Kai paskutinį kartą pabudau lovoje vienas, pro langą įsiveržė šalto vėjo gūsis ir persmelkė mane ligi kojų pirštų. Langas pilnai atsivožė, o aš taip nenorėjau rangytis iš šilto guolio ir pasilikau gulėti vėjuotame kambaryje. Prisipažinsiu, buvo šiek tiek baisu Tas šaltis, besismelkiantis pro storą antklodę, tas nejaukiai juodas dangus ir traškančios šakos už lango mane gerokai įbaugino.
Tą naktį pirmą kartą pajutau ją taip arti savęs. Mane vargino nujautimas, kad galbūt ji kažkur ten, už šilkinės užuolaidos. Mano paslaptingoji būtybė, kuri net akimirkai neišdrįso man pasirodyti, tik tyliai tūnojo kažkur netoliese, sekė kiekvieną mano žingsnį ir šiltu kvėpavimu virpino mano kairėje tūnantį organą, kurį širdimi vadinti būtų taip banalu
Susijaudinimo šiurpulys perėjo kūnu Ir taip stipriai ją mylėdamas, ėmiau nekęsti už tokį jos bailumą. Taip trokšdamas pamatyti jos kūniškąjį pavidalą, plevenančioje užuolaidoje įsivaizdavau idealias moters kūno formas standžią krūtinę išsišokusiais speneliais, siaurutį liemenį, gražiai pereinantį į šiek tiek vyriškos formos klubus ir nuostabias šlaunis. O mirktelėjęs dar kartą matydavau tik vėjyje besiblaškančią užuolaidą, kuri tokia nuvargusi tiesiog meldė uždaryti langą
Iškėlęs koją iš lovos ir pajutęs erzinantį šaltį, rimtai ėmiau gailėtis, kad gyvenu vienas. Juk šalia nieko nėra, kas už mane galėtų uždaryti tą prakeiktą langą! Ir netgi ji, paslaptingoji mano gyvenimo meilė, nepajudino nei vieno savo nematomo piršto vardan manęs
Taip Tą naktį ji buvo kur kas arčiau manęs, nei bet kada anksčiau
Mane maloniai nustebino tas keistas vėjo manevras įsiveržęs į kambarį šis apsuko ratą aplink mano lovą ir, gerokai supurtęs pablyškusią užuolaidą, grįžo prie lango ir su didžiuliu trenksmu bei stiklų barškesiu jį užtrenkė. Po šios malonios staigmenos, teko dar kartą nusivilti Ant palangės ir po ja nuostabiai žėrėjo mėnesienoje atsispindinčių stiklo šukių krūvelė.
Prisivertęs atsikelti, priėjau prie žėrinčių šukių ir pamačiau jose nusivylimo ir nepasitenkinimo perkreiptą savo veidą.
Ji buvo čia Ne už lango ar už durų, ne stalčiuje ar mano asmenybę slepiančiame spintos skyriuje. Ji stovėjo už užuolaidos ir krėtė štai tokius nejuokingus triukus.
Staiga šukėse atsispindintis atvaizdas dingo, o mano veide įsirėžė keista ironijos sumišusios su susižavėjimu šypsenėlė. Užsimerkiau ir visas atsidaviau tyliai viduje kirbančiam malonumo jausmui.
Šilkinė užuolaida lengvai plaikstėsi vėjyje ir lyg tyčia trumpais judesėliais priliesdavo mano nuogą nugarą. Taip paslaptingai ir baikščiai, atsargiai ir tyliai Akys nevalingai užsimerkė ir mano ausyse ėmė spengti seksualumu ir aistra persisunkusi daina. Ta pati, kurią vakar visiškai nenuoširdžiai dainavau kažkokiai kvailai žemiškai būtybei. Ta naivi mergiotė tikėjo šiais žodžiais ir mano netikrais jausmais. Dabar ši daina sklido mano viduje, tiesiai iš mano kūno gelmių, iš svarbiausio gyvojo organizmo organo, kairiojoje krūtinės pusėje. Malonus šiurpulys bėgiojo kažkodėl tik kairiąja kūno puse Nuo ausies, pamažu slinkdamas per ranką ir pasibaigdamas kojų pirštų galiukuose. O užuolaida vis drąsiau ir įžūliau perbraukdavo mano nugara.
Tai nebebuvo TIK užuolaida Žinau Turbūt ten įsivyniojusi į šilką stovėjo ji ir taip be galo trokšdama manęs, tačiau negalėdama sulaužyti savo įsitikinimų bei pasirodyti kūniškuoju pavidalu, ryžosi liesti mane prisidengusi užuolaida. Neatsargus žingsnis, bet tuo pačiu be galo malonus
Neištvėriau įtampos. Troškau ją pamatyti, juk ji buvo taip arti manęs! Vakar net neįsivaizdavau, kad tai galėtų nutikti, kad ji mane lies ir aš turėsiu visiškai realų šansą pamatyti ją nebe popieriaus lape, nebe šešėlyje, svajonėje ar debesyje, o būtent čia, savo jaukiame kambarėlyje, taip juokingai ir baikščiai besislapstančią užuolaidoje.
