JUOZAS ŠIKŠNELIS

Kelias

Iš ciklo „Vasara su klasiku“

Keliaujant su klasiku turi būti pasirengęs įvairiems netikėtumams. Pavyzdžiui: ūmai rodo ženklą sustoti, nors akivaizdžios priežasties tam lyg ir nebūtų: kuro užtenka, šlapimo pūslė laiko, kelias neveda, anot poeto, į pražūtį,  mirtį, kapus, skrandžiai artipilniai, šviečia saulė, gal kiek sausoka rugpjūčiui, mat šį mėnesį brandinami vaisiai ir šlakas lietaus nebūtų pro šalį. Bet ne žmogus stovi prie to čiaupo, ir ne jo protui tai svarstyti. Klasikui atrodo kitaip, todėl mirkčiodamas avarinio sustojimo ženklais, verčia ir mus sukti į pašalį.

Vieta nykoka – abiejose kelio pusėse ankanti pelkė, vietomis dar melsvuoja vandens plikės, pasvirę styro patręšusių medelių stagarai, auga reti krūmokšniai. Negali sakyti, kad aplinka gąsdina, nes vieta atvira, bet nemalonu, nes prie viso to iš pelkės sklinda sunkus dvokas. Kažkas pūva. Bet klasikui ne motais, jam rūpi kelias. Tarytum bitnikui, kuriam kelias buvo pats gyvenimas. Bet kur tau, Jeronimui rūpi perdėm žemiški dalykai – kelio kokybė, posūkių skaičius bei laikas per kurį pasiekiamas tikslas. Nustėrstu, nes nei į vieną klausimą greitomis nerandu atsakymo, tik nejučiomis prisigretinęs bandau sugauti jo akyse pamišimo liepsneles. Ranką ant širdies padėjęs prisipažįstu: nešokinėja tos liepsnelės, net akys neblizga. Tiesa, spalvos ir dabar negalėčiau pasakyti, nes buvo kiek pablukę. Kažin, jeigu apklausti šimtą atsitiktinių žmonių, ką jie įsidėmi pašnekove: batų ar akių spalvą. Kokie būtų rezultatai? Sunku nuspėti, bet aš net savo žmonos, su kuria pragyvenau trisdešimt metų, akių spalvos nežinau. Gal todėl, kad vengiu žiūrėti į akis ir pats nesileidžiu, kad į jas žiūrėtų. Lyg būčiau prisidirbęs. Bet tiek to. Jeronimas nesuko akių šalin, žiūrėjo tiesiai ir laukė atsakymų. Be, kaip jau minėjau, liepsnelių akyse. Pradėjau mikčioti. Man taip pasitaiko. Sako, kad tas mikčiojimas išduoda susijaudinimą, norą pašnekovą pasiųsti kuo toliau. Gal ir taip, bet Jeronimo nesirengiau siųsti. Jis žmogus tegul ir keistas, bet nenusipelnė būti pasiųstas. Nusipelnė gyventi geriau, anot to politikų šūkio. Todėl susikaupiau ir paprašiau pradėti iš pradžių. Pradėjus iš pradžių, daug kas pasirodo ne taip tragiškai, pamaniau. Ir iš tiesų, Jeronimas turėjo racijos:   kelias kuriuo važiavome buvo prastas. Jeigu turi galimybę rinktis, rinkis, ne, ne prekę lietuvišką, o geresnį kelią. Dėl Dievo, reklaminių klipų tekstai tiesiog kalte įkalti į mūsų sąmonę, su replėmis neištrauksi, su kūju neišmuši. Bet lengva pasakyti, nes ne į kiekvieną tikslą veda po dešimt kelių. Čia tau ne utopinė demokratija. Arba priešrinkiminis ermyderis, kai kiekvienas besiveržiantis valdžion, dievagojasi žinąs vieną vienintelį, tikrų tikriausią, svarbiausią – gerą kelią.  Ar reikia priminti, jog tai būna akių dūmimas? Tikriausiai visi jau įpratę būti vedžiojami už nosies, kad abejingai priima žaidimo taisykles, o likę su ilga nosimi, tik mosteli ranka, net nepajėgia išsišiepti – iš pykčio ar nusivylimo.

Bet Jeronimas nelinkęs taip giliai knisti, pardon, kaip tik knisasi gilyn, norėdamas įrodyti, kad kelininkai šiam keliui pagailėjo grunto: žiūrėk, sunkiai pūtodamas, spardo akmenėlius, kas tokio diametro skaldą naudoja keliui? Tyliu. Iš kur man žinoti, kokio diametro skalda pilama? Bet smalsu iš kur Jeronimas žino. Iki šiol garsėjęs savo keistenybėmis – pažino visus keturis materijos elementus: ugnį, vandenį, orą ir žemę, bet apskritai, kaip mąstytojas, ne kelių tiesimo inžinierius. O jis nesustodamas mala: kaip nusikalstamai nerūpestingai buvo tiesiamas šis kelias, mat norint teisingai tiesti, reikia ne tik ištyrinėti gruntą, pamatą, bet numatyti drėgmės kaupimosi ir pašalinimo griovius ir taip toliau. Bijodamas, kad galiu susipainioti Jeronimo terminuose ir samprotavimuose, toliau necituoju, tik ramiai klausiu: kur mes važiuojame? Jeronimas sutrinka ties neteisingai paskaičiuotu kelio nuolydžiu, sumirksi savo, dabar jau drąsiai tvirtinu, bespalvėmis arba sunkiai įvardijamos spalvos akimis, ir gūžteli pečiais. Įdomiausia, kad mudviejų pačios lyg niekur nieko pešė dūmą ir kažką gyvai aptarinėjo. Ne kelio dangą tikriausiai.

