu privalai likti, nekalbėk niekus - dviviečių niekas negamina - nėra paklausos. Kad bent langelį prakirstų, aš taip nemėgstu tamsos. Tu tai galėtum, kaip kurmis. T e n tai bent atsigulėsim greta vienas kito. Bus laiko, atsigulėsim. Tu - vėl?
Būk tvirtas kaip uola: drauge juk niekas neišeina - vaikų svaičiojimai.
Kažin kaip dabar atrodo mudviejų saulėlydžio kambarys? Taip ilgai jį rengei, maniau, nesulauksiu. Atsibodo žiūrėti, kaip sunkiai tempi į aukštą ilgas, šviežiai nuobliuotas lentas. Kiek būtum inkilų su langeliais pridaręs. Dieve, kiek ten įdėta tavo triūso: pirtis, klėtelė su prieklėčiais, naujos atviros gonkos, cemento laiptai, rūsys. Kaip smagu per karščius valgyti pietus ar pusryčius atvirose gonkose: nuo šilo papučia vėsa, ant kolonėlių raitosi apyniai. O paskutines dvi lenteles taip ir neprikalei, neišpildei sumanymo - pačiam fasado smaigaly, sutingai? Kai tik atidedi ką nors, taip ir lieka neužbaigta visam gyvenimui. Bet kas gi ten gyvens - plūkėmės per vasaras, nė karto neišėjom net pasivaikščioti po šilą, ar prie ežero. Absurdas.
Pridenk užuolaidą, saulė įspindo. Šiuo metu ten turėtų būti pats gražumas. Saulė įsipainioja į Rimkų klevus, pablykšta keliukas besiraitantis į kalnelį, kaip išvyniotas tvarstis, tik ąžuolas žaibų apdegintu šonu ant kalvos viršūnės dar ilgai lydės raudoną burbulą - čiuožiantį žemyn už Daumantų piliakalnio. Kaip greit išaugo eglikių jaunuolynas anapus Rimkų lauko. Prisimeni, aną vasarą kiek rudmėsių radom. Jos mėgsta jaunuolynus. O tu nelabai moki grybauti. Leki galvą išvertęs, visada susipykdavom. Šile nerasdavai nė vieno baravyko. Kai atsisikyrėm, aš niekada negrįždavau tuščiomis. Pirmiausia, aptinki jų slaptavietes - daugiausia jie spiečiasi prie senvagių, dūburių, kur būta išnykusių ežerų.
Sakai, iškirto žilvičiu - visa pakele? Ir blendis? Viešpatie šitoks gražumas! Barbarai.
Rimkai jau nusikasė bulves? Įdomu, ką jie pasės prie mūsų keliuko? Vėl kviečius? Pristatys raudonų kaliausių. Na ir ūkininkai, į žiemkenčių lauką juk sėjami dobilai. O Marytės nesutikai? Kaip jos muziejus? Vėl prilipdė gandrų ir samaninių meškų. Keista moteriškė, ką tik pamato sugalvota mano, būtinai atkartoja - jokios kūrybos. Nesuprantu, kuriems galams ji ant karčių iškėlė brikos ratus ir nudažė morkų spalva - švyti iš tolo, kaip picos reklama prie Baltojo tilto. Kad pravažiuojantys pamatytų? Ir tu nesusigundyk - ginkdie, nenudažyk grindų ir sienų. Ir duris palik tokias pat. Tu ten vis kažką ketinai tobulinti - kaip Marytė. Nesugadink gražaus tvarinio - jokių pinoteksų ir chemijos. Sakai, medis pajuos? Tegu. O gruntas nedvokia ir palaiko natūralią spalvą? Bet ar neužmuš kvėpavimo? Dabar praveri duris - taip ir padvelkia gyvu medžiu.
Mano žiemos svajonė - mesiu darbą ir nors vieną laisvą vasarą pabūsiu ten. Nemaniau, kad baigsi antrąjį aukštą. Sėdėčiau ant kėdės prie medžiu kvepiančios sienos ir spoksočiau į kiekvieną saulėlydį. Gerai, kad spėjau bent kiek aptvarkyti; pastebėjai, kokias gražias užuolaidas pritaikiau, kilimėlį, lovas paklojau, net tavo madoną pakabinau. Ir apšvietimas pasisekė - įvykdei mano užgaidas. Šis darbas tau bene geriausiai ir pavyko. Pramokai. Saulėlydžio kambarys... juk taip ir yra. Ne, aš ne menininkė, aš tik jaučiu, ko trūksta, kur ką padėti, pastatyti, pakabinti, galiu tavo klaidas paslėpti nuo žmonių akių. Arkliškas darbas ne mano nosiai. Be tavęs prapulčiau. Tau tinka akmenis nešioti, grubūs, sunkūs darbai, smulkiems - neturi kantrybės. Trikšt, brikšt... Saulėlydžio kambarys hmmm... Mudvi su Eglute būtume tupėjusios visą vasarą , kaip gandralizdy. Prisimeni, kokiu storu balsu ji bosindavo, už ramunę mažesnė, o balsas... Vakarojame verandoje, prie žvakės, skanaujame vyno, ir kažkas už lango ša, ša ša, gal šikšnosparnis ar obuolys nukrito, o ji, kad užbosins išpūtusi akutes, Daunoro balsu - o kas čia?! Kristukas pirmą žodį sudėjo - zil-vi-tis, lie-pu-kė. Taigi, nė vienos naktelės ... taip ir liko... Ir kodėl taip? Dievas baksteli pirštu iš aukštybių ir sako - šitą!... Ir nepasipriešinsi.