Iš lėto atsisukau, stengdamasis nepramerkti akių juk ji galėtų išsigąsti mano žvilgsnio ir sprukti pro langą, kuris dabar kaip tik buvo tam palankus be stiklų. Atsisukęs prislinkau arčiau užuolaidos, kad ji galėtų pasiekti mano krūtinę. Ne iš karto, palūkėjusi ir įgijusi šiek tiek drąsos ji ir vėl trumpučiais prisilietimais mane glamonėjo. Malonumui negalintys atsispirti virpėjo mano akių vokai ir lūpų krašteliai, jos šilkinės glamonės vis užkliūdavo už mano tankiai besikilnojančios krūtinės
Negalėjau tverti pats jos nepalietęs Lėtai tiesiau ranką užuolaidos link, kol pajutau jos šilkinį švelnumą. Nutirpo rankos ir kojos, virpėjau lyg drugys Ranka ėmiau vedžioti užuolaida Pasakiškos moters figūros formos nebūčiau net sapnavęs, kad ji tokia nepriekaištingai ideali!.. Stengdamasis jos neišgąsdinti, iš lėto pakilau nuo žemės. Ji, tokia švelnutė ir trapi, paskendo mano glėbyje ir glamonėse. Kartu (o gal tik aš vienas?..) pasiekėme malonumo viršūnę ir aš negalėdamas nuturėti visko savyje
Visą tą laiką nė karto nebuvau pravėręs akių, bijojau Juk ji bet kurią akimirką galėjo pasprukti! Tačiau dabar, po visko mane užvaldė žūtbūtinis noras, galbūt net būtinybė atsimerkti ir išvysti ją Idealios būtybės paslaptį, pasislėpusią nematomame moters kūne
Ir, jei bent vienu mažyčiu savo smegenų vingiu būčiau pamąstęs, niekuomet nebūčiau daręs tos klaidos!.. Tiesiog apsisukęs ir pagraibomis susiradęs lovą, miegočiau iki ryto, o atsikėlęs įtikinčiau save, jog tai buvo tik pasakiškas sapnas gražia pabaiga.
Ir, žinoma, viskas buvo kitaip.
Aš atsimerkiau. Apsidairiau. Stiklas ramiai sau tūnojo lango rėmuose, kambaryje nešvilpavo jokie vėjai, o aš Aš visiškai nuogas stovėjau prie lango ir rankose laikiau nuo karnizo nuplėštą ir suglamžytą užuolaidą! Kokią gėdą ir pasišlykštėjimą pajutau savyje
Galiausiai atsitokėjęs, prisidengiau sumaitota užuolaida bei, negalėdamas savyje sulaikyti įniršio, kumščiu išdaužiau tą prakeiktą lango stiklą ir grįžau į lovą
Prakeiktas lunatikas!.. (Tą naktį pasakiau sau šiuos žodžius vietoje Labanakt )
O ją dar ne kartą sutikau baltame popieriaus lape, paslaptingame šešėlyje, svajonėje ir debesyje, už lango ir už durų, stalčiuje bei mano asmenybę slepiančiame spintos skyriuje Ir tyliai, savo krūtinės kairėje, tikėjausi, kad tame susapnuotame tètè-a-tètè susitikime vis dėlto buvo bent truputėlis realybės
2001.08.30
IEŠKOJIMAI
Pamenu, kažkas sakė, kad gyvenimas neturi prasmės. Kažkuris iš gyvulių minios buvo įsitikinęs, kad jie mirtingi ir trumpaamžiai. Kažkas, žvelgdamas į raudoną saulėlydį, atsisveikino su juo, teigdamas, kad saulė paskendo jūroje. Kažkoks balsas šnabždėjo, jog trokšta amžinai gyventi sapne, bet tai neįmanoma. Kažkuris skundėsi gyvenąs praeitimi ir negalįs ja atsikratyti. Kažkam atrodė, kad Dievas vienas. Kažkur girdėjau žmones kalbant, kad amžinybės nėra
Melavo!
Neišmanėliai Jie kai ką pamiršo. Tikėjimą.
Gyvenu pasaulyje, kurio niekas nežino keistų spalvų apsuptame, minkšto rūko apgaubtame ir saldžių sapnų bei vizijų apkamšytame. Tik aš vienas žinau, kur Jis yra. Ten švelnus, jausmingas nepažįstamo artimojo balsas dainuoja man dainą ir žiūri švento žynio akimis. Galbūt tai dievas ar daugelis dievų. Gal tik mylimoji mano gimdytoja, kurios dėka buvau atvestas į šį pasaulį be ribų, be pabaigos...
