KOJAITĖS, PORYKIT
(Trumpos novelės konkursui)
Einame žygiuojame, kryžiuojamės, švytruojame kaip audimo staklių pakojos, šaudome kaip tų pačių staklių nytys, margas nutįsusio gyvenimo audeklas žėri, kai saulė prasimuša pro nedidelį langą.
Jūs, kurie galit, pamatykit, koks gražus Rožės veidas! Dabar, kai jos metų tiksliai nežino nei Pranas, jos vyras. Daug ji turi metelių, ir mes lygiai tiek pat, ir kaip galėjo tasai prižiūrėtojas, tasai bjaurus išsigimėlis pamatyti, kad mes dailios, kad ilgos, nes juk amžinai buvome apmautos storomis vatinėmis kelnėmis? Nejaugi tarp tų, kur buvo ir Rožė, ir šiais reikalais buvo šnipių, kurios pranešinėdavo, kuri tam reikalui yra tinkama. Kiek sykių mes drebėdavom, kai būdavo paliepta eiti į prižiūrėtojo kamurką. Bijodavome ir dėl savęs, ir dėl Rožės. O ji tame speige buvo ne viena, su ja kartu išvežė ir jos vyrą Praną, kurį ir mes gerai pažinojome. Kas to nepatyrėte, tas nieko nesuprantate, daug ir neaiškinsim, tik pasakysim, kad nėra ir nebuvo švelnesnių rankų, kurios taip mylėdamos mus glostytų. Praną išgabeno atskirame vagone, ir tik po nemažai metų jie susižinojo, ėmė susirašinėti, ir Rožė vienąsyk išdrįso užeiti pas prižiūrėtoją, pas tą Rusijos gėdą, ir paprašyti jo pagalbos, kad jis padėtų arba jai iš šito lagerio išvažiuoti pas vyrą, arba vyrui čia persikraustyti. Tada viskas buvo šiek tiek atsileidę, jau po Stalino mirties, jau ne vienai šeimai buvo leista susitikti. Jau patį pirmą sykį mes pajutome pro tas storas, pušų sakais ištepliotas vatines kelnes šlykštų jo žvilgsnį ir tyčia ėmėme trauktis, kaip nors slėptis. Tąsyk jis pasakė, kad pažiūrės, pasidomės, matyt, pasidomėjo, nes ėmė Rožę kviestis vis dažniau, o netrukus pasakė aiškiai, kokia kaina jis parsiųsdinsiąs Rožei vyrą, taip ir pasakė: parsiųsdinsiąs!
Rožę tada išnešėm kaip viesulas! Bet kitą dieną vėl turėjome su ja tenai nueiti. Ir dabar, po šitiek metų, per visą mūsų ilgį nueina šiurpas, kai prisimenam, kas tada buvo. Kai Rožė spiegdama atsisakė, jis pripuolė prie jos, bandė numauti tas vatines, bet mes spyrėmės, nepasidavėm, ir tada šitas Rusijos pamėklė pastvėrė ant stalo padėtą peilį ir perrėžė abidvi vatinių kelnių blauzdas. Mes spardėme jo rauplėtą snukį, viena įsispyrėme jam į nosį, kita buvome kliudyta to peilio, Rožė klykė ne savo balsu, bet niekas neatėjo gelbėti visi žinojo, kad šitas pamėklė, tas rauplėtas partinis valkata jau seniai šitaip darė ne su viena.
Ar galite bent mintyse matyti, kaip mes atrodėme ir kaip jautėmės, kai reikėjo grįžti į baraką. Tasai valkata, tiesa, Rožei numetė naujas vatines kelnes, bet mes negalėjome jos nulaikyti, kelis kartus nugriuvome su ja ant grindų, ir tada Rožė paliepė mums eiti taip, kaip yra su tomis perpjautomis kelnių blauzdomis. Už tai šitas pamėklė ir Rožę, ir mus perkėlė dirbti prie miško ruošos darbų, kad tik būtų sunkiau. Po kurio laiko ir jis buvo išsiųstas ar į kitus lagerius, ar į kalėjimą, nes kaži kokia saugumiečių ar kitokių viršininkų valdžia rado baisių išeikvojimų ir krūvą prisivogtų vatinių kelnių. Atvažiavo kitas prižiūrėtojas, jau padoresnis žmogus, baltarusis, ir jis padėjo Rožei, atsikėlė jos Petras. Atsikėlė, ir Rožei reikėjo arba mirti, arba viską jam pasakyti. Jau tada buvo kiek laisvesnis gyvenimas, išeidavom su Rože, susėsdavom po kedru, ir mes nežinodavom, ką daryti, taip graudžiai ji verkdavo. Verkdavom ir mes, nes viską žinodamos, negalėjom nei pasakyti, nei parodyti.