O tu ar spėjai anąkart nuvažiavęs pasitvarkyti? Net svogūnus nukasei? Oho! Nupjovei laiškus? Kodėl? Reikėjo gi viską suguldyti ant prieklėčio, įsauly, ten, kur gerdavom priešpiečių kavą. Jurginai - tebežydi? Ir mėlynasis? Net mano vokietukai? Ir fluksai? Stebuklas... Nejaugi lig šiol nebuvo šalnų? O tulpių svogūnėliai taip ir liko žemėje. Išsaugok nors jurginus. Tu gi nemoki nusipirkti. Kai nukasi, gerai išdžiovink jų šaknis ir tik tada - į rūsį. Bet vargu ar spėsi. Aš vis trukdau tavo gyvenimą. Greičiau nusviestumėt į šiukšlyną... Išvažiuodamas indus suplovei? O grindis? Nespėjai? Taip ir maniau, tuos namus greit paversi į kiaultvartį. Aš jau tave žinau. Tundra. Koks malonumas įeiti trobon, kai ten prišnerkštos grindys. Bet ko aš kimbu prie tavęs. Argi tai dabar svarbu. Aš vis tiek tave myliu, labai labai myliu, tokį naivų, nemokantį gyventi, neapsukrų, mylėjau visą gyvenimą... Ne taip, kaip norėjau, bet... buvau per griežta, reikli. Tu gi nemoki meluoti - kiaurai matydavau. Pasilenk, apkabinsiu. Na, ko dabar? Nori verkti? Išsiverk. Kam varžytis - juk esame vieni du kamabry, ir niekas mūsų nemato, nebent paukštis liepos viršūnėj. Nuskrido? Kaip gaila - gal su žinia?...
Aš tau vis nesiryžau papasakoti anąsyk buvau sutikusi mamą. Tikrai. Gyvą. Mudvi kalbėjomės. Tu gi žinai, kaip aš nemėgau to betoninio gargaro. Nusigręždavau į kitą pusę pro šalį važiuojant. Bet vistiek matydavau ne tą šimtaakį pabaisą, su paskutinių vilčių kordoriais, o aplink žydintį jaunų obelaičių sodą. Gražiai sukaltus suolelius prie nužvyruotų takų ir sėdinėjančius, slankiojančius su terbelėm prie šono žmones, išsekusiais veidais - nužydėjusių pienių pūkas: pūsteltų vėjelis, ir... Mudvi su mama dažnai išeidavom ten pasivaikščioti. Per patį obelų žydėjimą. Kvapas amą gniaužia, dūzgia bitutės, o mudvi susirandam nuošalią vietelę, sodo pakrašty, ir susėdusios šnekučiuojamės. Ji sriūbčioja mano atneštą buljoną iš veršio kauliukų, spanguolių kisieliaus, pačiulpia lašinių odelę... Dabar tas sodas labai apleistas, užžėlę visi takai... Bet aš anąsyk pavėlavau į registratūrą. Kai neturi numeriuko, tu žuvusi. Pirmadienis. Žmonių šūsnys - suvažiuoja iš visų parapijų. Durys apgultos spiečiais, lipa vieni per kitų galvas. Nespėjai laiku pasitikrinti, nesulaukei atsakymo, visos procedūros šuniui ant uodegos. Savaitė žlugusi. Ten elgiamasi kaip su gyvūnais. Nurašyti žmonės...