Bijau prarasti ką turiu. Tačiau tikiu Gal kada nors viskas liks ten, kur skraidys plieniniai paukščiai, tačiau ne danguje jau, o galaktikoj kitoj, kur mediniai vežimai virs skraidančiom lėkštėm, kur laiškus mano žmogui ir viešpačiui neš nebe baltas karvelis, o dievažin, kas O tokia švelni ir kvepianti tavo oda taps šalta, plienine skarda. Bet visa tai vis tiek egzistuos
Tikiu Šventai tikiu, kad viskas AMŽINA.
~ ~
Kažkodėl ėmė erzinti sekmadienio vidurdienio saulė pernelyg ryški ir nejauki. Užsuku žaliuzes, kad akinamai balti spinduliai nepasiektų manęs. Ant palangės džiūsta jauno citrinmedžio lapai Žinau, šiandien ir vėl neišdrįsiu pakelti rankos ir jo palaistyti. Pajutęs gyvybę jis išleis dar keletą spyglių ir ji to išsigąs metusi laistytuvą iš rankų, atbėgs pas mane. Klyks ir nepratars nei žodžio. Geriau nelaistyti
Be galo šviesu šitame kambaryje. Negyvas tikrumas
Vėjyje hipnotizuojančiai plaikstėsi baltos dieninės užuolaidos, apkibusios mažomis vasarinėmis muselėmis. Šitoks vakaras idealus. Užsilipau ant kėdutės ir pasirėmiau alkūnėmis į palangę. Užuolaida švelniai kuteno nosies galiuką ir aš šypsojausi Klausiausi tylaus topolių ošimo. Prieblandoje slėpėsi sudžiūvęs alyvmedis, po kuriuo šlapinosi laukinis šuo. Švilptelėjau Jis pastatė ausis ir nubėgo šalin. Kodėl aš negaliu šlapintis viešoje vietoje kaip šitas?..
Nulipau nuo mažos nestabilios kėdutės. Gamta šaukė.
Tualete šviesos jungiklis įtaisytas žemai, kad galėčiau pasiekti.
Pro tėvų kambario duris sklido mažas šviesos ruoželis. Čia taip tylu Net sėlinti nedrąsu. Įrėmiau kaktą į medines kambario duris ir įsistebeilijau pro mažą jose paliktą tarpelį.
Kvepia smilkalais ir vašku. Matau tėvas žvake pridega smilkalus. Melsvi dūmeliai nuvinguriuoja į lubas. Patchouli. Taip parašyta ant smilkalų dėžutės. Brown Patchouli. Neseniai mama išmokė skaityti. Tėvas padeda žvakę ant stalo ir kažkam nusišypso. Ant lovos krašto sėdi mama. Ji apsirengusi šilkinius marškinius ir apnuoginusi vieną krūtį. Tėvas atsiklaupia prieš mamą ir ima ją bučiuoti.
Nejaugi jie vėl gamins vaiką?..
Pro žaliuzes veržiasi šviesa
Nemanau, kad nors vienas mirtingasis žino nuogo kūno paslaptį ir meną. Ir nenoriu, kad žinotų Tada visa priklausys tik man vienam. Net būdamas vaikas žavėjausi savo gimdytojų kūnais, kurių jie neslėpdavo nuo manęs. Nesigėdijo nusirengti man matant ir bučiuoti vienas kitą, naktimis pažadinti mane malonumo šūksniais. Dabar pavydas mane pražudytų, pamačius ją nuogą prieš jį Tačiau dabar kas kita nei anksčiau. Ji mano. Aš jos. Aš visada buvau jos. Ji mano tik nuo tada, kai kažkas pasikeitė ir nušvito jos vidiniame pasaulyje. Dabar ji akla, kurčia ir nebylė realybėje.
Man taip patinka Nusimetu drabužius ir atisigulu ant žemės. O, kokia tyla. Ir absoliuti ramybė. Savotiška meditacija. Taip galima sulaukti, kol dulkės apklos kūną ir, paradoksalu, bet nuo jų svorio nebegalėsiu pakilti. Dabar gulėsiu ir lauksiu, kol paradoksas virs faktu.
Tada ji atsisuko tiesiai į duris, už kurių stovėjau aš. Įsiklausė. Vėliau nusišypsojo ir kažką šnibžtelėjo tėvui. Sunerimau, tačiau nepajudėjau iš vietos. Tėvas susiraukė ir norėjo tęsti tai, ką buvo pradėjęs. Kažkodėl mama jį sustabdė. Jis nebuvo patenkintas, bet nesiginčijo. Atsistojo ir priėjo prie durų.
Mažiau?..
Iš kažkur manyje suvirpėjęs juokas ištryško pro lūpų kraštelius. Tėvas atidarė duris ir visiškai nenustebęs švelniai stumtelėjo mane į miegamąjį. Mama pasitiko mane šypsodamasi. Kai priėjau, ji apkabino mane ir švelniai glostė nugarą.
