Atgal Vedybos su gyvenimu
( Skiriu Linai P.)
-Paskutinis? - Pliktelėjęs vyriškis mostelėjo galva keturaukščio pastato link.
-Aha! - godžiai užsirūkė jaunuolis, - paskutinis.
-o ko tu ne viduj?
-Aš? Aš jau viskas... Baigiau. - žybtelėjo perlamutriniais dantimis, - nu, jau eisiu, - ištiesė ranką vyriškiui, - suprantat?
-Su... - numykia vyras ir stipriai paspaudė vaikino ranką, - džiaugsmo tau ir... stiprybės.
-Keistuolis, - murmtelėto jaunuolis nerdamas į pastatą.
Prie vaikino ištiestom rankom pribėgo smulkutė, juodaplaukė mergina:
-štai kur tu! - Stipriai apkabino.
-Kaip tau sekėsi? Virpančiu delnu vaikinas glostė merginos plaukus. - Ar viską suspėjai?
-Žinoma suspėjau, kvailuti. Juk tai tik matematika. Bėgam namo. Išalkau.
Dovydas nusišypsojo keistai šiurpiu balsu, kurio net pats išsigando, bet šyptelėjo lyg atsiprašydamas, griebė merginą už rankos ir išbėgo iš mokyklos...
Prabėgo savaitė po paskutinių egzaminų mokykloje. Nurimus pirmajai streso bangai atvilnijo kitos... Rezultatų laukimas - svajonių pildymosi arba dužimo metas. Nedrąsus vaikščiojimas po parduotuves ir būtiniausių daiktų savarankiškai gyvenimo pradžiai pirkimas... Atsakinėjimas į įgrisusi klausimą kaip sekėsi. Kartą Miglė lyg netyčia prasitarė Dovydui, kad jai tai panašu į vedybas su gyvenimu: nauja pradžia, atsakomybė, suaugusių pasaulis...
Oras buvo tiesiog persisunkęs ne tik svaigiu vasaros žiedų kvapu, bet ir nerimu, laukimu ir net baime... Atrodė lyg miestelis būtų išelektrintas...
- Migle, labas, - telefono ragelyje sududeno linksmas Dovydo balsas.
- Labas, išdykėli, - valiūkiškai spygtelėjo mergina.
-Ar gali viską mesti ir atlėkti iki manęs?
-Kas atsitiko? Tavo balsas keistas. Kas nors rimto?
-Atlėk...
Miglė metė ragelį, griebė rankinuką, pasišokinėdama įkrito į džinsus. netrukus viską šveitė į kampą, čiupo sportines kelnes, ir žaibiškai persirengė, įsispyrė į sportinukus ir išlėkė pro duris, kišo į spyną visus raktus, kol pataikė tinkamą. Pasišokdama nukūrė laiptais žemyn ir išbildėjo į lauką. Ji skuodė tokiu greičiu, kad būtų pralenkus ir leopardą. Pro ją šmėžavo medžiai, namai, žmonės... Galvoje sukosi tik pačios baisiausios mintys, užmušančios bet kokią logiką nelygioje kovoje.
-Maže! -už Miglės nugaros pasigirdo linksmas vaikino balsas.
-Kas Dega zuiki ? uždususi, mergina sunkiai rinko žodžius. Jos veidu žliaugė prakaitas, o kūnas virpėjo
-Dega??? Niekas Tik norėjau tave pamatyti, - nusijuokė vaikinas.
-Dovydai!!! Uhh... Kaip aš tavęs nekenčiu už tokius darbelius, - suspaudusi kumščius ji klestelėjo ant grindinio, - ar negalėjai dar labiau manęs išgąsdinti? - sugriežė dantimis. - Uhh...
Dovydas žiūrėjo į Miglę ir vos tramdė juoką. Jo manymu, ji buvo pati gražiausia kai pyko. Tuomet jos akys blizgėdavo, o veidas skaisčiai nurausdavo. Vaikinas dievino akimirkas, kai galėdavo ją nuraminti, perbėgdamas pirštų galiukais per veidą, paglostyti juodus, blizgančius plaukus ir stipriai apkabinti. Jis tyčia iškrėsdavo kokį nekaltą pokštą, kad tik tokių minučių būtų kuo daugiau. Dovydas su Migle draugavo daugiau nei dvylika metų, nuo tos akimirkos kai pirmoje klasėje jie pasidalino sausainiais, pradėjo dalintis viskuo: žaislais, daiktais, laiškais, jausmais, net tėvais. Jie beje, sugebėjo tik stebėtis šitokia savo vaikų stipria draugyste ir prisirišimu, kuris stiprino ir šeimų santykius... Jie kartu švęsdavo, važiuodavo grybauti, žvejoti ar atostogauti...
