Ieva Gudmonaitė

 Salos

Kai mus atvežė, buvo jau prietema. Stipriai sukrėsdamas daiktus sunkvežimis sustojo netoli dvaro įėjimo. Visą kelią miegoję tapytojai pamažu budinosi iš miego, ir jų žvilgsniai dar sunkiai apsiprasdami krito ant kolonų. Klykavo varnos, oras buvo tarsi sustingęs ir nekrutėjo nei žolės stiebelis. Išlipęs iš sunkvežimio vairuotojas staigiai atidarė visas duris ir puolė iškraudinėti daiktus, o jaunieji menininkai lėtai išsirangė ir ėmė vaikštinėti po parką.

  Patalpa, kurioje turėjom gyventi, buvo didelė salė su kokių dvidešimčia lovų, o nuo lubų karojo dar tiek pat sovietinių liustrų - lempų, iš kurių veikė gal tik kokios septynios. Gyvenamąją patalpą su sale, kurioje kabėjo raketa, jungė ilgas siauras koridorius, kuriuo eidama visada ką nors niūniuodavau – to prašėsi pati erdvė su savo labai stipria akustika.

  Po keleto dienų nieko neveikimo dėstytojas mums davė užduotį tapyti tą raketą, nors sakė, kad tai yra liustra. Darbe svarbu buvo išgauti simetriją, sienos ir liustros vario spalvos santykį. O aš viso to nelabai supratau, nes pagrindinis mano noras buvo išskristi.

  Viskas tekėjo ramia vaga – ryte atsibusdavom ir su etiudninkais išsirikiuodavome aplink liustrą. Tačiau vieną dieną dvare prasidėjo suirutė.

  Dainavau vaikščiodama po dvarą dainelę pagal gintaro gutausko eilėraštį „maža mergaitė neplautais plaukais/užrašė sienoje baltoj – nereikia/ man nieko, nei erdvės, nei laiko/ir iškeliavo kvepiančiais laukais/dainuodama dainelę klaikią.  Dainavau vis iš naujo ir iš naujo kokius dvidešimt kartų, vaikščiodama pirmyn atgal po liustra. Atrodė, jog nieko nebuvo, nors lauke, už langų, visi gėrė degtinę. Buvo atvažiavę trys merginos nebylės pas vieną tapytoją nebylį. Nebyliai gėrė su kalbančiais, tarp jų buvo viena žymi Lietuvos pop žvaigždė. Visi šoko, dainavo. Liustra metė labai kažką reiškiantį atspindį man į akis. Nežinojau, ką tai reiškia, bet tai buvo paskutinis mano sudainuotas posmas.

Norėjau toliau dainuoti savo dainelę – sudainuočiau ją kokius trisdešimt kartų ir eičiau miegoti. Tačiau prieš tai norėjau išeiti į lauką. Tačiau kai tik norėjau verti didelį durų varstą, prie manęs pribėgo keli tapytojai ir griebė už rankų, „ką darai?‘ , nejau nesupranti, kas vyksta? - - - tik tada pamačiau – už langų į stiklą įsiremę buvo daugybė mėlynų ir žalių veidų. Jie visaip mainės – tai pūtės, tai susitraukdavo į mažytes juokingas fizionomijas. Iš pradžių labai išsigandau, bet po to pradėjau kvatotis. Išgirdau daužymą į duris. Pasirodo, jie buvo apsupę visą dvarą. Dvare panika, visi lakstė kaip paklaikę ir rėkė iš baimės.Tapytojai liepė eiti man miegoti. Tačiau aš dar nenorėjau dėl intrigų daugybės. Dainuoti irgi nenorėjau. Galiausiai – mūsų žvaigždė išėjo į lauką, ir liepė visiems išsinešdinti. Jos šauksmas sklido visatos begalybėje. Įsibrovėliai ėmė ir išėjo. Viskas liko ramu. Ėjom miegoti.

Kitą dieną grįžo dvaro prižiūrėtojas. Dvare buvo užsakytas kažkieno gimtadienis – šešiasdešimtmetis. Mes pasakėm, kas vyko naktį, ir įtikinėjom, kad tai būtų nutraukta, nes gali  būti, jog yra koks nors pavojus dvarui. Tačiau dvarininkas neklausė. (Jo vardas Steponas). Įdienojus pradėjo rinktis tetos, šveisti dvarą, serviruoti milžiniškus stalus. Kažkuris iš tapytojų dar norėjo patapyti liustrą, pasitiesė celofanų, tačiau jį pernelyg trikdė servizų skimbčiojimas. Ir išvis, tapytojai buvo jau kiek nepatenkinti dėl tokių dažnų puotų dvare, kas trukdė jiems tapyti liustrą.