Mažiau, tau nereikia slėptis, jei nori pamatyti mus su tėčiu. Juk negalime nieko slėpti nuo sūnaus, kuriam reikia žinoti viską, ir kuris atsirado iš mūsų pačių.
Papūčiau lūpas ir nieko nesakiau. Ji tikėjosi atsakymo. O aš stovėjau ir nekrustelėjau. Nenoriu nei broliuko, nei sesutės! Nenoriu būti jų kambaryje, kai jie tai darys. Noriu tik pamatyti jų kūnus
Ištrūkau mamai iš glėbio ir lėtai išsliūkinau iš miegamojo. Neatsisukau į juos ir nemačiau jų išraiškų, negirdėjau ką jie kalbėjo.
Bandau pakelti dešinę ranką. Ir pakeliu. Dulkės ne smėlis ar kas nors panašaus. Paradoksas negali virsti faktu tol, kol esu realybėje, o ne sapne.
Atmerkiu akis ir lubose imu paišyti paveikslą, matomą tik man vienam. O galbūt ir ji pamatytų Ji mato viską, kas nematoma. Bet nemato to, kas iš tikrųjų egzistuoja ją supančioje aplinkoje. Ji pati yra v i e n a s d i d e l i s p a r a d o k s a s. O kaip šitaip? Juk ji ir aš egzistuojame realybėje, ne sapne? Tai prieštarauja mano paties ką tik patvirtintam teiginiui
Tebūnie. Juk visur pilna išimčių. Ir pats mūsų pasaulis yra v i e n a d i d e l ė i š i m t i s. Ir ji yra išimtis. Ir ji yra paradoksas.
O jei vis dėlto ji nematytų to paveikslo, kurį akimis ką tik išraižiau lubose? Tuomet nei vienas šiandieninis mano teiginys nebūtų vertas pastangų, kurias įdėjau juos išmąstydamas, ir nebūtų panaudotas tolimesniame mano filosofavime.
Ar tai nebus pilstymas iš tuščio į kiaurą?
Atsigulęs į lovą dar ilgai negalėjau užmigti. Ir tai ne vien dėl to, kad už sienos jie vis tiek nusprendė baigti pradėtą darbą. Mane kankino nuojauta, kad šįkart visa tai nesibaigs geruoju. Už sienos, už durų, kažkur visai netoli jaučiau to mažo snargliaus kvapą, kuris nebus paliktas be gimdytojų meilės. Kas reiškė, jog netrukus mane jie nustos mylėję?.. Tam įvykiui negalėjau užkirsti kelio.
Užmerkiu akis ir sulaikau vaizduotėje nupieštą šedevrą. Šito neištrinsiu. Jis išties kitoks nei bet kuris ankstesnis mano kūrinys. O juk kiek yra trinta ir vėl piešta šiose lubose
Bandau pakelti kairiąją koją. Ir pakeliu.
Kodėl kartais sapnas paprasčiausiai negali apsikeisti su realybe vietomis Tik trumpam. Ar bent jau pusei paros. Tas pasaulis visiškai kitoks. Taip beprotiškai traukiantis keistumu ir paradoksalumu. Ten nėra kasdienybės, rutinos ar kažko panašaus vis pasikartojančio ir nuobodaus. Kiekvienąkart viskas nauja, neįprasta ir stebuklinga. Sapne gyveni tam, kad jaustum, sužinotum, stebėtumeisi pasaulio unikalumu ir nesirūpintum materialiais dalykais. Ar įmanoma kaip nors kitaip pasiekti tą pasaulį? Neužmerkiant akių ir neužmiegant, paprasčiausiai paversti realybę sapnu?..
Atrodo, kad kitą rytą nors tai įvyko po šešių mėnesių lyg kokį maišą, jis įgrūdo mane į mašiną, užvedė variklį ir nurūkome slidžiu miesto keliu. Ji inkštė lyg skerdžiama kalė, o jis susinervinęs kramtė lūpą. Man skaudėjo už jį ir už ją, nors tiksliai negalėjau suprasti, kas vyksta. Žiūrėjau į beprotišku greičiu pro šalį skriejančius gatvės žibintus ir nevalingai šypsojausi, o to vakaro atmosfera toli gražu nebuvo džiugi.
Kai automobilis sustojo, tėvas galvotrūkčiais šoko iš jo ir, paėmęs motiną ant rankų, įnešė pro balto, didelio pastato automatiškai atsidarančias duris. Aš buvau paliktas vienas ir nežinojau kur dėtis. Automobilio durys nebuvo užrakintos, todėl išsiritau iš jo ir nubėgau paskui juos.