Dovydas šypsojosi truputi liūdnai, pavargusiu šypsniu. Miglė pakilo nuo žemės. Skėstelėjo rankomis:
-Tai gal pasakysi pagaliau kas atsitiko?
Vaikinas mirktelėjo:
-Aha. Tik laukiu kol sprinterė atgaus kvapą.
-Cha cha cha. Kaip juokinga.
-Einam. - Vaikinas ištiesė ranką. - Tik pirma uždengsiu tau akis.
-Ne tik infarktą nori įvaryti, bet dar ir apakinti.
-Gerai jau, plepute, einam.
Miglė padavė Dovydui ranką ir jie pasuko per kiemą garažo link.
-Nu! Ar gi jis ne gražuolis?
Miglė kilstelėjo antakius ir pašaipiai vyptelėjo:
-Kas? Ar tas?
-Ar tas??? Saule, čia aukščiausios klasės motociklas, - Dovydas glostė odines sėdynes, lietė vairą... - Tėvas padovanojo...
Mergina tik gūžčiojo pečiais, bet daugiau nieko nesakė, kad neužgesintų Dovydo akyse žybsinčių ugnelių. Ji žinojo apie motociklus viską, nuo prietaisų skydelio iki variklio. Ji nebuvo mechanikė, anaiptol negalėjo pakęsti tų riaumojančių laukinių žvėrių, tačiau nei vienas pokalbis su Dovydu nepraeidavo be auksinių vaikino svajonių apie antrąjį geriausią draugą. Ji niekada nepriekaištavo, kai jis įsisvajodavo ir niekada nepertraukdavo kalbų apie amžiaus išradimą. Jų tarpusavio santykiuose svarbiausia buvo pakantumas ir laisvė pasiduoti svajonėms, kurios net nerealios, tapdavo įmanomos, kai apie jas prabildavo ir įtikinamai nupasakodavo Miglė arba Dovydas.
Dovydas išvarė motociklą į kiemą. Šis blizgėjo saulėje. Kvepėjo alyva ir nauju metalu.
-Eikš, - mostelėjo ranka, - apsuksim pora ratų.
Miglė įtartinai pažiūrėjo į vaikinuką ir rūgščiai susiraukė. Jos visai neviliojo apsukti pora ratų.
-Ko raukaisi? Bijai? - Dovydas šyptelėjo.
-Aš? Bijau? Nea... Tik galvoju, kaip dalinsimės šalmą...
-Gali jį paimti, jeigu jausiesi saugesnė... - vaikinas ištiesė juodą šalmą, ir nekantriai paburzgino motorą...
Miglė giliai atsiduso. Uždėjo ant galvos šalmą ir apžergė motociklą. Nedžiugino jos mintis, kad Dovydas be šalmo, kad jis tik daug kalbėjo apie motociklus, o vairavęs buvo tik kartą ar pora, kad jai reikia sėdėti ant šito žvėries ir, kad... ji bijo. Tačiau nutaisius pagal aplinkybes linksmą miną, o kas jai beliko, mergina tvirtai įsikibo į Dovydą.
Suburzgė variklis, ratai paspyrė žvyrą ir jaunuoliai išriedėjo iš kiemo. Kadangi Dovydas neviršijo greičio, nesimaivė ir apskritai vairavo super atsargiai, Miglė truputi atleido rankas ir pasijuto drąsiau ir jaukiau. Ji pasitikėjo savo draugu ir norėjo tai įrodyti...
Po gero pusvalandžio važinėjimo Dovydas pasuko upės link... Mergina pasidžiaugė, kad pagaliau galės nulipti ir pamankštinti įtemptus raumenis.
Į upę leidosi šilkiniai saulės spinduliai badydami vandenį. Oras pulsavo ramybę ir tylą. Medžių laja retkarčiais prabėgdavo vėjas ir vėl pasislėpdavo tarp šakų...
Dovydas atrėmė motociklą, patiesė savo švarką ant smėlio ir nusišypsojo Miglei laiminga vaiko šypsena. Mergina sumišusi stebėjo draugo veidą. Ji taip ir nesuvokė, kaip gali tiek džiaugsmo teikti metalo gabalas.
-Prisėsk, - mostelėjo vaikinas
Miglė atsiklaupė ant švarko po savimi parietusi kojas, veidą atsuko besileidžiančios saulės link.