Spjoviau į viską ir išėjau pasivaikščioti po nykstantį sodą. Kai atslugs minia, galvoju, tada ir prasmuksiu. Iš obelų griaučiai belikę. O žolė - iki kaklo. Senųjų takų nė žymės. Brendu skersai išilgai, šlampa nuo rasų mano puošnusis kostiumėlis, mirksta bateliai - vis ieškau žydinčių jaunų obelaičių ir ano tako, kuriuo su mamute išeidavom pasliūkinėti. Kur toji nuošali vietelė - niekaip nerandu. Treška po kojom butelių šukės, narkomanų švirkštai... Negali gi išnykti pėdos, kurias įmynė išeinantis žmogus. Negali! Ir ką tu manai - radau - parodė žilvičiai - lietuviški bambukai iš anapus vielinės tvoros. Net mudviejų suolelį, ant kurio susėdusios tiuliliuodavom valandas. Ir atkaltė - žalsvom kerpėm apnerta. O ant suolelio - tebesėdi mamutė, perverta žilvičių rausvom ietimis per sėdynę, pilvą, krūtinę, ir tebečiulpia lašinių odelę... prieš dvidešimt metų! Mama, sakau, o kur man prisėsti - vien žilvičiai
Jie gudručiai - mat, per tą laiką atropojo iš šlaito ir užėmę visus suolo tarpelius pervėrė tebesėdinčią mamą. Suspėsi, dukrut, sako ji, glostydama mano plaukus žilvičių šakelėm. Delnai švelnūs, atvėsę. Paskyrimą gavai? Į penktą? Tai mano palata!, sako... Tu įsivaizduoji, koks sutapimas! ?Man regis, kad ir į mano pilvą įsliuogė žilvičių ataugos. Paliesk ranka - kietas kaip būgnas ir nuolat pučiasi, auga, tuoj sprogs aš pagimdysiu daug daug žilvičių, ir jie pervers mane ant suolelio greta mamutės. Paglostyk. Švelniau - man gi skauda, aš sprogstu. Pasimelsk šįvakar, paprašyk Dievulio, kad greičiau... tegu prasikala...
Vilnius, 2004 lapkričio 2 d.
2.NAMŲ VAGYS
(Miniatiūra)
Mūsų namus kažkas nuolat apkrausto:
Nors įtaisėme plieno duris su spynom ir keturgubais užraktais
Ir įstatėme langus dvigubo stiklo su išsiurbtu oru ir elektronika -
Jie vis tiek, nežinia kokiu būdu, mums negirdint,
Vidun prasibrauna, įsitaiso tylom, tarsi pelės
Grūdų pripilto, aruodo dugne, ir vienas po kito
Pradingsta daiktai, nyksta ir dyla lėtai, nejučia,
Nepastebimai, tarsi mėnulio delčia.
Vietoj jų, laikui bėgant, atsiranda kiti - nematyti daiktai ir žmonės.
Nors gyvenam penktajam aukšte - apie langus, balkonų briaunom
Dieną ir naktį nematomi slankioja kažkas nuolatos
Ir dairosi mūsų gyvenimo - ką nors nejučia iš jo nugvembti.
Vieną žiemą, vasarį įslinkę į vidų jie pavogė mūsų tėvą ir dingo.
O grįžę atgal, vasarą, biržely, išviliojo motulę ir daugiau niekam nerodė.
Veltui skelbėme paieškas per laikraščius ir radiją,
Pėdsekiai šunys, žyniai neatsekė jokių ženklų -
Pėdų ar brydės per pievą, nei dangų.
Vieną rytą žiūrim - vaikai įaugę į mūsų rūbus,
Jų pėdos pripildo mūsų batus, galvos - skrybėles ir kepures
Mums belieka ant kūno vieni marškiniai,
Skirti išeigai, gėdai pridengti.
O kažkas anapus langų dar visvien nenurimsta:
Naktimis pasikrovę maišus
Tempia į nežinią brangiausius valandų likučius,
Ir išvydę, kad mūsų namuos jau nėra ko paglemžti,
Išsigriebę iš lovos patį tave, vienmarškinį ir basą
Išsineša lauk. Užvožę akis ištuštėjusios skrynios dugnu,
Nutempia į aukštą kalnelį, po medžiais,
Apmėto grumstais sunkiais, užverčia moliu, o pėdas užžeria smėliu.
Vilnius, 2003 balandžio 17 d.