Dar nesupratot? Rožė ėmė lauktis Ėmė lauktis abu, kai Petras atvažiavo. Kai ji visa tai pasakojo, bijojom, kad nenumirtų iš skausmo. Bijojom ir Petro, kuris tylėjo, lyg amžinai būtų praradęs kalbą. Jiedu sėdėjo vienas priešais kitą, ir mes prieš Petro kojas, apmautas tokiomis pat vatinėmis kelnėmis. Mes taip norėjome, taip taikėmės bent kiek prisiglausti prie jo kojų!.. Ir kai Petras pasviro į Rožės pusę ir ją apkabinęs pravirko, verkėme ir mes, glaustydamiesi apie Petro kojas.
Sugrįžome į Lietuvą visi trys visi penki jų vaikas užaugo, dabar didelis žmogus, ačiū Dievui, geras žmogus, dažnai atvažiuoja pas tėvus. Šitą istoriją žinome tiktai mes, Petras ir Rožė. Anksčiau dėl to žinojimo dažnai paverkdavome, dabar jau nebeverkiam: viskas apsinešė gyvenimo dulkėmis. O mes gal kartais ir dėl tos paslapties einame išdidžiai, įsižiūrėkit ir į Rožės veidą: jis irgi išdidus, nes ir Rožė, ir mes nugyvenome taip, kaip nugyventi buvo gražiausia. Mums reikia kantriai nešioti gyvenimo vargą, nenorim pamokslauti, bet negalim iškęsti, todėl sakom gumbuotos ir suskeldėjusios: nugyvenkit jūs taip, kaip mes, nugyvenkit laisvės laikais Juokiatės, per grumtynes lįsdamos į televizorių ekranus ir už šlykštų pinigą pasiruošusios viešai prispirti savo šeimininkę, kad ji pademonstruotų, kaip per blauzdas dailiai nuvingiuoja jos myžalas!
KOJAITĖS, PORYKIT
(Trumpos novelės konkursui)
Einame žygiuojame, kryžiuojamės, švytruojame kaip audimo staklių pakojos, šaudome kaip tų pačių staklių nytys, margas nutįsusio gyvenimo audeklas žėri, kai saulė prasimuša pro nedidelį langą.
Esam dailios, žinom gerai, bet ir nelaimingos, nes mūsiškei buvo lemta, apsaugok Dieve, įkristi į akį naujajam kunigėliui Taip tiktai sakom, kad kunigėliui, tikras kunigas, nelabai ir jaunas, bet greitas visur: išdažė išmaliavojo bažnyčią, uždengė naują stogą, išmūrijo laiptus, naujai apkalė varpinę, pastatė kelis kryžius šventoriuje, o vargšelė mūsiškė jam krito į akį, kai atvažiavo užsakyti mišių mat suėjo metai nuo jos mamulės mirties. Užsakė, ir jau mes buvome ją benešančios iš klebonijos, tada kunigas ir paklausė, kaip ji atvažiavusi traukiniu, ar kas nors atvežė, o buvo atvažiavusi traukiniu, tai kunigas pasakė, kad jis tuoj važiuojąs kaip sykis į tą pačią pusę ir galįs ir ją, ir mus pavežti. Kai važiavom, kai sėdėjom šalia kunigo, priekyje, tai lindome kuo giliau ties ta vieta, kur mašinoj yra visokių daiktų dėželė, kunigas taip dailiai vairavo, taip gražiai su mūsiške kalbėjo, kad ir mes nepajutome, kaip palaisvėjome, labiau iš to sandėlio išlindome Išlindome ne tik mes, bet ir kunigėlio akys jau labai jis kelis sykius į mus pažvelgė, mums pasirodė, kad mūsiškė krūptelėjo, gal ir paraudo, krūptelėjom ir mes, nes turime pasakyti teisybę, jog ir žvilgsnių, ir paglamonėjimų buvome mačiusios ir patyrusios, žinojome, ką tokie žiūrėjimai reiškia. Kaime prie pat mūsiškės pirkios neprivežė, kai kėlėmės iš mašinėlės, pakilo ir mūsiškės suknelė, ir kunigėlis labai švelniai, taip švelniai mudvi abi palietė ranka, kad mes vos nepravirkom. Ir nuo to laiko ėmė pasitaikyti!.. Šit mes su mūsiške stoviniuojame prie traukinio, ir netikėtai atsiranda kunigėlis, ir vėl parveža netoli namų, ir jau ne kartą matėme, kaip kitos kojaitės nešdavo saviškes per kiemą į pirkią, kad tenai prie lango prisispaudusios stebėtų dvi akys Šit išeiname grybauti, o mūsiškė žiūri visai ne kas samanėlėse, o į miško kelelį, kur turi pasirodyti mašinėlė