Praveriu dešinę akį. Paskui kairę. Saulės spinduliai krinta į akis ir aš nebegaliu tverti atsimerkęs. Kodėl būtent dabar, kai manyje savaime trokšta išsiskleisti saulės bijantis kūrybos žiedas, niekada neužtemsta dangus ir naktis, išsiilgta iki begalybės, nesiteikia ateiti?! Ir sapnas, paliktas laukti prie vidurnakčio vartų, lyg koks vampyras nedrįsta pasirodyti dienos šviesoje Nesu apdovanotas kantrybe
Už nugaros pajuntu vos žymų vėjo dvelktelėjimą. Neatsisukęs žinau ji stovi tarpduryje.
Prieš pat mano nosį jie užtrenkė baltas palatos duris. Ir po šio judesio visa tai, kas iki tol buvo taip kruopščiai, apdairiai ir įdedant begalę pastangų statoma, sugriuvo. Aš nebebuvau vaikas, mano tėvas nebebuvo man tėvas, o mano motina Dievaži, o kaipgi dabar turėčiau ją vadinti?..
Kelioms sekundėms skardus kūdikio klyksmas lyg lediniu vandeniu nuplovė tylą. Čia, kairėje, už tų baltų durų. Vėl įsivyravus mirtinai tylai, net pats nesitikėdamas tokios savo reakcijos, ėmiau piktdžiugiškai juoktis. Juokas užvaldė mano plaučius, gerklę ir lūpas. Galbūt pats šėtonas įsakė man džiaugtis kažkuo, kas ką tik įvyko, galbūt buvo kaltas mano didelis nenoras girdėti to snargliaus verksmą kasnakt? Greičiausiai kaltas aš. Bet, blogasis šėtone, kodėl gi išklausei būtent manęs?..
Prieik. tyliai tarsteliu.
Ji neryžtingai sučiužena šlepetėmis, dvejoja. Trypčioja vietoje ir, žinau, stengiasi į mane nežiūrėti.
Prieik. Pabučiuosi.
Nutyla. Žengia porą žingsnių priekin ir vėl sustojusi trina vieną šlepetę į kitą.
Prieik. Pabučiuosi man nugarą.
Čiuženimo negirdėti. Žinau, dabar ji žiūri į mane. Savo išsigandusiom mažom akutėm varsto mane ir, nors jau apsisprendusi, vis dar nedrįsta prieiti. Atsisuku į ją. O ji nuleidžia akutes žemyn, susidrovėjusi ima kramtyti nagą.
Tada aš prieisiu ir tau pabučiuosiu nugarą.
Stojuosi lėtai, kad jos neišgąsdinčiau. Juk ji kaip žvirblis baidosi menkiausio judesėlio. Tyliai prieinu ir priglundu savuoju kūnu prie pelėsiais atsiduodančių jos rūbų. Ji nesimuisto, žiūri kažkur per petį ir apsimeta, jog nė kiek nėra manimi susidomėjusi. Pasilenkiu prie jos veido ir bandau sugauti tą šaltą, stiklinį žvilgsnį. Šioje srityje ji nenugalima.
Tėti, nebesipyk su mama.
Kreivomis raidėmis brūkštelėjau ant popieriaus skiautelės ir padėjau ją prie tėvo rytinio kavos puodelio.
Liūdna jo šypsena, atradus mano keverzonę, nereiškė nieko gero. Turbūt jį supratau. Ji ta, kurią mes pažinojome išėjo kartu su klyksmu to kūdikio, kurio man taip ir neteko pamatyti. Visiems laikams. Juk nei jos veido išraiškoje, nei elgsenoje nebegalėjai įžiūrėti nieko panašaus į anksčiau buvusį žmogų. Tėvas gedėjo taip, lyg būtų žmoną palaidojęs. Tuo tarpu aš buvau visiškai šokiruotas ir beprotiškai susidomėjęs savo gimdytojos pasikeitimu. Kažkodėl ėmiau nujausti, kad man daugiau niekada nebeteks jos vadinti savąja motina.
Tai varo mane iš proto. Prigludusi prie lango su beprotišku susidomėjimu ji žiūri į užsuktas žaliuzes. Šviesa, sklindanti pro žaliuzių tarpelius, ruožais krinta jai ant veido. Ištiesiu ranką ir atsuku žaliuzes. Velniškai spigina saulė, todėl paleidžiu ją ir delnais užsidengiu akis, o ji stovi kaip stovėjusi, net nemirktelėdama žiūri į tą patį tašką. Užsuku žaliuzes. Ir vėl atsuku. Vėl užsuku ir atsuku. Užsuku, atsuku, užsuku Tada neiškentęs atsistoju priešais ją ir nugara užstoju langą. Nelieku nepastebėtas. Ji susiraukia ir nužvelgia mane nuo galvos ligi kojų.
Tu nuogas. Apsirenk.
