Mikalojus Vilutis

Ecce homo. Pokalbis su žarnomis

 

Aš vieversėlis. Gyvenu anksti ryte, o po to ilsiuosi pavargęs nuo gyvenimo. Ryte didingos mintys plūsta į mano ištuštėjusią per naktį galvą. Apie didingą ir beribį kosminį protą ir apie tai, kad aš esu didingo ir beribio kosminio proto materializacijos dalis, taip pat beribė ir didinga, nes beribis negali būti padarytas iš to kas turi ribą. O didingas iš to, kas nedidinga. Negali sidabrinis puodas buti padarytas iš molio. Apie amžinybę dar galvoju. Po to neatsakingai lipu iš lovos ir pažadinu savo žmoną Nijolę.

– Ko lipi iš lovos ketvirtą valandą ryto, durniau. Pažadinai mane.

– Į tualetą noriu.

Netiesą jai sakau. Aš nenoriu. Aš esu priverstas. Tualete man kategoriškai nepatinka. Tualete man sunku tikėti savo kosmine didybe. Man bjauru stebėti ir jausti kaip iš manęs bėga ir lenda visokia bjaurastis rodydama man tai, kas yra mano viduje, ir tuo atskleisdama man mano vidinį pasaulį. Mano vidinis pasaulis – tai aš. O pasaulis, kuris ne aš, bet kuriame aš esu, yra gražus. Dievo sukurtas grožis. Dangaus žydrynė, saulė, medžiai, gėlės. Skaidrūs upeliai teka. Drugeliai skraido. Vištelė margomis plunksnelėmis drugelius lesioja ir gražiai čiulba. Dievulį garbina. Reikia nupjauti jai galvą, nupešti margas plunksneles, sukapoti ją į gabalus, kišti į burną, kramtyti, paversti nuostabų Dievo kūrinį pasibjaurėtina mase, praryti ją  ir virškinti. Ecce homo. Dievo sukurtą grožį aš kišu į save ir paverčiu negražia dvokiančia mase. Štai ką aš veikiu šiame gyvenime. Visa tai darau todėl, kad noriu valgyti.

– Ne. – sako man mano žarnos – Ne tu nori valgyti, bet mes norim, kad tu valgytum. Tavo sąmonė, o Mikalojau, pasąmonė tavo, protas, jausmai, visa tai ką tu vadini ,,aš”, yra tik priemonė tarnaujanti mums, tavo žarnoms. Mes tavo valdovės, o tu mūsų tarnas. Pažiūrėk į veidrodį. Ne į save panašų Dievas tave sutvėrė, bet į dešrą. Į išverstą dešrą. Tu esi mėsa su žarnomis viduj, o dešros yra žarnos su mėsa viduj. Toks skirtumas. Dievas sutvėrė žarnas dešroms daryti. Ir mus tavo žarnas tam sutvėrė. O tave Mikalojau, sutvėrė mėsai į mus kišti, kad dešromis taptume. Tokia tavo misija šiame gyvenime. Atlik ją ir būsi mėsainis su dešromis viduje. Atsimink – tavo laimė – tavo žarnose. Įtiksi mums ir Dievui įtiksi. Sotus būsi ir laimingas.

Didžias tiesas mano žarnos man kalbėjo.  Dešra. Mėsa. Tikrosios vertybės. Mėsa įkišta į mėsą. Tai tapytojo Ričardo Vaitiekūno pasakymas. Mėsos metamorfozė. Mėsa įkišta į mėsą tampa maistu sielai bet ne kūnui. Apie tai kalbėjo tapytojas Ričardas Vaitiekūnas. Apie romantiką, apie poezijos esmę. O aš – apie gyvenimą.

Sapnavau vazas. Gražios gėlės buvo į jas pamerktos.  Dužo krištolinės vazos viena po kitos, krito iš jų gražios gėlės ir krištolinis vanduo iš jų pylėsi. Ne tau krištolinės vazos ir gražios gėlės, o Mikalojau. Ir krištolinis vanduo ne tau. Štai ką supratau sapnuodamas liūdną ir nuostabų sapną.