JUOZAS ŠIKŠNELIS   

                            

KAIP TAPTI ŽVAIGŽDE

 

Rašytojas Benediktas J.(pavardė autoriui žinoma) leido tėviškėje atostogas tarsi smiltis pro pirštus, nesuvokdamas, kur dingsta valandos, dienos, savaitės. Džiaugėsi vasara ir plėšriu žvilgsniu stebėjo gamtą, vildamasis praturtinti tėvyninę literatūrą analogijomis iš vabzdžių gyvenimo.

Gamta nesidavė taip lengvai aprašoma. Šiugždėjo sudžiūvę  stagarai, šiureno sausi, be laiko pageltę lapai, dangus skambėjo giedra, bumbsėjo ir tiško  į žemę kriaušės. Jas puolė širšės, vapsvos, kamanės ir musės. Pastarosios neaplenkdavo ir rašytojo, kai drybsodavo hamake po kriauše.

Atostogos  būtų  prabėgę, šį bei tą rašinėjant ir viliantis, jog kiekviena eilutė verta Nobelio premijos, jei ne keli atsitikimai didžiai suneraminę garbųjį rašytoją.

Gulėjo vieną dieną mėgstamoje vietoje po kriauše, virškindamas sočius pietus ir kurdamas naujus siužetus, kai taku pro šalį pražingsniavo giminaitis, nekreipdamas dėmesio į būsimųjų premijų laureatą. Po valandos tuo pačiu taku pracimbina vėjo perpučiama kaimynė bobulencija Ona, kuri visada gražiai sveikindavosi su J.. Šiandien, vietoj to tik garsiai pirstelėjo, apsidairė ir žvilgtelėjo į kaimyną lyg tuščią vietą.

Kaip gi šitaip? Sukirbėjo krūtinėje. Tegul aš ne Marcinkevičius ar Parulskis, bet sveriu šimtą su viršum kilogramų ir ne tik skaitančioje visuomenėje, bet ir erdvėje užimu tam tikrą vietą.

Baisu pasidarė kai už pusmetrio nuo rašytojo galvos nutūpė žvirblis, rūpestingai pasipureno plunksnas, pačirškavo tiesiai į ausį ir nuskrido sau. Tada suvokė, kad jo nepastebi ir katinas, musės, netgi nuo kiekvieno vėjo gūsio gausiai krentančios kriaušės nepataikydavo į rašytoją.

Jeigu čia, Dievo pamirštame kampelyje manęs nepastebi, tai kas kalbėti apie literatūrinio Panteono papėdę, kur stumdosi, grumdosi minios ištroškusių šlovės? Užtryps lyg mėšlavabalį, baimingai gūžtelėjo Benediktas.

Ir žmona kažkodėl ryte nepabučiavo. Dar neseniai, pradinukai, traukdami očiačia olialia į mokyklėlę, sustodavo ir choru šaukdavo: labarytą, rašytojau! Kažin, kaip dabar, parūpo Benediktui, tad atsistojo darželyje lyg bronzinis Cvirkos monumentas be akmeninio pjedestalo ir laukia. Čiauškiantys vaikai artėjo, sustojo, kažką tarp savęs pasišnabždėjo, rašytojo širdis ėmė salti, tada pasigirdo sutartinis: ožys, ožys, darželyje ožys, duok jam iš akmenio! 

Benediktas J. nėrė į atvašynus.

Dėl viso pikto paskambino į redakciją leidinio, kuris neseniai spausdino jo romaną ir tiesiai šviesiai paklausė: ar žinot su kuo šnekat? Anoje pusėje visai nesutrikęs jaunos moters balsas atšovė: žinau, kad ne su Cicinu ir ne su Merūnu, kitų iš balso nepažįstu.

Beliko nugrimzti į užmarštį. Lyg tavęs nebūtų buvę. Lyg Benediktas J. tebuvo pripučiama lėlė - kol oras užpildo tuščias ertmes, tol visi tave mato, vadina gerbiamu, kviečia į susitikimus, nori draugauti ir taip toliau, bet kažkas prakiurdė gumą, rašytojas subliuško ir baigėsi legenda.  Po perkūnais, trenkė  kumščiu į krūtinę Benediktas, aš  dar gyvas! Kodėl  nematot?