Tą vakarą mano gimdytoja, alkūnėmis pasirėmusi į palangę, spoksojo į nerimstančius žaibus. Jie drebino namus, rodės, šaudė čia pat virš galvos ir viduje aš džiūgavau tokia gamtos gyvastimi. Žaibams šiek tiek aprimus, ji atsisėdo ant medinės kėdės šalia lango.
Apklok mane.
Akimis ėmiau ieškoti vilnonio pledo. Jis kabojo ant kėdės atlošo. Norėjau padėti jai atsistoti ir nuvesti į lovą, tačiau ji nesidavė, tik pasimuistė ir liko sėdėti kėdėje.
Apklok mane ir eik.
Apgaubiau jos pečius pledu ir palikau sėdėti tamsiame kambaryje be galo įsitempusią ir sprendžiančią kažkokį sunkų, atsakymo neturintį klausimą.
Ir vėl ji savo. Lyg manęs čia nė nebūtų. Nusisuka, užverčia galvą aukštyn ir iš lėto ima suktis. Vis greityn ir greityn. Staiga sustoja ir užmerkia akis.
Šiąnakt jį mačiau. Stovėjo visai prie pat to apdegusio medžio ir toliau laužė šakas, kaip ir praeitą naktį. Lygiai taip. Apsiaviau šlepetes, išlipau pro langą ir priėjau prie jo. Įsivaizduok, išdrįsau paklausti. Paklausiau kam tau tos šakos? Imk malkų iš mūsų. Jis sustojo ir taip liko stovėti su glėbiu sudegusių šakų. Tiesiog sustingo. To ir laukiau. Galėjau netrukdoma prieiti prie jo ir įsitikinti ar čia tikrai jis. Priėjau ir pirštu švelniai pakėliau jo smakrą taip, kad galėčiau matyti jo veidą. Viešpatie!..
Suklinka ir atmerkia akis, kurios neramiai blaškosi, žvelgdamos į lubas.
Jo veidas buvo lygiai toks, kokį tu nupaišei lubose!..
Net sudrebu, išgirdęs tuos žodžius. Ir klausimas, šiandien manyje kėlęs begalę kitų klausimų, ūmai tapo bene tūkstantį kartų sudėtingesnis.
Žmogus, pavertęs paradoksą faktu, išpėdina iš kambario, o aš lieku stovėti nuogas, negalėdamas patikėti jos sugebėjimais.
Kada pirmąkart išgirdau jos pokalbį? Jau pora savaičių buvo praėję nuo to vakaro, kai palikau ją sėdėti kėdėje. Taip ir nepakilo nuo po ja karts nuo karto sugirgždančio medžio.
Išmokau stebėti, ne dalyvauti. Būti tame pačiame kambaryje, kvėpuoti tuo pačiu oru, tačiau nesukelti nė menkiausios oro srovės, kuri atkreiptų jos dėmesį ir sutrukdytų man būti nepastebimam. Pamenu, atnešdavau jai arbatos ar kavos puodelį ir, užuot išėjęs iš kambario, nepastebimai įsmukdavau į spintą. Ji vis tiek visą laiką žiūrėjo pro langą. Ten buvo tamsu, nors į akį durk, ir oro nedaug. Dulkės, kandys, pelėsiais atsiduodantys drabužiai. Palikdavau mažą plyšelį spintos duryse ir stebėdavau ją
Jaučiuosi netikras. Lyg kas būtų mano kūną atplėšęs nuo sielos ir pastarąją palikęs blaškytis realybės bei sapno susiliejimo riboje.
Jaučiu kaip dulkės lengvai nutupia ant mano nuogo kūno, dėl to plaukeliams darosi sunku pasišiaušti. Užmerkęs akis, noriu užtildyti neramiai plakančią širdį, sulig kiekvienu dūžiu pagreitinančią ir kvėpavimą, tačiau tik dar labiau imu kažko laukti ir nerimauti. Jaučiu, kaip kažin kas virpančiais pirštų galiukais priliečia smilkinius, kaklo duobutę, krūtinę, kelius, pėdas ir švelniai skverbiasi vidun. Nenudžiūvę mano vaizduotėje sukurto piešinio dažai ūmai ima lašėti ant manęs, tačiau nenuvarva, o įsigeria į minkštą lyg kempinė mano kūno odą, vis plisdami ir pamažu užtvindydami visa tai, kas iki šiol buvo vadinama AŠ.
Mačiau jos kūną, įsitempusį ir kažko laukiantį, užmerktas akis ir virpančius akių vokus, krutančias lūpas, gyslas, iššokusias kakle, pirštus, gniaužiančius pledą. Karts nuo karto ji suraukdavo antakius ir, pakreipusi kaklą, kažką panosėje murmėdavo. Po kiek laiko vėl nurimdavo, vėl laukdavo. Net krūptelėdavau, kai staiga, po dešimties minučių visiško sąstingio, ji pasukdavo kaklą ir imdavo purtyt galvą taip, lyg į ausį būtų patekę vandens. Palengva jos lūpų krutėjimas peraugdavo į murmesį, vėliau išsivaduodavo iš jo ir galėdavau girdėti ją šnekant pusbalsiu.
