Mikalojus Vilutis

Naktiniai regėjimai

Bemiegės naktys Žvėryne. Pirmieji mano vaikystės prisiminimai. Žmonės, kurie mane mylėjo, miegodavo ir netrukdydavo man būti nelaimingu.  Gulėdavau atmerktomis akimis ir klausydavausi garsų tamsoje. Ramiomis ir šaltomis pavasario naktimis girdėdavau garvežius geležinkelio stoty. Jie ūkdavo, išleisdavo garą, triukšmingai pradėdavo važiuoti. Vagonai pajudėdavo vienas po kito švelniai trinksėdami. Klausydavausi šių garsų ir svajones apie žydruosius tolius svajodavau. Kitokius garsus girdėjau. Negerus. Riksmą girdėjau naktį ir man buvo baisu. Po to riksmas nutilo ir man buvo dar baisiau. Tyla buvo baisesnė.

Tylios mano gyvenimo nemigos. Mūzos mano. Verčia jos mane bėgti nuo tylos į piešinėlius ir rašinėlius. 

Tiesa tyloj ir tamsoj matosi. O dieną šviesa apakina. Tiesos nesimato. Nori žmonės saldaus miego be sapnų. Panašaus į mirtį. Kad akys tamsoje neatsimerktų. Savęs kad nepamatytų. Tiesos apie save, kad nesužinotų. Naktį akys mano į save atsiveria. Save matau. Iki dugno. Ir sudrebu iš pasibaisėjimo. Pamatau dieną giliai pasislėpusius nuo manęs tikruosius savo norus –  meluoti, šmeižti, paleistuvauti, vogti, fiziškai ir dvasiškai luošinti ir kankinti žmones. Tokie yra Dievo man duotos prigimties pagimdyti norai. Toks esu aš. Aš tik išmokau būti geras. Kad manęs nemuštų. Žmogus aš. Ne gyvulys. Gyvuliams nesinori meluoti, šmeižti, paleistuvauti, vogti, dvasiškai luošinti savo artimą todėl, kad gyvuliai nėra sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Gyvuliai tik valgyti nori. Televizorius rodė, kaip liūtas užšoko ant antilopės ir ėdė ją bėgančią. Liūtas buvo alkanas ir todėl ėdė antilopę. Bet ne todėl, kad ją kankintų.  Jam reikalinga kito mėsa. Kito kančia jam nereikalinga. Joks žvėris nekankina kito, tik tam, kad kitas kentėtų. Tik žmogus. Tik žmogus būna niekšas. Tuo jis skiriasi nuo gyvulio. Tik žmogui kito kančia gali teikti džiaugsmą ir būti tikslu savaime.  Taip kalbėjo Shopenhaueris.  O aš abejoju. Netikiu tikslais savaime. Jeigu aš elgiuosi niekšiškai tai tam, kad ptirčiau su tuo susijusias nuostabias būsenas, kurių neduota patirti gyvuliams. Aš noriu būti žmogum, bet ne gyvuliu. Dievo kūrybos viršūne, noriu būti. Toks mano tikslas. Štai taip. O gal visai ne taip?  Gal mano bjaurių elgesių ir bjaurių norų priežastis nėra noras būti žmogum? Gal priežastis kita? Nežinau. Gal aš pats esu priežastis? Aš ir esu mano elgesiai ir norai. Kodėl aš toks?  Sebėti ir mėsinėti save noriu. Iš šono save pamatyti. Įdomu man. Nuvažiavau į Halės turgų, nusipirkau kumpio ir olandiško sūrio ir pamiršau visa tai troleibuse Nr. 7. Nusivežė troleibusas mano skanią ir maistingą ateitį. Stovėjau ant šaligatvio, ir žiūrėjau į savo tuščias rankas, ir į tolstantį troleibusą ir į kulinarinę savo svajonę tolstančią.  Man pasidarė bloga gyventi. Rėkti norėjosi. Ne šiaip rėkti, bet ant ko nors. Liepos šalia kelio augo, katė vaikštinėjo. Nei ant liepų, nei ant katės nerėkiau. Liepos negirdėtų, o išmintinga katė pasitrauktų galvodama: duok durniui kelią. Ant praeivių taip pat nerėkiau, nes jie galvotų tą patį, ką ir katė. Jie nekentėtų. Supratau, kad ne rėkti man reikia, bet reakcijos į mano rėkimą. Prasminga rėkti tik ant to, kuris dėl to kenčia. Ant mylinčio žmogaus, nes jo būsenos priklauso nuo mylimo. Atėjau namo ir garsiai rėkiau ant savo žmonos Nijolės. Ir man vėl pasidarė gera gyventi. Kodėl? Juk kumpis ir sūris neatsirado. Mylima žmona kenčia, o man gera.  Ji myli mane. Ji neteikia jokio pagrindo ant jos rėkti. Tai kodėl aš ant jos rėkiau? Nežinau. Jeigu būčiau moteris aš netekėčiau už savęs. Ne. Net nesibučiuočiau su savim. Kodėl man gera tada, kai mylimam žmogui bloga? Ir tik tada, kai blogio priežastis esu aš? Muša,  – reiškia myli – sako rusai. Kur logika? Juk nelinkima mylimam žmogui blogio. Tai gal mušimas yra gėris? Gal reikia mušti  gimimo dienos proga. Gal taip?  Gal kančia tik atrodo blogis? Vėl nežinau. O noriu žinoti.

