Paulina Pukytė

Pas gydytoją

Pacientas: Daktare, man labai skauda koją.

Gydytojas: Skauda? Suprantu... Netgi labai jus suprantu. O žinot, man irgi skauda. Kad jūs žinotumėt, kaip man skauda.

Pacientas: Ir jums skauda?

Gydytojas: Skauda. Tai ką man dabar daryti?

Pacientas: Nežinau, aš atėjau pas jus dėl savo kojos.

Gydytojas: Jūs atėjot pas mane. O man pas ką ateiti? Aš net ir paeiti negaliu. Jūs mane irgi supraskit.

Pacientas: Bet man skauda koją, jūs juk gydytojas?

Gydytojas: Aš – gydytojas. Bet ar aš skundžiuosi, kad man skauda?

Pacientas: Bet aš – pas jus...

Kitas pacientas (rėkia iš laukiamojo): Tai ar daktaras dabar kaltas, kad jums tą koją skauda?!

Pacientas: Aš gi nesakau, kad jis kaltas, aš tiesiog...

Kitas pacientas (rėkia iš laukiamojo): Tai ko čia prikibot prie daktaro? Leiskit jam dirbti savo darbą!

Pacientas: Aš leidžiu! Aš netgi pageidauju...

Kitas pacientas (rėkia iš laukiamojo): Tai netrukdykit jam su savo nesąmonėm – skauda, skauda. Prisigalvoja tie žmonės visokio galo... Kiek čia galima klausytis tų jūsų nesąmonių?! Nemalonu galų gale. Sugadinot visiems čia nuotaiką...

Nejauki tyla.

PACIENTAS (kitam pacientui): Gal jus pamasažuoti?

KITAS PACIENTAS (įsižeidęs): Nereikia.

Nejauki tyla.

KITAS PACIENTAS (padvejojęs): Na gerai jau. Bet ne čia. Užeikim į procedūrinį.

Abu nueina.