-Ar tu dar turi svajonių? - staiga paklausė Dovydo
-Svajonių? - nusistebėjo, - žinoma turiu...
-Tada puiku...
Po poros valandų intensyvaus pokalbio apie troškimus, ateities planus, būsimus darbus ir gyvenimą jaunuoliai susiruošė namo.
-Iš kur ta varna? - Miglė rodė pirštu į juodą paukštį, kurio plunksnos blizgėjo lyg išteptos taukais. - Prie vandens nebūna varnų...- nusistebėjo.
Dovydas užvedė variklį, užsegė šalmą ant Miglės galvos ir linksmai spragtelėjo per jį. Akimirką žiūrėjo jai į akis... Ir staiga kažkoks keistas jausmas suspaudė širdį... Lyg graudulys, lyg nerimas, lyg baimė. Tačiau nenorėdamas gąsdinti jos apžergė motociklą....
Šį kartą vaikinas pajutęs galią varžytis su vėju važiavo labai greitai... Tarytum koks pamišimas apsėdo jį... Kadangi gatvė buvo tuščia azartas tik didėjo... Jis tarytum visai pamiršo, kad už jo nugaros sėdi sustingusi iš baimės Miglė, kuri tesugebėjo tik stipriai užsimerkti ir melstis... Staiga Dovydo akyse viskas aptemo, išnyko vaizdas, garsas ir pojūčiai... Jis pajuto tarsi nelauktai būtų įsmigęs į liūną...
Kai atsipeikėjo į jį tvieskė ryški šviesa... Girdėjosi padrikų garsų nuotrupos...
-Jis atsigauna, - šūktelėjo susirūpinęs balsas, - pakvieskit gydytoją.
-Kas... kur... kas..., - vaikinas bandė nesėkmingai kelti galvą, bet nutvilkytas aštraus skausmo mestelėjo ją atgal ant pagalvės.
-Žiūrėk į šviesą, vaikine, - vedžiojo pieštuku prieš Dovydo akis gydytojas.
-Aš... nematau jokios šviesos...
-Jis sąmoningas. Atminties sutrikimų nematau. Neleiskit jam keltis iš lovos. Einu pažiūrėti panelės, - aukštas gunktelėjęs vyriškis pamerkė seselei akį.
-Kur Miglė? - per palatą nuaidėjo šaižus klyksmas. Kur Miglė? Sesele!!!
-Dovydai, Miglė kitoj palatoj..., - virptelėjo nedrąsus seselės balsas. Galėsi... Galėsi ją aplankyti rytoj... - balsas užstrigo ir seselė skubiai išėjo iš palatos...
Dovydas pragulėjo palatoje dar kelias minutes, per kurias karštligiškai bandė sugaudyti įvykio nuotrupas, sudėlioti jas į vieną logišką paveikslą. Nesulaukdamas ateinančio gydytojo, kuris paaiškintų, kas vyksta jis atsikėlė iš lovos. Veriantis skausmas surietė vaikiną, kojos dilgsėjo lyg badomos milijonų adatų, per veidą tekėjo kraujas iš subintuotos galvos... Dovydas sukando dantis. Atsirėmė į lovą. Žengė skausmingą žingsnį. Po to dar vieną... Pailsėjo... Galiausiai pasiekė duris. Iškišo galvą ir apsižvalgė... Remdamasis į sienas, dėliodamas sunkiai kojas, priėjo kitos palatos duris... Apsižvalgė... Tyliai jas pravėrė ir... sustingo...
- Migle... Mažute... - suklupo prie lovos, - ką aš padariau... Dieve...
-Ei, ei, jaunuoli. Ką sumąstei?- sunki ranka nusileido Dovydui ant peties.
-Aš... Norėjau... Ją... Pamatyti. - Dusdamas iškošė pro dantis.
-Einam. Perrišiu tau žaizdą. Pasikalbėsim. Šiltos gydytojo akys ir tykus balsas nuramino vaikiną.
Gydytojas tylėdamas sutvarstė Dovydo galvą. Pasiūlė kėdę, o pats atsirėmė į palangę. Palaukė, kol vaikinas įsitaisys, o pats tuo metu mintyse rinko žodžius, kurie turėjo nuskambėti raminančiai, guodžiančiai, tačiau skaudžiai, kad ir kaip jis to nenorėjo.
-Ar supranti, kas apskritai atsitiko, kad tu atsidūrei čia? - gydytojas tiriamai stebėjo vaikiną.
-Kas atsitiko? Ne... Tai yra taip... Nežinau...
-Tu nesuvaldei motociklo... Atsitrenkėt į medį... - gydytojas sunkiai atsiduso. Nelengva užduotis pasakyti negeras naujienas.