Skaičiau kad suerzintas žmogus praranda dvasinę energiją. Ji niekur nedingsta. Energijos tvarumo dėsnis. Ji atitenka tam kuris suerzino. Tai panašu į tiesą ir tai paaiškina, kodėl norisi suerzinti. Kankinti. Gyvuliai tokio noro neturi todėl, kad jie neturi sielos ir jiems reikia penėti tiktai kūną. O žmogui reikia dar ir sielą penėti.

Žlugo mano šviesi svajonė ir tai mane suerzino. Aš kentėjau ir praradau energiją. Mano siela alkana tapo. Mano sielai reikėjo pavalgyti. Yra būdas misti savim, kankinti save. Penėti savo sielą savo paties kentėjimu. Kraują siurbti iš savęs. Gyvybę. Kraujas tai gyvybė. Šventajam rašte taip parašyta. ,,Kvailys minta savo kūnu” Šventojo rašto Mokytojas taip sakė. Norisi būti protingu ir misti kito kūnu. Kūnui maistas – kitas kūnas. Sielai maistas – kita siela. Kankinti kitą, tai valgyti jo sielą. ,,Ne. – man sako – Grožis yra maistas sielai. Ir menas”. Taip. Bet tai tik desertas. Tikrasis maistas yra kito kentėjimas. Pats maistingiausias yra mylintis žmogus. Iš jo galima be pastangų siurbti maistą reikalingą sielai. Iš čia noras kankinti mylintį žmogų. Ir noras būti mylimu iš čia. Visos moterys ir visi vyrai nori kad juos mylėtų, bet patys nėra linkę kentėti meilės kančių. Jie nori valgyti, bet ne būti valgomais. ,, Siela mano ištroškusi, meile mano, duok jai atsigeri savo kančios.” Įtartina pompastika. Nesu tikras tuo, ką rašau.  Gal būt žmogus nori būti mylimas, nes galvoja: myli mane, bet ne kitus, todėl,  kad aš už kitus esu vertingesnis. Vertingu savo akyse nori būti žmogus. Bet gyvenimas rodo, ką kitą. Patys vertingiausi nėra patys mylimiausi. Nemanau, kad vyrai labai mylėjo Motiną Teresę, o moterys monsinjorą Kazimierą.  Vyras geras ir protingas, bet moterys jo nemyli, o myli tokį apie kurį ir pasakyti nėra ką. Flaubertas sakė, kad didžiausią psisekimą moterų tarpe turi vidutinybės. ,,Būk vidutinybe ir moterys tave mylės”. Mano galva Flaubertas klydo. Pastebėjau, kad moterys myli ne vidutinybes, bet tuos vyrus, kurie kvepia ožiu. Pauosto moteris vyrą, užuodžia ožio kvapą ir griūna iš meilės. Aš ne beprotis, kalbu ne apie fizinio, bet metafizinio ožio metafizinį kvapą, kurį uodžią ne nosis. Štai šiam kvapui moterys negali atsispirti. Taip. Moteris ir vyras karštai myli vienas kitą. Jie apsiveda ir jų meilė tampa kūno temperatūros. Liūdna istorija. Taip. Nuklydau į lankas. Apie genijus dar nepakalbėjau. Didieji žmonės. Jie yra antropofagai.  Jie siurbia kraują iš mylinčių ir nemylinčių. Iš visų, kurie šalia. Be pastangų. Rėkti jiems nereikia. Tylėdami išsiurbia.  Esantys šalia jų kenčia. O patys didžiausi siurbia ir iš toli esančių. Dievo rykštė. Kaip Michelangelas galėjo tiek padaryti neprisisiurbęs kūrybinės energijos iš viso pasaulio vyrų ir moterų? Sukūrė Dievas genijus, ir kitus žmones, pilnus kraujo, kad genijai turėtų ką siurbti.

Aš negaliu būti šalia žmonių, kurie yra pranešesni už mane. Dauguma jų geri man, bet jų pranašumas mane kankina ir aš jiems atiduodu savo energiją. Pabuvęs šalia jų aš tampu išsiurbtas. Šalia jų aš turiu gerti degtinę. Girtas aš pasidarau pranašesnis už juos ir jie negali iš manęs siurbti. Tada aš iš jų siurbiu. Girtas aš tampu didžiu žmogum. Todėl girtas aš būnu laimingas. Gera man. Nieko daugiau man ir nereikia. Tik kad būtų gera. Viskas. Pasakiau, ką norėjau. Apie naktinį regėjimą. O dieną regiu save gražų ir kilnų, bet mano gražumams ir kilnumams  aprašyti reiktų didesnės apimties rašinio.