Kitaip sakant, šis sustojimas niekam, išskyrus mane, nepasirodė nenumatytas. Tad ar ne laikas apsilankyti pas psichiatrą? Atrodo jų era Lietuvoje jau aušta. Padoriose kompanijose kalba pradedama: mano psichiatras teigia...

Aiman! Ne aš vienas stebiuosi šiuo netikėtu ir bereikalingu sustojimu: pro šalį lekiančios mašiniukės stabteli, jų keleiviai atidžiai nužiūrinėja mūsų kompaniją. Vienoje iš vandens plikių plaukiojanti gulbių šeimynėlė: impozantiškas ir pasipūtęs tėvas, kiek užguita pati ir pilkšvi jaunikliai, ištiesę kaklus irgi dairosi mūsų pusėn. Nepanašu, kad buvo įpratinti prie pravažiuojančiųjų išmaldos, kaip miesto kūdrose plaukiojantys paukščiai. Šie spoksojo ne su viltimi, bet smalsumu, savo mažose akytėse, kurių spalvos taipogi neįžiūrėjau.

Kartoju klausimą, ne kasdieniškai, ne lygiu, bespalviu balsu, bet sudirgęs, kiek pakeltu tonu. Viešpatie, kur dingo mano psichiatras, kuris galėtų pamokyti: kvėpuokite giliai, su ar be pertrūkių, ar jaučiat kaip šiluma plūsta jūsų kaire koja, ranka ar dar giliau, aukščiau, plačiau, velniop psichiatrus: kur mes važiuojame? Staugiu ne savu balsu. Krūpteli ne tik gulbės, bet  ir mūsų pačios,  kurias ak, kaip norėtųsi kartais palyginti šiems paukščiams, bet tam reikia ko?  Ant karštųjų net nepasakyčiau. Meta  nuorūkas ant plento, trina kulnais, jos pasirengę, jos nekaltos. Bet kodėl mes sustojom viduryje šios pridvisusios pelkės, kur niekas niekada nesustojo, kur naktimis tikriausiai vaidenasi pelkių kipšiukai apsimetę pavargėliais, galinčiais sukelti užuojautą. Bet kas dabar gali sukelti užuojautą, kai per minutę pasaulyje žūsta tūkstančiai, o gal dešimtis kartų daugiau? Kai miestų gatvėse kas penkiasdešimt metrų stovi elgetos ištiesę rankas. Vieni jų baigę aukštuosius, kiti net habilituoti...

Iš kur tas publicistikos proveržis? Bet kodėl mes sustojome? Dabar jau klausiu savęs, nes mano psichiatras, kuriam dar nesumokėjau, nesutariau dėl laiko ir dažnumo, kuriuo pas jį lankysiuosi, tyli, todėl nusiraminu ir klausiu: ko verdi, ko burzloji? Ar žmogus neturi teisės vieną kartą iš niekur nieko imti ir sustoti viduryje tyrų, ankančios pelkės akyje ir pradėti  kalbą apie kelią. Ar neturi teisės? Turi, nusileidžiu velėk niekieno nepatartas, pats sugalvojęs, be to stebimas Jeronimo žvilgsnio, kuriame nespėju perskaityti nei priekaišto, nei klausimo: iš kur tas nervas? Nieko, žmogus stebi mano konvulsijas, tarytum žiūrėtų į besiraitantį  perkirstą slieką,  be pagailos, be smalsumo, abejingai? Sunku pasakyti, nespėju pagauti, nes nežinia kodėl jis ūmai nusuka akis. Kas žino, gal sustojimas buvo noras išprovokuoti mane? Bet ką čia pliauškiu!

Jeronimas yra neveltui klasikas, todėl lieka ne tik teisus, bet ir visiškai supainioja mane, nes pasižiūri primerkęs  bespalves, o gal visas vaivorykštės spalvas slepiančias akis, atsidūsta tarytum prie beviltiško ligonio patalo ir sako giliamintišku balsu: o juk nėra žemėje nesusikertančių kelių. Tai pasakęs, sumosikuoja rankom, ragindamas damas, kurios pajutę tarp mūsų tvyrančią įtampą, laukė atomazgos, šoka į mašiniukę, užveda motorą ir ima kaip pašėlęs tūtuoti. Paklusniai seku jo pavyzdžiu. Palikus tą nejaukią ir keistą vietą, švilpiant pro rudeniui besirengiančius laukus, smegenis tarsi kirminas griaužė mintis apie nesusikertančius kelius. Gyvenimas, jei taip galima išsireikšti, tarytum tyčia patvirtino klasiko mintį, nes kas keli šimtai metrų mūsų kelią kirto kiti keliai, dažniausiai negrįsti, todėl išvažiuojantys iš jų palikdavo ant plento nešvarumų šliūžes.

                                                                 2004 Klaipėda