Lemtingiausias buvo vėžinimas, kai mes laukėme prie didžiojo kelio buvom taip nusivarginusios, kad vos kilnojomės, visą mielą dienelę lakstėme iš įstaigos į įstaigą, mūsiškė tvarkėsi žemės popierius, tai prie kelio atėjome temstant, atėjome ir sulinkome, išsitiesėme ant žolyčių. Tada ir privažiavo kunigėlio mašina mums pasirodė, kad ne senoji, o naujesnė ir gražesnė. Ir tada mūsiškė kaži kodėl neprieštaravo, kad kunigėlis vežtų ne asfaltuotu keliu, o miškais. Kai sustojome ir išlipome prie tokios palapinaitės, dar yra jų išlikę nuo sovietinių laikų, kunigėlis mūsiškę paėmė nešti ant rankų, suėmė mus per pakinklius. Ir mums, ir mūsiškei buvo baisu, apsipylėm ašaromis, bet ašaras spaudė ir kunigėlis. Įsitaisėme toje palapinaitėje ant tokio riesto suolo, padaryto iš perpjauto medžio, kunigėlis iš dailios kišenaitės išsitraukė buteliuką, kai pylė, keli lašai užkrito ir ant mūsų Geriau būtų neužkritę, nes kunigėlis parpuolė ant kelių ir ėmė tas vietas bučiuoti, nesakom, kad laižyti, negražus žodis, bučiavo nuo pėdų vis aukštyn ir aukštyn, suprantama, kad tada nebuvome pėdkelnėmis aptemptos, buvo vasara. Ne, šitaip gal jau niekada niekas mūsų nebučiuos! Nes nėra gražesnės meilės už tą, kuri sumaišyta su baime, su šventa prigimtine baime Mes nelabai norime daugiau ką pasakoti, nes mūsiškė tikrai gražios sąžinės mergaitė, abu su kunigėliu jiedu laikėsi gražiai ne tiktai tą sykį, bet ir kitais kartais. Aprimę susėsdavo ar toj, ar kokioj kitoj palapinaitėj, nusiveždavo mus ir į kleboniją, nes gyveno vienas, bet ne taip dažnai, vengė apkalbų, taigi susėsdavo, mes dailiai susispausdavome, nes iš kaži kur girdėjome, kad padorios kojaitės turi būti susispaudusios, susėsdavo ir taip liūdnai imdavo kalbėti, taip liūdnai, kunigėlis ne sykį prisimindavo kaži kokioj knygoj skaitęs, kad meilė yra liūdna kaip mirtis O juk pagal bažnyčios mokslą meilė negali būti liūdna Mūsiškė kunigėlio vis klausdavo: kas bus, Antanėli, kas bus? Antanėlis, kunigas, kartą mįslingai šit ką mūsiškei kalbėjo: būsim patyrę tikrą meilės ir nuodėmės gėlą Taip ir pasakė gėlą, ir keisčiausia, kad ir mes, ir mūsiškė jo žodžiams pritarėme, ir mums buvo liūdnai saldi toji būklė.
Laikui einant kunigėlio rankos vis rečiau būdavo ant mūsų uždedamos, mūsiškė ir jis pasinėrė į kaži kokį vidinį gyvenimą, bet nyko abu, kaskart mūsiškę nešioti mums darėsi lengviau. Sykį didelio miesto dideliame teatre dažnai kunigėlis vežiodavo į teatrus ir koncertus veidrodyje pamatėme, kaip atrodo ta, kuriai mes priklausėme: Dieve, neduok! Vienos akelės kaip Marijos paveiksluose. Kunigėlis irgi perkaro nežmoniškai. Ir mes pradėjom menkėti Kunigėlį iškėlė gal ir ne dėl to, ką dabar sužinojot, gal atėjo laikas iškelti ir mes daugybę kartų su mūsiške nueiname iki tos nebijom pasakyti: šventosios! palapinaitės, iš pradžių dar atvažiuodavo ir kunigėlis, paskiau vis retyn ir retyn. Taip reikia, sakydavo mūsiškė, lyg maldai susidėjusi rankas, taip turi būti, turi artėti pabaiga.
O mes ir mūsiškė vis dar nueiname iki tos palapinaitės. Ir dar žadame nueiti, nes koks būtų mūsų gyvenimas be tos gražios praeities?
Kad ji graži, gali paliudyti ir mūsų dabartinis ėjimas: vos tiktai mes su mūsiške įeiname į pirkią, kurioj netrukus imsime giedoti, visos moterys prityla, jų kojaitės glausdamosi lenda po suolais turėjusios nešti gėdą, mes nešame skaudų pilnatvės ilgesį. Nepykit, kad taip įmantriai sakom tai vis mūsų mylimojo mintys ir žodžiai.
Mielasis, kaip gerai, kad tu buvai ir esi.
Gal ir tu slapčia atvažiuoji prie mūsų palapinaitės? O gal ir ne. Ir vis tiek sakėm ir sakysim: anais kartais atvažiavai amžiams.