Julius Keleras 

Nebrežneviškai

Bučiuoti ir bučiuotis galima įvairiai. Bučiuoti popiežiui žiedą Siksto koplyčioj ar ranką Panevėžio vyskupui, galima bučiuoti vaiką į kaktą laiminant, sutinkant ar atsisveikinant, galima bučiuoti nekaltai ir geismingai. Netgi grėsmingai. Galima dar kažkaip. Visaip galima. Bučiuoti žemę, sieną, akmenį. Tėvą ir motiną, vaikus. Beveik viską, išskyrus orą, ugnį ir vandenį.

Pamenu, prieš daugiau nei dešimtmetį Sigitas Geda pasakojo, kaip gilią naktį grįžęs iš Japonijos į Justiniškes, ėjo vaikščioti ir kone verkdamas bučiavo, lietė savą, lietuvišką žemę. Spėju, kad tąnakt Justiniškės jam nebuvo jokiom Jabaniškėm, tai atsitiko vėliau, vėl užsigyvenus šiame, kas ne vien man kartais atrodydavo, Dievo užmirštame kampelyje. Tiesa, Poeto grįžimą Lietuvon tąsyk buvo galima pavadint išsigelbėjimu, nes baigiantis Sigito kelionei laivą Japonų jūroje užklupo kraupi, vos jo ir viso laivo nepražudžiusi audra.

Bučiuoti reiškia liesti, susiliesti, susilieti. Visa tai žinome, tačiau bučinio paslaptis vis tiek – viena slaptingiausių žmogiškų išraiškų. Dažniau jausmų, nors neretai ir pareigų sakramentas. Prisiliesti prie kito ir akimirkai tapti kitu yra pavojinga, magiška, nuostabu. Ar po to tampi kitu? Ar kitas tampa tavimi? Kiek ilgam? Ką tai keičia? Priklausomai nuo situacijos ir santykių visa persimaišo. Štai Katulas viename eilėraštyje žadėjo bučiuoti Lesbiją šimtus kartų. Žadėti bučiuoti – kas gali bebūti keistesnio? Juk bučinio beveik negalima numatyti – jis purpteli kaip koks baltas, ir nebūtinai taikos, balandis gatvėje prieš pat nosį – beveik nepaliesdamas, o tik nustebindamas, įspėdamas.

Pamenu, kaip 1986 m. Universiteto „Žaltvykslėje“ švęsdami Marcelijaus Martinaičio 50-etį mes, jaunieji literatai, po adoracijų bučiavome santūrųjį savo Mokytoją. Atrodė –

toks jau senas! Mums, dvidešimt penkerių metų jaunuoliams, dar ir Kristaus amžius atrodė už kalnų: tokia amžiaus riba prilygo Kinų sienos aukščiui, buvo kažkas nesuvokiamo, abstraktaus. Žinojome, kad visada būsim jauni ir bučiuosim ne klasikus poetus, o mylimas merginas. Bučiuosim visur, kur pasiekia tik lūpos – į plaukus, į skruostus, krūtis ar pilvą. Paskui vėl į plaukus ir kaklą. Taip ir nutiko. Nieko naujo po saule. Tūkstančiai bučinių, tūkstančiai apsikabinimų.

Jie, bučiniai, lydi visą gyvenimą. Bučiuojame ne tik mylimąsias, bet ir mirusiuosius, kuriuos pasiima žemė, nors ji, tiesa, be jokio bučinio, tarsi įspėdama. Carpe diem – džiaukis gyvenimu, bučiuok ir mylėk pasaulį. Kaip jį mylėti? Kas gali pamokyt? Kažkada pietryčių Azijoje „bučiuoti“ reiškė iš motinos burnos perduoti maistą kūdikiui, kad jam nereikėtų (nes to jis dar negali) kramtyti, o tantrinėje teorijoje vyras bučiuojasi, kad gautų moters seilių ir kad išsaugotų gyvybingumą.

O kaip, leiskime sau minties šuolį, elgėsi šią tradiciją tęsdamas Leonidas Iljičius?  Taip, kalbame apie Brežnevą. Kokį maistą, kokiam kūdikiui jis galėjo perduoti, nekalbant apie gyvybingumą? Kokį komunizmą, tai yra visuotinę laisvę ir visuotinius džiaugsmus, galėjo sukurti tas nuolat besilaižantis bebras? Atsakymas teisingas – jokio. Kita vertus, jo legendinis, 1971 metais įvykęs komunistinis bučinys, dovanotas Vokietijos Demokratinės Respublikos vadovui Erichui Honeckeriui, liko pavaizduotas ilgam ant Berlyno sienos. Brežnevas bučiavo visus, visas ir visada. Fidelis Castro, pirmą kartą skridęs į SSRS žinojo apie keistą genseko įprotį, bet jis žinojo ir tai, kad jei leisis pabučiuojamas, Kuboje jis išsyk taps išskirtiniu pajuokos objektu. Anuomet keblios situacijos Kubos gensekas išvengė tik todėl, kad iš lėktuvo išlipo su cigaru burnoje. Naivusis Jimmy Carter, pabučiuotas Brežnevo, buvo vienintelis šioje sferoje pasižymėjęs JAV prezidentas. Makabriškasis Nikolajus Čaušesku ir geležinė Margaret Thatcher – irgi iš nedaugelio, kuriems pavyko išvengti „trigubo Brežnevo“. Čaušesku atsisakė kategoriškai, o Tečer diplomatiškai išsisuko. 70-taisiais retas Sovietų Sąjungoje nežinojo kas yra „trigubas Brežnevas“: po vieną bučinį į abu žandus ir finalinis – į lūpas. Finalinis – į lūpas. Finalinis – į ranką, o tai kone sakralu.

2013-ieji. Einam, vasarai prasidedant, Vilniuje su viena bičiule, garsia Latvijos poete į neeilinį „Poezijos pavasario“ renginį. Ji pasakoja, kaip prieš dvi dienas Latvijoje, jos buto wc netikėtai mirė jos draugė, lieja kitas nelaimių istorijas ir staiga, ties ilgokai užsisėdėjusiu, gal net bronziniu Donelaičiu, greta Vilniaus universiteto, prie mūsų pribėga mergina, pagriebus skubiai pabučiuoja man ranką, šnipšteli: "Čia už poeziją", ir nuskrieja tolyn kaip kometa. Mudu su bičiule net jos veido nespėjam įžiūrėti. Latvė klausia, čia Lietuvoje taip įprasta? Kad, sakau, lyg ir ne. Mes einam tolyn, o paskui pagalvoju, kad ne ji, o aš turėjau pabučiuoti jai ranką. Ir galbūt ne vien už tai, kad ji skaito.

Dabar būdamas pilno proto ir pilnos atminties suprantu, kad jei jau bučiuotis, tai tik ne brežneviškai. O jei bučiuoti – tai irgi.