-Kas... Miglei?... - drebančiu balsu paklausė Dovydas ir išsigandęs pažiūrėjo į gydytoją. Jai negalėjo nieko atsitikti... ji sėdėjo už manęs... ji... Ji... buvo su šalmu...
-Tik šalmas negali apsaugoti žmogaus... Dovydai... Yra žmogaus kūno vietų, kurios pažeidžiamos net esant apsaugai... Pažvelk... - ištarė prieš langą pakeldamas nuotraukas, - tai tavo merginos širdis... Ją pradūrė lūžęs šonkaulis... - sunkus atodūsis išsiveržė iš krūtinės,- jei per parą nerasim donoro... Man labai gaila Dovydai... Labai gaila...
Vaikinas klausėsi šių žodžių ir tik po kelių sekundžių tylos, tarytum pavėlavus reakcijai, jis pašoko nuo kėdės lyg nuplikytas. Jis tiesiog pašėlo: trankė kumščiu į stalą, trypė ir iš visų jėgų kiek tik jų turėjo šaukė, klykė, spardė sieną ir daužė viską, kas pakliuvo po rankomis. Gydytojas leido jam išsilieti, išrėkti susikaupusį pykti ir apmaudą, pavargti, o kai vaikinas aprimo nedrąsiai, netikėdamas pats tuo ką sako ištarė:
-Tu gali ją išgelbėti... Tai, tiesa, nerealu, bet deja šiuo metu tik tu jai gali padėti...
-Aš dėl jos padarysiu viską. Viską... Ar girdit mane? - įsikarščiavęs šaukė Dovydas. - Ji man pati brangiausia... Ji man visas gyvenimas... Ji... Ji mano dalis... Mano siela... Padarysiu bet ką... Dėl jos bet ką...
-Dovydai... Dovydai... - gydytojas bandė nuraminti įsikarščiavusį vaikiną, - paklausyk manęs. Paklausyk... Ar girdi mane?
-Girdžiu. Taip, - vaikinas nusišluostė ašarotas akis, parėmė galvą ant delnų ir skaudžiai atsiduso. - Kalbėkit...
-Tada klausyk jei girdi mane. Kai jus atvežė mes ištyrėme abiejų kraują... Jūsų kraujas, tai yra tavo ir Miglės, vienodas. Kiti tyrimai rodo, kad... kad..., - gydytojas sunkiai nurijo seiles, - kad tu idealus širdies donoras... Ar tu tikrai dėl jos padarytum viską?
-Taip... pasigirdo tylus ir nedrąsus iš sutrikusio vaikino lūpų, - Taip...
-Tuomet... Tuomet padovanok jai gyvenimą... Atiduok jai... savo širdį... /2004 rugsėjis/
Tu išėjai... Siautė vasario pūgos... Tyliai brėkštant rytui ištiesei ranką baltam angelui... Šyptelėjai ir užvėrei širdies duris...
Išėjai... Netaręs nei žodžio apkabinai baltą pūgą ir susiliejai su ja... Tu neatsigręžei... Neklausiau tavęs kodėl...
Man patiko tylėti kartu su tavimi nes tada aš galėjau klausyti tavo širdies... Tavo tyla dažnai būdavo mūsų pokalbis... Kalbėdavom per naktį... Žiūrėdami į gėles žvaigždėse... Kalbėdavom klausydami lietaus... Dar dabar girdžiu jį - ypatingąjį mūsų lietų ir visada prisimenu kaip tu jį mylėjai... Mokėjai vaikščioti taip atsargiai, lyg bijotum užgauti tuos mažyčius vandens burbuliukus krintančius tau po kojomis, tarytum karaliui. Gaudau lūpomis lašus ir negaliu neverkti. Lietaus pirštais švelniai kaip šilku lieti mano veidą, imi už rankos ir vedi tolyn... Kalbi vėjo lūpomis... Lyg vaikas maldą mintinai žinau kiekvieną lapo krustelėjimą... Ateis ruduo ir tu nutilsi... Vėl. Tačiau dabar aš vaikštau apgobta šilkine lietaus skraiste. Tik tu mokėjai taip mylėti lietų...
Tu išėjai... Snigo... Tavo paliktas pėdas užklojo sniegas... Bet mano širdyje paliktų pėdsakų niekas neištrins. Tu vaikščiojai po ją taip lengvai, vos liesdamas... Neužkliudydamas žaizdų ir jautrių stygų. Taip vaikšto tik angelai...
