Atgal Konfliktas dėl naftos
Kelias į fabriką, kuriame dirbo Larisa Borisovna, tiesėsi palei vietinį upelį, kuris buvo aptvertas tvorele iš vielos. Šalia upelio stūksojo kažkokia įtartina trobelė, taip pat atitverta nuo aplinkinio pasaulio. Bet ta tvora buvo jau solidesnė, netgi kažkuo panaši į betoninę, tad Larisa Borisovna niekaip negalėjo gerai suprasti, kieno stogas matyti iš už tos tvoros ir kodėl tas kažkas niekada savo teritorijos nepalieka.
Galbūt tas mįslingas individas pasirodydavo būtent tomis valandomis, kuomet Larisa Borisovna liejo prakaitą mezgimo fabrike, o gal jis arba ji pasižymėjo itin siaubingu drovumu. Šitą dar buvo galima suprasti. Tačiau vienas faktas nedavė ramybės Larisai Borisovnai: būdama aktyvi visuomenininkė ji nerimavo, kodėl nuo neišvaizdaus upeliūkščio taip smarkiai ėmė dvelkti kažkokia keista substancija, primenančia naftos produktą.
Dėl savo gyvenimo patirties ji mokėjo išskirti naftos kvapą iš visų kitų, kadangi vienas iš buvusių jos vienintelių kurį laiką dirbo didžiuliame naftos perdirbimo kombinate. Ir tuo laimingu laikotarpiu, kuomet Larisa Borisovna buvo jo vienintelė, ji neretai palydėdavo savo brangiausiąjį iki tos egzotiškos vietos, iš visų jėgų skleidžiusios juodojo aukso kvapą.
Larisa Borisovna pradėjo rytais kamantinėti bendradarbes, ar jos nepastėbėjo, kaip keistai kvepia upelis, tačiau nė viena negalėjo pasiūlyti kokio nors logiško spėjinio. Dar daugiau, tuo klausimu ji nuolat zyzdavo ir namie, ir dėl to galiausiai neteko kantrybės jos mylimi ir vienas kitą mylintys kaimynai: uzbekė Šyza Zinaidovna ir solidus automobilių mechanikas Krescencijus Kukulaitis.
- Ko tu čia blaškaisi? piktinosi spalvinga Šyza Zinaidovna. Na ir kvepia, ką tu dabar padarysi negi GreenPeace išsikviesi.
- Kaip tai negi, - karščiavosi Larisa Borisovna, iš to neregėto entuziazmo net pirstelėdama. Gi visas upelis totaliai užterštas, paviršiuje plaukioja naftos dėmės, žūsta baisingai vertinga vandens vabalėlių populiacija! Tikra ekologinė katastrofa, o vietiniai gyventojai iš už savo tvoros net nosies neiškiša!
- Visų pirma, jo net labai norėdamas neiškiši, - pakomentavo Krescencijus Kukulaitis, atsipalaidavimo dėlei bandantis užčiuopti po stalu glotnų Šyzos Zinaidovnos kelį. Tokių nežmoniškų dydžių tvorą pasistatė, kad ir šuniukas neturi kur kojytės pakelti. O visų antra ar tu, Borisovna, esi kada mačiusi mūsų rajone vandeninių paukščių ar bent vandeninių žuvų?
- Na....- susimąstė Larisa Borisovna. O ko gi ten žvejai tūno nuo ryto iki vakaro?
Čia jau ir Šyza Zinaidovna, ir Krescencijus Kukulaitis tiesiog išleipo juokais.
- Na tu ir pavarai! Tokia didelė ir nežinai, kokio bieso dabar vyrukai išeina žvejot! Taigi jie net meškerių nepasiima tik butelį į užantį įsikiša, ir pirmyn visi vorele nuo pat ryto, gamta grožėtis!
Larisa Borisovna galutinai sumišo. Kitą rytą ji nusprendė žūtbūt padaryti galą šiai mįslei ir pagaliau išsiaiškinti, kas per neatsakingi asmenys apsigyvenę trobelėje už tvoros, ir be to, informuoti juos apie gresiančią ekologinę katastrofą.
Bet štai kažkaip taip viskas susiklostė, kad aplinkybės išsiaiškino pačios savaime.