Nerasdamas lengvesnės išeities rašytojas ėmė ieškoti virvės. Vėl butelio ieškai? Suriko baisingu balsu žmona, tarsi vyras stovėtų už trijų šimtų metrų. Pasikark su tuo savo gėrimu, pasirašė nuosprendį pati ir lyg niekur nieko nusiplovė rankas. Mat ėjo iš tualeto.

Kelias atgal atkirstas, liko rasti padorią vietą ir virvę, ant kurios pakibęs neapsiterštum kulnų ir neiškištum iki kelių pajuodusio liežuvio. Tegul ir sugniuždytas, Benediktas rengėsi gyvenimą palikti oriai ir karste pasirodyti visu savo neatremiamu grožiu tiems, kurie moka jį vertinti.

Oriam išėjimui reikėjo tinkamos vietos. Miško medis netiko. Lyjant rūgštiems lietums, mediena darosi nepatvari, be to ilgiau pakybojus ir ėmus skleisti specifinį kvapą, susirinks miško žvėrys ir pakels balių: kam krūtinėlę, kam šlaunelė, o kam nosis su visu žandu. Nukabinus, net Holivudo grimuotojas niekuo negalės pagelbėti, kad grąžintų pirmykštį rašytojo žavesį.

Ūmai toptelėjo: ąžuolas, augantis prieš namą, gamtos paminklas, ant tokio ir pačiam ne gėda pasiūbuoti ir kitam pasiūlyti, nes viena legenda skelbė, kad jis neva sodintas Vytauto, kita – Jogailos, trečia, kad abiejų. Antraštės laikraščiuose turėtų skambėti: depresijos apimtas literatūros karžygys rastas ant Vytauto (Jogailos ar abiejų) sodinto ąžuolo šakų. Ir tautiška ir didvyriška.

Nuspręsta. Susirinkęs negudrią mantą,  jau kėlė koją ant ešafoto, kai kelią pastojo kaimynė Ona: rašytojau, gal galėtum paskolinti virvę, nieko kito neliko tik pasikarti: narkomatas anūkas pensiją atima, iš namų veja, jums rašytojams bepigu, visi pažįsta ir dar pinigų gaunat. Duokš, rašytojau, bobai virvelę.

Chm, pamanė Juodka, ar dorą darbą atliksiu, jei padėsiu jai pasikarti? Valstybiniu mastu taip, nes vieną pensiją Pabedinskienei sutaupysiu. Socialiniu irgi, nes pametusiam viltį žmogui nedera atsakyti. Svarstė rašytojas mėčiodamas iš rankos į ranką ritinį sintetinės virvės, kuriai visai nebūtinas ūkiškas muilas, nes yra savaime slidi ir, jei tikėti reklama, gali išlaikyti porą šimtų kilogramų. Prie mano šimto pridėjus babulencijos kaulų maišelį,  bus apie pusantro šimto, užtat kokios laikraščių antraštės: išeidamas rašytojas pasiėmė su savimi ir ištikimą skaitytoją. Ar moki skaityti, Ona? paklausė Benediktas, bet atsakymo neišgirdo, užtat pajuto skausmą sėdmenyje. Atsigręžęs priešais išvydo bobutės anūką narkomaną. Niekše, nori atimti mano kaifo šaltinį? Suriko anūkėlis rankoje kratydamas švirkštą. Atiduok virvę ir kitus brangius daiktus, tau neprireiks, nes užkrėčiau AIDS.

Kąąąą, per laukus miškus ir klonius nuskardeno pilnas nevilties ir siaubo klausimas. Džiaukis, kvaily, atrėmė Onos anūkas, dar nė vienas rašeiva Lietuvoje neserga AIDS. Išties, kaip mat sumetė Benediktas, jis teisus. Antraštės skelbs: rašytojas serga AIDS, pražūtingas virusas prasismelkė ir į tėvyninę literatūrą. Juk tai puiku, suprato J. ir vos neišbučiavo babulencijos anūko, bet persigalvojęs iš glaudžių kišenės ištraukė  nuo žmonos paslėptą šimtinę. Lengva širdimi išsiskyrė su ja, magaryčiom pridėdamas paauksuotą rankinį laikrodį Consul. Juk mane dabar vers į  didžiausias pasaulio kalbas, sumojo ir tarsi ant sparnų parskuodė namo, kur tarpduryje, gniaužydama samtį, nekantravo pati. Pietūs aušta, kur trankaisi? Brangioji, ką tik tapau žvaigžde, nes mane apkrėtė AIDS, sušuko Benediktas, o žmona atsukusi nugarą burbtelėjo: beprotis.