Rolandas Rastauskas

 RYGA

1.

Prieš gerą dešimtmetį ambasadorius V. nusivedė mane į restoranėlį “Alpenrose (Šveices virtuve)” Rygos senamiestyje: ant žydro fasado apipintos baltais žiedais ganėsi rudos karvytės su varpeliais po kaklu, o šaldytuve nuo pat ryto laukė šviežiai išpilstytas, romus it šachmatų pėstininkai partijos pradžioje kiršas vos vos apšarmojusiuose stikliukuose. Legendą bylojo, esą restoraną atidaręs šveicaras mūsų atšiaurius krantus pasirinkęs, žinoma, dėl moters. Dėl ko gi daugiau? (Tada tokių meilės imigrantų dygte pridygo  – jie paprastai steigdavo restoranus, kavines ir picerijas, kurių likimas po neišvengiamai anksčiau ar vėliau nutikusių skyrybų būdavo gan dramatiškas – buvusios „tos vienintelės“ vienos jų neišlaikydavo, tad netrukus šeimininkai keisdavosi, ir visa vietos dvasia garuote išgaruodavo.) „Vyšnių vandenį“ išpilstydavo padavėja Zita, kurią ambasadorius dažnai matydavo atėjęs čia biznio priešpiečių. Diplomatai visus asmeninius ir valstybinius kataklizmus išgyvena neprarasdami dviejų svarbiausiųjų – pijoko ir mergišiaus – įgūdžių, tad nenustebau, kai Zita žaibo greičiu su atverstu bloknotėliu įsikūnijo prie mūsų staliuko antram traktieriaus aukšte. Ji buvo nepanaši į klasikinę latvę – būtinai aukštą ir būtinai kiek išdidintų kaulų ir bruožų ilgaplaukę su kirpčiukais jau negailestingose lygiaplaukių manekenių „profsąjungos“ valdose. Pasakykime paprastai – Skandinavijos pusėje. Jeigu jau ten graži – tai labai graži. (Beje, latvių merginų grožis įvairiose išklotinėse, įskaitant ir politiškai nekorektiškas, nūnai kotiruojamas vis aukščiau ir aukščiau.) O Zita buvo klasikinio baleto pusėje – toks tobulų linijų, subtilių plaštakų ir modiljaniško kaklo atvejis. Ant jo, it ant grakštaus postamento (restorano aplinka verstų sakyti „ant padėklo“) ilsėjosi nedidelė galvutė à la Brâncuși su prišukuotais tamsiais plaukais. Veidas kiek priminė moteris iš tarpukario fotoateljė vitrinų: saikingai retušuota, bet niekur neperspausta. Plonalūpė, aštrianosė, didžiaakė. Tokioms išsyk užrašomi telefonai kitoje oficialių vizitinių pusėje. Ar skambučio sulaukiama – istorija paprastai nutyli.

 

Tą vidudienį „nukirtome“ visus baltųjų pėstininkus. Ambasadorius mokėjo auksine kortele, man teko laimė palikti arbatpinigių. Zitai jų buvo visiškai negaila. Jau žinojau jos darbo grafiką. Pro priekinį „Volvo“ su diplomatiniais numeriais stiklą atrodė, kad lieknos padavėjos dėka Ryga kažkaip esmingai priartėjo, tapo ne tokia impozantiška, nes tie jau centrinės dalies kažkada privalomi šeši aukštai vis dėlto atrodydavo perdėm „imperiški“. Užversti (t.y. atversti) galvą į jugendo grožybes (dažniausiai irgi galvas) staigo tapo lengva, nes prerafaelitų įkvėptų fatališkų veidų vietoje dabar vaidenosi vėjavaikiškas ir nepagaunamas, nelyginant iš prancūzų Naujosios bangos filmų atplasnojęs Zitos veidas. Žiauru, bet šitą sinefilui šventą vardą (latv. Jaunais vilnis, rus. Новая волна) netrukus uzurpavo Jūrmaloje vykstantis Latvijos ir Rusijos organizuojamas tarptautinis estrados dainininkų festivalis, kurio trigalvis slibinas Paulas-Pugačiova-Krutojus ne tik prerafaelitus, bet ir Alberto gatvės garsiuosius pastatus projektavusį Michailą Eizenšteiną ar ten pat gimusį serą Isaiah Berliną būtų pakraupinęs žymiai krūčiau, negu Leniną saugojusių latvių šaulių fizionomijos. Simboliška tik tai, kad pirmojo konkurso nugalėtoja buvo niekam nežinoma ir netrukus vėl nebūtin nudardėjusi amerikietė Angelina La Rose. Zitos rožė tuo metu jau irgi skriejo užmaršties orbita.

 

2.