Šviesos greičiu lėkdama į mezgimo fabriką, priartėjusi prie upelio Larisa Borisovna jau buvo beišsitraukianti popiergalį su paruošta kalba, bet dėl savo neapdairumo užkliuvo ir nušliaužė žemyn šlapiu takeliu, kojomis į priekį, ir atsidūrė apačioje. Čia ji visu kūnu dėjo smūgį į betoninę tvorelę ir išsigandusi garsiai sudėjavo.
Į jos dejones, o greičiau į tvorelės drebėjimą išėjo rimtas senukas su žaliom apatinėm kelnaitėm ir pensnė.
- Leiskite jums padėti, madam, - tarė jis, ištiesdamas jai pagalbos ranką.
Tačiau sumanioji Larisa Borisovna nusprendė negaištant laiko pereiti į ataką.
- Ar tai jūs būsite tas aplinkos teršimo meistras?! paklausė ji tiesiai šviesiai.
- Negali to būti, ponia, - inteligentiškai pasimetė senukas. Mums suteikta licencija darbui šiame rajone!
- Ko čia man makaronus kabinate, - ėmė rypuoti Larisa Borisovna, - jau greitai po jūsų nosim nustypusios žuvelės plaukios, o jūs nė piršto nepajudinat! Visas upelis nusėtas siaubingomis naftos dėmėmis! Tiesiog nebėra jėgų toliau kentėti!
Senukas taip nustebo, kad net pritūpė.
- Palaukite, madam, aš niekada nemačiau naftos šiam vandens telkiny! Labai simpatiškas telkinys, ir vaikai čia maudosi.
- Kaip jūs leidžiate, - šniokštė Larisa Borisovna, atsistodama ant kojų, - kad aplinkui smirdi nafta? Kvapas sklinda iki pat alaus kioskelio!
Išgirdęs šiuos žodžius ji netikėtai pamatė, kaip senukas irgi kažkodėl išleipsta juokais.
Paėmęs Larisą Borisovną už parankės, jis nuvedė ją už mįslingos tvorelės, ir ten ji pamatė nedidelį garažą. Aplink jį zujo jaunuoliai firminiais kombinezonais ir skleidėsi pažįstamas kvapas: naftos, kurios upeliūkštyje niekas į akis nematė.
Nes virš garažo puikiavosi protu nesuvokiamo dydžio iškaba:
E. Pūkelis ir Sūnūs. Taisome buitinius prietaisus, lengvuosius automoblius ir t.t. Visų rūšių tepalai. Dirbame nuo 10 val. iki 18 val. Be poilsio dienų. Sveiki atvykę.
DRAKONAI ŠIAURĖS RYTUOSE
Panašu, kad šiandien net vėjas pasigėrė šventės proga: bastosi skersgatviais, nuolat atsitrenkdamas į sienas, zigzagais judėdamas perbėga gatvę ir staugia dejuojančiu balsu, šiek tiek primenančiu suglebusių nuo alaus darbo liaudies atstovų dainas. Nors patys atstovai, žinoma, jau seniai miega įsikniausę veidus į baltos mišrainės dubenius: jau nugriaudėjo paskutiniai saliutai, ir susirūstinęs dangus vaizduoja pavėluotą reakciją į jį sutrukdžiusias keistas žmonių pramogas, ir dar smarkiau išpučia žandus, ir barsto snaiges tarytum kokosų drožles ant šventinio torto. Reikia kuo dažniau nupurtyti jas nuo plaukų ir įtraukti galvą į palto gobtuvą, kad netektų pasitikti naujųjų metų pradžios lovoje su aukšta temperatūra.