Vakare pradėjo rinktis giminė, taipogi buvo iškabintas stendas su Stasio, kurio gimtadienis švenčiamas, nuotraukom. Pagrindiniam hole(liustros salėje), buvo padaryta nedidelė scena, kur buvo dainuojama :“gimtadienis, gimtadienis – na na na, gimtadienis, šešiasdešimtmetis – na na na.“norėjau paeskizuoti liustrą, esančią salėje, kurioje visi puotavo. Įėjau ir pradėjau piešti. Žmonės keistai sužiuro, bet nelabai kreipė dėmesį. Skimbčiojo šakutės, garsų ir balsų ūžesys skriejo aplink liustrą. Staiga prie manęs priėjo plonytis kresnas, mažutėlis diedukas be dantų ir padavė lėkštutę su torto gabalėliu. Šaukštelis buvo paaukstuotas, su sidabrinėm žvaigždutėm. Aš padėkojau, ir padėjus ant stalo lėkštutę pradėjau piešti torto gabaliuką. Tačiau tada į mane visa giminė atsuko veidus ir visi kartu sušuko: „ne piešk, o valgyk jį!“, ir vėl nusisukę lyg niekur nieko užsiėmė savo puotos reikalais. Aš paėmiau lėkštutę ir šaukštuką, ir pradėjau valgyti tortą. Įpusėjus tai daryti, supratau, kad atsikandau kažką be galo keista, ir išspjoviau tai atgal į lėkštutę. Tai buvo miniatiūrinis, žaislinis torto, kurį valgiau, modelis. Paėmiau jį ir įsidėjau į kišenę. Baigus valgyti tortą, išėjau ir iškart ėjau miegoti, nes įspūdžių buvo jau per daug.

Kitą dieną, kai puotos dalyviai išvažiavo, nuėjau žiūrėti į liustrą. Žiūrėjau gal valandą, kol supratau, jog prie jos reikia pritvirtinti miniatiūrinį torto modelį. Atsinešiau kopėčias ir pritvirtinau. Tą akimirką liustrą metė dar vieną atspindį ant manęs. Ir aš supratau, kad jau greitai laikas.

Dienos slinko. Tapytojai tapė liustrą. Aš irgi tapiau, tik tapau labai akyla, negalėjau praleisti nei vieno aplink esančio judesio.

Atėjo žiema, snigo. Vieną naktį išsiruošiau padaryti tai, ką planavau. Atsikėliau vidurnaktį, pasiėmiau viską, ką reikia, ką jau seniai buvau pasiruošus. Atsuktuvus, laužtuvus ir pan. Nuėjau ir pradėjau nukabinėti liustrą. Tai truko gal dvi valandas, ir man pavyko. Šiaip ne taip nutempiau ją į lauką. Buvo pūga, rankos baisiai šalo ir trūkinėjo. Nutempiau liustrą į laukus. Dabar tai jau skrisiu. Įsėdau į liustrą, tačiau ji nepajudėjo.

Nežinojau ką daryti. Labai šalau, maniau mirsiu. Mane buvo apėmusi neviltis. Grįžau į dvarą. Kitą dieną dvare kilo didžiulė panika. Liustra dingo. Didžiausia nelaimė. Viskas sutriko. Vyko ilgi aiškinimaisi, kol aš buvau įtarta. Keletas tapytojų tapė liustros nebuvimą, t.y. skylę lubose, kurią paliko išimta liustra. Aš sedėjau uždaryta. Tą naktį susapnavau sapną, jog man iškviestas oro balionas. Kitą rytą balionas iš tikro atskrido, aš įsėdau ir pakilau. Tolumoj bolavo dvaras. Skridau keletą dienų – pamačiau vietą, kurioje užsinorėjau nusileisti. Ten buvo kažkoks kitas dvaras su daugybe kluonų. Užėjus į vieną iš jų pamačiau eskizų sąsiuvinį, visą pripieštą vienos ir tos pačios mūsų dvaro liustros. Po kiekvienu buvo užrašyta „Ieva“, tai yra, mano vardas. Tada atėjo dvaro savininkas, ir paklausė, gal norėčiau užsakyti gimtadienį ar kokią kitą puotą. Sakiau, kad ne, ir paklausiau, ar jūsų dvare yra liustra. Jis pasakė, kad kadaise buvo, kad kartą vienas tapytojas ją nusiėmė ir išskrido su ja, nes ji iš tikro buvusi raketa. Pamaniau, kad viskas jau kiek per keista, norėjos pabusti tarsi iš sapno. Bet aš nesapnavau. Pradėjau bėgti link baliono, ir pamačiau, kad jo nebėra.  Tik netoliese stovėjo tapytojai, su kuriais gyvenau. Jie sakė eiti paskui. Priėjome dvarą, bandėme įeiti, bet durys buvo užrakintas, o dvare juk mes gyvenome. Daužėme langus ir duris. Dvaro viduje vaikščiojo mėlynų ir žalių veidų padarai. Tapytojai sakė, kad jie atėjo atsiimti liustros. Bandžiau paaiškinti, kad jos nebėra, bet jie netikėjo. Tada atėjo pop žvaigždė ir mus išvarė.