R Ė Ž I A I (Iš anų laikų absurdo)
Nežinia kiek metų - sodyba spąstuose: nė takelio išeiti į laukus, nekliudžius kaimynų kiemo. Tarsi lizdas įspraustas į tarpšakį. To negana, senasis gaspadorius Vaclovas neleidžia kirsti nė vieno medžio: sodyba priaugo slyvų, obelaičių, vyšnių - tikras šipšynas. Tik aukštosios kriaušės vaikydamosi saulės, išsistiebė į dangų, kurių vaisių niekas nepasiekia. Net vasaros vidudieny sodyboj prieblanda. Pro medžių tankynę vos matyti klėtis ir tvarto durys, o jauja - džiunglėse. Per obelų šakas - lango neatversi. Ne daugiau džiaugsmo ir išėjus į laukus - rėžiai rėželiai - arkliui su akėčiomis nėra kur apsisukti, neįklampojus į svetimo pasėlį. Visi kaimai seniai jau išėjo į kolionijas, pasistatė trobesius, o Gutpetriai nė iš vietos, nors ginčijasi, koliojasi vos neprieidami iki muštynių dėl nurėžtos ežios skiautelės per peilio ašmenis, ar godaus gyvulio grybšnio batvinių vagoj. Vienintelė laimė, kad vienas iš pusbrolių Povilas su dvigubai didesne sklypo pasoga, taikus, nuolaidus, minkštaširdis, o kitas Petras - vienžindis, išpestintas mamos sūnelis, tačiau - perpus mažiau žemės ir didelis grobuonis bei mušeika. Mažame lauko trikampėly jis tyčia pririša nakčiai arklius ilgesne grandine, kad galėtų apdoroti kaimyno dobilus ar vasarojų ir kitą rytą būtų proga susikibti. Galima įsivaizduoti su kokiu džiaugsmu Povilo kieme buvo sutikta žinia apie matininko atvykimą, kurį parūpino giminaitis iš Kauno - beveik keturias dešimtis rėžių žemės sumušti į daiktą ir vieną tečdalį atskyrus velnio apsėstam peštukui Petrui, kitas dvi dalis - nors ir prastesnės, palikti Povilui. Nemėgstantis rietynių Povilas sutiko net išsikelti iš kaimo vidurio trobesius, kuo toliau nuo įkyrėjusio giminaičio.
Išmuša lemtinga valanda. Plieskia vidudienio saulė. Pusbrolių trobos sustatytos pagrečiui - langas į langą, kone ant to pačio daržo badosi stogų šešėliai per keletą lysvių tarpsnį. Suuodęs apie grėsmę rėžiams, Petras užbėgdamas už akių, pasikinkęs į brikelį bėrutę darda slapta Raseinių link ir matininką iš vakaro parsitempia į savo namus. Tik gerai pavaišinęs, šį bei tą aptaręs ir pažadėjęs, praneša Povilui, kad matininkas jau čia , ir kad šis ryt rytą ateitų dėl rėžių apmatavimo ir dalybų. Derybininkams darželyje pastato uslaną ir keletą krėslų. Vyrai iš anksto susėda lauke. Petras įsitaiso prieš langą, o Povilas ant pamato, prieš jį. Po jazminų krūmu, pavėsyje, prie stalelio skrybėliuotas matininkas ir pora liudininkų. Nerimastingai plasdančia širdim mažam virtuvės langely, žvelgiančiam į šiaurę, derybininkų pusėn, įsirėmina Povilo žmona. Staiga, netenka amo, išvydusi kaimyno lange prilipusią giltinę, it gelsvais spragilais, išdžiūvusiom rankomis makaluojančią vienžindžio motiną, kuri vedė sūnaus gyvenimą. Povilienė niekaip negirdi, ką tariasi vyrai - ji tik regi anapus aukštų štakėtų blizgančią it mėnulio pilnatis vienžindžio plikę, nukreipusią žvilgsnį į pravirą langą su geležinsnapės senės mostais. Matomai, vyrams priartėjus prie sutarimo, išdžiūvusios rankos ima austis tankiomis nytimis į šalis. Po kurio laiko dingsta. Abi moterys užėmusios kvapą seka derybų eigą - viena viską girdi, o kita tik nujaučia iš slaptų ženklų. Kai senės gelsvi spragilai ima šmėžuoti aukštyn žemyn, reiškia - taip, reikalai krypsta vienžindžio pusėn. Su Povilu - baigta. Ir atvirkščiai - nytys į kraštus - Povilui geriau. Žvakių spalvos spragilai švyluoja lange per dieną. Vakarop baigiasi. Matininką su pripildytais krepšiais Petras išdulkina atgal į miestą. O Povilas nukoręs nosį grįžta namo.
-Gali neaiškinti, viską mačiau - pasitinka jį tarpdury žmona. - Nesutarėt?
-Jis reikalauja primokėti, didesnio sklypo girdi, man atitenka geresnė žemė. Turėčiau kviesti komisiją, kuri nustatytų rūšį, ir, kaipo ieškovas, padengčiau išlaidas, brangesnes už pačią žemę. Matyt, prsiieis kryžių nešti iki galo.
Ir nešė - iki pačios golgotos viršūnės, melsdamasis už valdžią, kuri panaikins ežias. Sulaukė - atėjo sovietai ir rėžius sulydė į plyną kolchozo stepę.