Štai tau, boba, devintinės. Tiksliau, naujųjų metų naktis tokios dar neteko matyti. Kai nuo senųjų metų buvo likę vos kelios valandos, man paskambino Gedis tas, kur groja afrikietiškais būgnais ir pasiūlė kartu švęsti vaikštant po sostinę, o gal ir užeiti į žiburėlį pas kurį nors pažįstamą. Juk daugybė iš jo ir mano draugų, kaip ir didesnė dalis gyventojų, šiandien tikrų tikriausiai linksminasi savose ir svetimose virtuvėse. Visai nenorėjau tupėti po eglute šį ypatingą vakarą, kai gatvėse visi tokie geručiai, iš už kiekvieno kampo girdėti juokas ir kartkartėmis bombikių garsai: joms susprogus ant sniego lieka juodos degymės ir popiergaliai. Savaime suprantama, tai vyksta ten sostinėje, nes mūsų miestelyje tik rami gelsva žibintų šviesa, vienintelė kavinė grūste prigrūsta, o miegamųjų rajonų gatvės tuštutėlės: tarytum visi būtų išmirę. Šitą vaizdelį tu dar šimtą kartų spėsi pamatyti, pasisakė Gedis, stipriau suverždamas kuprinės raiščius, kad būgnas nesušlaptų nuo sniego. Mamai pasakiau, kad lauktų manęs grįžtant su aušra, apsivyniojau kaklą storiausiu šaliku, o į rankinę įsidėjau mobilaus telefono pakrovėją: jo akumuliatorius nuolat ima ir numiršta.
Na ir didžiulės pusnys šitam užkabory. Tolumoje švelniai baluoja pūkuotas dangus ir iš visų jėgų klega varnos aukštose liepose, o aš vis dar braidžioju, sukiodama ratus, čia po parką, čia aplink parką, nes neįsivaizduoju, kuriame miesto gale atsidūriau. Lentelės su gatvių pavadinimais, prikaltos prie vienodų pilkų sienų, nieko man nepasako: daugiau ar mažiau pažįstu tik patį sostinės centrą. Nesutikau nė vieno praeivio: visi nuėjo miegoti ar pagiriotis. Šioje ilgiausioje gatvėje matyti tik pora kavinių, ir tos jau netrukus užsidarys, išvijusios paskutines įkaušusias šutves. Geriau nekišiu ten nosies, juk jei kas atsitiks net nežinosiu, kurion pusėn bėgti gelbėtis. Tuoj patekės saulė, ir galėsiu ramiai numirti nuo šalčio. Iš įpratimo žvilgtėliu į laikrodį, tačiau mobiliukas nusėdo taip ir nesulaukęs naujųjų metų. Rankinio laikrodžio specialiai nenešioju, kad nepamesčiau, nes nuolatos ką nors kur nors pametu: pavyzdžiui, vakar pradanginau kepurę. O šiandien šventės proga ir pati pasimečiau.
Jau elektriniam traukiny, kuriuo važiavom švęsti, buvo prisigrūdę tiek liaudies, kad man teko stovėti daugiausiai ant dešinės kojos, o ant mano kairiojo bato galo Gedis pastatė būgną, kad kas neužtryptų. Pats jis karojo įsikibęs į turėklą, vos išlaikydamas pusiausvyrą, o aplinkui lygiai taip pat kabaliojo dar šimtas keleivių. Žmonės pavargusiais veidais skubėjo pas eglutes, šampaną ir televizorius. Kai kas net nespėjo paruošti dovanų, ir dėžės bei maišeliai tiesiog kalnais stūksojo ant laisvų plotų ir sėdinčių keleivių kelių. Kai kas išsidrėbė tiesiog tarp sėdynių, ant grindų: juk čia viso labo pusvalandis kelio, per tą laiką galima prisiliuobti ir išgirdus, kaip keikiasi už tavęs kliuvinėjantys keleiviai, linksmai atsakinėti: su Naujaisiais! Du tokie bičiuliai net dainą užtraukė ir jau buvo pradėję skersuoti būgno kryptimi, kai priėjo kontrolierius, ir teko daryti priverstinį sustojimą, nes linksmuolių kompanija nusprendė vietoj bilietų nusipirkti cigarečių ir pabandė jas rūkyti čia pat vagone.