Izzz I Iza Sustok! Palauk bent sekundėlę Dar neprisiminiau, ne ne. Iz Kur mane vedi? Bijau, bijau aukščio. Sustok čia, aš noriu stebėti vandenį ir prisiminti. Praeitą naktį juk jau buvom čia, ar ne? Ar ne tiesa? Taip, aš prisiminsiu Tuojau, tik palūkėk, jau prisiminiau. Izzz I Iza
Aš piešinyje ir piešinys manyje. Aš nebe aš. Aš piešinys.
Persisunkęs tamsiai mėlynais bei pelenų spalvos dažais, imu varvėti. Nuo emocijų ir vizijų pertekliaus, nuo nesugebėjimo priimti savin tiek nepatirtų pojūčių, nuo savo padėties erdvėje nesuvokimo ir nesavų minčių. Svetimas, kuriuo dabar esu, įsisunkia savo mintimis į mano smegenis, į kiekvieną vingį ir raukšlę ir mąstyti nebegaliu, nes aš nebe aš. Palieku tuščią, dulkėmis apklotą sielos kiautą kambaryje.
Izabelė!..
Galbūt noriu pabėgt nuo ištįsusių būtybių, žiopčiojančių niekus, atpilančių vulgarybes tiesiai man į veidą, jei jau esu čia. Noriu pabūt vienišas, vienišame miške su tiek daug kartu augančių, tačiau dar vienišesnių medžių, kurie negali šnekėt, nesvarbu, kad juos skiriantis atstumas siekia vos metrą. Užtrenkiu supuvusias, kirvarpų suėstas žmonijos pasaulio duris ir nuogas pasileidžiu bėgti drėgnu mišku. Permirkę voratinkliai, sustirusi nuo rasos žolė, pilkšvai mėlyni medžiai glaudžiasi prie sušiurpusio kūno. Gaivu ir gera. Voratinklis prilimpa prie akių, nieko nebematau, sustoju. Liečiu grublėtą medžio kamieną, jo žievė, drėgna ir supuvusi, byra žemėn, jis nebegyvas. Ranka perbraukiu per veidą ir pramerkiu akis. Pro rasotą voratinklį matau apdegusio, lietumi varvančio medžio kamieną su keliom negražiai išsikišusiom šakom. Jos maldauja būti nulaužtos
Tada nežinojau kokį gyvenimą ji gyvena Ten, tame pasaulyje, į kurį aš negalėjau patekti jokiais realiais būdais. Ji šnekėjo tik apie jį, kalbėjosi su jame gyvenančiais žmonėmis ir įsivaizdavo esanti kažkokia Izabelė. Kartais neiškentęs išlįsdavau iš spintos ir, pribėgęs prie jos, imdavau prašyti, kad parodytų tą paslaptingą, be galo traukiantį pasaulį. Ji atmerkdavo akis ir kurį laiką nesusigaudydavo kur esanti, neatpažinusi manęs, imdavo šaukti ir akimis ieškoti pagalbos. Suimdavau ją už pečių ir pagavęs išsigandusį žvilgsnį, sušnabždėdavau.
Tai aš, nebijok.
Ir ji nurimdavo, vėl grįždavo į liūdną realybę staiga praradusios gyvybę stiklinės akys. Ji vėl nugręždavo žvilgsnį į už lango svyruojančius medžius, netardama nė žodžio. Ji gyveno tik Ten. Šiame pasaulyje fiziškai ji buvo beveik mirusi.
Nejučiomis ranka, laikanti šaką, nulinksta žemyn. Trrrakšt Malonu girdėti šį garsą. Lyg priešo kaulus laužyčiau ir suteiktu skausmu tildyčiau vulgarybėmis dvokiančią jo srėbtuvę. Nulaužiu dar vieną ir dar vieną. Lietaus vanduo teka pliku medžio kamienu lyg kraujas ir baugu daros, kai matydamas tokią apgailėtiną medžio būseną, nepajuntu jokio širdies sopulio. Mano priešas nugalėtas.
Laikydamas glėbį peršlapusių šakų ir rengdamasis eiti toliau, išgirstu pažįstamą šlepečių šnarėjimą. Netoliese, mažyčio nejaukaus namuko lange matau blyškų žmogystos portretą. Ir vėl ji. Izabelė. Taip, ta pati, kuri kiekvieną naktį stebi mane bereikšmiu žvilgsniu, o aš nedrįstu tarti nė žodžio ir, žinau, kad ji taip pat neišdrįstų.