Išėjai... Mano delnuose paliko sustingęs tavo kvapas... Lietaus, miško ir jūros mišinys... Taip kvepia vienatvė. O taip! Tu buvai baltasis stepių vilkas, kuris savo širdį leisdavo paglostyti tik tiems prie kurių pats prieidavo... Išėjai... Bet palikai man žvaigždę... Tą, į kurią siųsdavai laiškus. Laiškus pripildytus gyvenimo išminties ir... ypatingo jaunatviško jaudulio... Tu buvai kažkuo nepaprastas... Tik dabar, kai tavęs netekau, supratau, kuo. Trūksta man tavęs. Ypač kai atsiduriu banalybių raizgalynėje. Kai viskas ima nervinti, o iš apmaudo rėkiu kol užkimstu, tuomet man trūksta tavo... juoko. Tokio tyro ir tikro. Kai iš akių pabyra karštos ašaros, tuomet prisikelia letargo miegu užmigęs prisiminimas apie tai, kaip tu tylomis mane guosdavai... Nežinau kodėl, tačiau vienintelis tu man leisdavai verkti... Ir dabar, kai širdis merdėja iš skausmo, aš suprantu, koks buvai, esi ir būsi man brangus, mielas drauge. Tik dabar įvertinu tavo neįkainojamą draugystės dovaną. Man trūksta tavęs...
Tylu... Dangaus skliaute žybsi spygliuota žvaigždė... Ta pati... Tiek daug palikai. Tiek daug. Išėjai...
Kai žmonės matydavo mus susikibusius rankomis ir žvilgsniais galvodavo, kad mes įsimylėjėliai... O mes tebuvome draugai... Draugai išlydintys paukščius rudenį ir pasitinkantys juos pavasarį... Draugai žaidžiantys jūros bangomis... Draugai mylintys Mažąjį Princą... Mes buvome dvi sielos pusės, kurias sujungė pavasaris ir jokia jėga neatplėš... Išėjai, bet aš neliūdžiu - išmokei mane nesielvartauti dėl to, kas nepataisoma...
Savo žvilgsniu sukurdavai gaubtą, kuris mane saugodavo nuo negandų, baimių, skausmų... Tu to taip norėjai... Norėjai apsaugoti mane, nes buvau tau panaši į mažą mergaitę... Dažnai kai užsimerkiu matau kaip tu šypsaisi. Tuomet šypteliu ir aš. Ta mano šypsena keista ir truputį juokinga... Šalia esantys mano, kad aš lengvai pamišusi, nes stoviu užsimerkusi viduryje pilkos minios. Norėčiau iškelti rankas, tačiau tarp žmonių nesijaučia vėjo. Matau, kaip tu žiūri savo šiek tiek kreivu žvilgsniu, kuris man sako: čia tikrai tu. Tavo akyse galiu įžiūrėti save. Tokią mažutę, susitaršiusiais plaukais mergaitę. Mano rankose pliušinis žaisliukas, kurį dovanojai, kad saugotų mano sapnus. Tavo akių veidrodyje stoviu viena. Visas tavo pasaulis priklauso man. Minios neliko. Taip kaip kadaise norėjai... Norėjai, kad dangus būtų žydras su lengvai pabarstytais debesimis ir matytųsi kraštelis vaivorykštės, norėjai, kad greit prabėgtų lietus ir vėl pasislėptų debesyje. Norėjai, kad šis mažutis tavo pasaulis būtų saugus, nes būtent tokį jį sukūrei. Man ir kitiems, kurie tave mylėjo... Kai išsigąsdavau, įsikibdavau į tavo stiprybę, tavo tikėjimą. O bijojau aš tik vieno - prarasti tave.
Dalinausi su tavimi viskuo. Tu ir išklausydavai viską, o atsiliepdavai tik į tai, kas reikalinga. Atsakydavai balsu arba... tyla. Ach, ta iškalbinga tyla.
Tau aš daviau labai mažai. Tik dėmesį. Šilumą. Rūpestį. Laiką. Tik tiek. Buvo per maža, nes tu išėjai... Tu niekada nieko neprašei ir nereikalavai... Tu ateidavai ir išeidavai kai pats panorėdavai. Laukdavau tavęs nežinodama nei susitikimo laiko nei vietos, o nuo to širdis prisipildydavo ilgesingo, malonaus nerimo ir jaudulio.
Išėjai su pūga... O dabar bunda žemė... Grįžta paukščiai. Pasitinku juos. Viena... Suskirdusia žemės oda rieda gyvastingosios dangaus ašaros... Paduodu lietui ranką ir... išeinu. / 2004 02-03/