Įdomu, kurioje pusėje nuo čia yra stotis. Kai tik išsikapanosiu iš šio labirinto ir pamatysiu kokį nors blaivą pilietį, būtinai paklausiu jo, kur čia metro stotelė. Juk sakiau Gedžiui, kad nepaliktų manęs vienos: aš visiškai nesiorientuoju metro sistemoje. O jis metė tokį žvilgsniuką, lyg tik dabar būtų sužinojęs apie mano baimę leistis giliai po žeme. Iš kur jam žinoti tai, ką man papasakojo dar vaikystėje: kad metropolitene gyvena pabaisa, panaši į drakoną. Štai jums, tik susidėk su panele, burbtelėjo jis švelniai apkabindamas kuprinę su būgnu viduje. Žmonių ir čia buvo prikimšta it silkių statinėje, ir ore sklido atitinkami kvapai. Būčiau aš mažesnė, tai iš karto suprasčiau, kur jie visi taip skuba: greičiau išeiti atgal, į viršų, į žemę, kur neišdrįs jų pasivyti nematoma pabaisa. Tai nuo jos bėga traukiniai, nardydami į pilkus drėgnus tunelius, sparčiai sparčiai slysdami palei sienų plokštes, apkaltas kieto marmuro plytomis kad drakonas negalėtų prasilaužti pro sienas ir vos suspėdami išleisti keleivius, kurie iškart išsilaksto skruzdžių takeliais per siauručius išėjimus kad jo kaklas nepralįstų ir greičiau išdūmia atgal į šviesą. Tokiu principu veikia visų pasaulio miestų metropolitenai, slaptai prijaukindami paskutinius drakonus, kad tie neišmirtų nuo civilizacijos.
Todėl užuot leisdamasi atgal į metro, verčiau pabandysiu kur nors nusigauti. Beje, panašu, kad mes buvome vieni iš paskutinių, kurie spėjo pavažiuoti prieš užsidarant šiai linijai: paskutiniose traukiniuose amžinai būna didžiulė spūstis. Vos tik mums nusileidus į apačią, Gedžiui paskambino Rima: jei sugalvosit pas mane užsukti, tai nupirkite ko nors užvalgyt, nes visi tik gėrimus atnešė! Jūs galit įsivaizduoti į mano kamarėlę prisigrūdo trylika žmonių! Vakarėlis tik įsivažiuoja, visiškas bardakas, kaip tik būgno ir trūksta! Kol mes su Gedžiu svarstėme, kurioje stotelėje išlipti, kad spėtume į supermarketą visos kitos parduotuvės šiandien užsidarė jau šeštą vagonas sustojo, atsidarė durys, ir prasidėjo tokie žmonių potvyniai ir atoslūgiai, kad aš vos neuždusau, pati sau įspyriau iš kelio į pilvą ir tik spėjau pastebėti, kad Gedį srovė nunešė prie pat durų. Ir štai jis jau parodė ženklą, kad mums geriausia išlipti čia, ir pamėgino ištiesti man ranką kai staiga pamatėme personažą, kuris pasinaudojęs sambrūzdžiu tempė link atidarytų durų kuprinę su būgnu viduje. Ir čia Gedis, be abejo, pasielgė kaip tikras vyras: puolė gelbėti savo brangenybę, kol aš broviausi prie išėjimo per ištisas eiles nugarų, ir kažką šaukė šokdamas tiesiai ant akiplėšos aš jau neišgirdau, nes durys užsidarė.
Jeigu dabar iš kur nors galėtų atsirasti paprasčiausia elektros rozetė, tai mobiliukas išgelbėtų mane nuo nežinomybės. Šiuo momentu sutikčiau net išgauti ugnį trindama pagaliukus, kad tik nebrisčiau kažin kur, stebindama pagiriotus praeivius ir varnas. Juk būtume galėję išgąsdinti pabaisą būgnijimu, tačiau nespėjome, ir štai atėjo Drakono metai: tūkstančiai ugnelių išsiveržė iš baisūno nasrų ir sutrinksėjo sprogdami virš miesto, apipildami purviną alyvinį dangų naujametinių fejerverkų kibirkštimis. O po to jis tikriausiai drėbėsi į lovą po sunkaus vakaro: pasivartė nuo šono ant šono ir šnopuodamas nurimo iki tol, kol pasirodys kita keleivių porcija.
Kad tik greičiau parvažiuočiau namo: tikriausiai ir man jau paruoštos dovanos po eglute. Ką gi, originalumo šiandien nestokojame. Šiuose kraštuose yra sakoma: kaip sutiksi naujus metus, taip juos ir praleisi, tačiau dabar aš nenorėčiau tuo tikėti: kam gi patiktų praleisti visus metus prispjaudytame vagone, kurį velka pirmasis šiais metais elektrinis traukinys, lekiantis ištuštėjusių miegamųjų rajonų link.