Manosios, pridėsime. Mes susitikinėjom maždaug porą metų: parkuose, atkampiose šokoladinėse, žodžiu tariant – kitoje Rygoje, kurią mūsų iškilusis olimpietis savo beatodairiškoje knygoje apie Latviją vadina „niekieno“. Mėgom turgaus hales, medinę, tada dar Vilniaus Žvėryną primenančią, bet netrukus įstatymų apgintą ir sparčiai prikeltą architektūrą. „Galėtum čia gyventi?“ – klausdavo strykčiodama ant vienos kojos. Turėjo keistą įprotį trumpam pasukioti snapą vos ne 180 laipsnių kampu. Įdomiausia, kad kampą pamenu, o snapą – nelabai. Ji padėdavo galvą man ant peties: „Moki griežti smuiku?“ Sudėtingesnių klausimų vengėme. Nesiteiravau, kaip ji atsidūrė pas šveicarą. Sakė turinti svajonę – studijuoti vaikų psichologiją užsienyje, bet studijoms oi kaip stingą lėšų. Mokėjau tas zuikių dainas atmintinai. Brolis Airijoj, sakė, IRGI padės. (Tada jau suvokiau, kad latvių egzodas panašus į mūsiškį: ieškoti labdarių masiškai išvažiuoja esami ir potencialūs bedaliai, už ką valstybė jiems neakivaizdžiai neišpasakytai dėkinga.) Kam buvo skirtas tas „irgi“? Į namus niekad nekvietė, aš ją – nuolat. Tačiau ligi mano namų vedė ilgas kelias per kopas. Kartą paskambino iš Kretingos dydžio Salduso – beveik pusiaukelėj. Supratau, kad kažkokia mistinė jėga privertė ją išlipti iš autobuso. Daugiau niekada nebeskambino. Skambindavau aš. „Tik nieko neplanuok“, – sakydavo. Atvirukus iš kelionių siųsdavau į „Alpenrose“, Jauniela 16 – for Z. Žinau, kad ateidavo. Vieną žiemą Atėnuose pataikiau į masišką madingų drabužių išpardavimą beveik po Akropoliu, kur iš visų pusių spaudžiamas cypiančių kreivakojų japonių, vis dėlto suspėjau sugriebti keletą outlet`ų, kurie tiko jai kaip nulieti: marškiniai, sijonas, švarkas, dublionkė, kepurėlės. Apie aksesuarus patylėsim. Tada ji sulaukė manęs grižtančio iš Graikijos, bet nesulaukė grįžtančio iš Palangos. „Juk tu pats sakai, kad laukti – didžiausias menas“,  –  sakydavo jau vėliau, visa apsikarsčiusi garmentais, pirktais parduotuvėje „Paranoia“, prekiaujančioje to paties pavadinimo Atėnų juozukų ir sandrų mados linijos gaminiais. Kadangi beveik nesidažė – jai tikdavo beveik viskas. Ypač rudenėjančių lapų ir vystančių žiedų atspalviai. Artėjant žiemai Ryga daiktais irgi pagražėdavo – ypač ten, kur architektūra dar turėjo muskulų. Tų, kurių jau stigo mūsų platoniškam romanui: apsaugoti nuo bežadės postkoitalinės niekybės ir akių gręžiojimo, mes taip ir neatradom savo jaukaus lizdo, vos neparašiau – įsčių. Dvi vienišos šachmatų figūrėlės, neturinčios kur sugulti didmeistrių partijai pasibaigus. Į viešbutį ji nėjo iš principo, o aš taip ir neišmokau vedžiotis merginų į draugų namus nakčiai – t.y. paversti tų namų viešbučiu.

 

3.

Atmintyje išsaugojau tik ten ir tebevažiuojantį popietinį autobusą į Klaipėdą: ji jau už dulkėto lango, nors akimis vis dar viduje. Pirštu rašo stikle šleivom atbulai žengiančiom raidėm: I AM SAD I AM BAD FORGIVE ME. Važiuodami atgal pakliuvom į liūtį, kuri nuplovė tas dulkes drauge su visa mergaite, drauge su mūsų romantiškų vaikštynių ir pokštų, šokčiojimų ir šūkčiojimų, juokingų latviškų žodžių ir didmiesčio reklamų dar vakar, regis, nenutrūkstamu ugniniu srautu. Viskas, deja, nutrūko, išsisklaidė, išsivadėjo. Praradau ją kaip ir kitas – tarytum iš balkono išmestas vazas. Sunkiausia, be abejo, patikėti, kad meta ne kokio beširdžio anonimo, o tavo paties, subtilaus ir viską neva suprantančio, ranka. Tartum atšaldyto kiršo taurelė pati kiltų prie lūpų ir pati nusileistų ant grindų... Kartais, ankstyvą bemiegį rytmetį, dažniausiai kažkur po svečios šalies viešbučio „žvaigždėmis“, Zitos vazos duženos vėl sulimpa į vieną tarsi skulptoriaus Constantino Brâncușio epigono rankų išlietą visetą, kuriame nežinomo geradario pamerkta niekada nenuvysta  Rhododendron ferrugineum – tikroji Alpių rožė.

 

2014