VIDAS MORKŪNAS

 

NEPAŽYMĖTAS

 

Turėjo jie arklį, kuris nešė šiokios tokios naudos, mat darbymetį kaimynams jo prisireikdavo soduose ir daržuose. Kartu nuomininkai tą sartį ir pašerdavo. Kitaip kažin ar ilgai būtų tempęs. Dar turėjo kelis kerus serbentų ir pusę kiaulės. Daugiau nieko. Vaikų toje šeimoje buvo gal keturiolika. Gyveno netoliese, tad draugėn sueidavome. Sykį man pasitaikė būti jų namuose per pietus. Kėdžių visiems neužteko, tad sutūpėme, susėdome, suklaupėme kas kur. Tų vaikų motina atsinešė puskibirį lydytų taukų ir kepalą duonos. Duoną suraikė ir pradėjo dalinti “pietus”. Paduodama taukais apteptą riekę, riebaluotu mediniu šaukštu kiekvienam brūkštelėdavo per kaktą – šitaip pažymėtasis į antrą porciją taikytis negalėjo. Davė riekę ir man – nenuskriaudė, tik per kaktą kažkodėl nebrūkštelėjo. Gal įžvelgė kitokį, nei jos vaikų, mano likimą... Jeigu tada mūsų būrį kas nors būtų nufotografavęs, dabar į tą nuotrauką žiūrėtume nejaukiai. Buvau apsuptas būsimųjų vagių, prievartautojų, žmogžudžių, kurių daugumos biografijos nutrūko anksti ir panašiai: nuteistas mirties bausme, perdozavęs, nužudytas, apsinuodijęs neaiškios kilmės skysčiu... Nors nežinančiam tokia fotografija tikriausiai neatrodytų kuo nors ypatinga: na, kupeta vaikų apsmukusiais treningėliais ir žvilgančiomis kaktomis. Ir aš tarp jų – nepažymėtas...