Nenustebau tėvo veide išvydęs nusivylimo bei išsekimo raukšles. Netekęs savo žmonos, tačiau matydamas jos kūne apsigyvenusią kitą, visiškai svetimą ir šaltą būtybę, jis neištvėrė. Pamiršęs mane ir žodį šeima, atidarė spintą, susilankstė drabužius, iškraustė dulkėtus stalčius, iššniukštinėjo kiekvieną kampą, taip įsitikindamas, kad šiuose namuose nepaliko nė menkiausio pėdsako. Mačiau, kaip vieną ramų sekmadienio rytą jis apsiavė savo ruduosius batus ir tylutėliai užvėrė išdarkyto šeimos lizdo duris.
Ką ji dabar sumąstė? Apsiavusi šlepetes, ji išlipa pro langą ir eina manęs link. Nejaugi išdrįs?..
Ji alsuoja man į pakaušį, nedrįstu pakelti galvos. Savo šaltą, iki šiol niekieno nelietusį pirštą ji įremia man į smakrą ir švelniai kelia aukštyn. Ant savęs jaučiu aistringą beprotės žvilgsnį, taip trokštančias bučinio lūpas, vos pastebimą šypsnio raukšlelę skruoste. Pirmąkart ji taip arti manęs ir, dievaži, nebūčiau net susapnavęs tokios šilumos bei švelnumo!.. Matyt, ji beprotiškai graži
Pasikeitimų ji nepastebėjo.
Sėdėjo medinėje kėdėje, apsigaubusi vilnoniu pledu, ir negyvomis akimis žiūrėjo į savo vidinį pasaulį, tiktai jame atgavusi visus žmogiškus pojūčius. Kadangi jėga neišplėšta iš vizijų aplinkui save ji nieko nematė, galėjau nekliudomas stebėti ją, sėdėdamas čia pat ant lovos krašto. Taip valandų valandas ją stebėjęs, supratau, kokia nuostabiai graži ir angeliškai švytinti ji yra. Galbūt prie to prisidėjo ir mano brendimas. Pirmąkart po tiek laiko gyvenant kartu, mano akys užkliuvo už jos paslaptingai pridengtų viliojančiai standžių krūtų ir apleisto, niekieno nebeliečiamo, tačiau be galo dailaus, tikru moteriškumu dvelkiančio liemens. Laikui einant, man ėmė nepakakti vien tik aistringo žvilgsnio bei erotiškų sapnų. Tačiau vien poreikio neužteko. Ji negalėjo būt paliesta, ji nebe ta, kuri anksčiau turėjo kūnišką gyvenimą ir jautė tam poreikį. Turbūt tik Tenai, kur man patekti buvo nevalia, ji gyveno pilnavertį gyvenimą.
Bet kiek gi ilgai galėčiau ištverti tokią kančią matyti ją priešais save, akimis tiesiog gerte gerti jos grožį ir nė karto nepaliesti?..
Tada supratau... aš privalau išmokti patekti ir gyventi Ten.
Atmerkiu akis. Tik stipriai papurtęs galvą, susivokiu kur esąs. Tai nebe tamsus ir drėgnas miškas, čia nėra netgi to nuskurdusio bešakio medžio ar sudegusių šakų mano glėbyje, tik dar niekada nematyto išmintingumo žvilgsnis susiglaudęs su mano žvilgsniu. Tai neatpažįstamai pasikeitęs artimo žvilgsnis. Šaltas, seniai niekieno nelietęs pirštas, stipriai įremtas į mano smakrą, iš lėto kelia mano galvą aukštyn.
Viešpatie, negali būti!.. Tai juk ji!
Ko tik neišbandžiau vardan tų nuo manęs sprunkančių vizijų, to tolimo, niekaip nepasiekiamo pasaulio. Buvau pamiršęs svarbiausią reikia jausti, o ne mąstyti. Mano pirmoji vizija atėjo nelauktai, kai mažiausiai jos tikėjausi ir prireikė nemažai laiko, kad suprasčiau bei įvertinčiau tai, kas įvyko.
Staiga atšoku nuo jos, lyg elektros nupurtytas. Neįtikėtina Neliko nieko, ką prieš porą akimirkų mačiau ir jaučiau. Neliko dažų, maloniai varvėjusių ir įsigėrusių į mane, nėra miško drėgmės kvapo ir Izabelės Tik mano sugyventinė, mano gimdytoja, vėl atgavusi savo įprastą žvilgsnį, bei šiltas ir jaukus mūsų būstas, pernelyg apšviestas saulės.
Kas tai buvo?
Neatitraukdamas akių nuo jos, apgraibomis nuo žemės susirenku drabužius ir imu skubiai rengtis. Ji stovi priešais mane nekrustelėdama ir stebi kiekvieną judesį. Turbūt pirmąkart po tokio ilgo laiko tarpo jaučiu, kad ji mane supranta.
Ir savo supratingu žvilgsniu ji padėjo man susivokti tai pirmoji mano vizija.