Rolandas Rastauskas

Lopšinių radijas

1.

„Ar tu, nedėkingoji velnio išpera, jauti, kiek vėluoji?! Pusantros valandos, šaltaširde tu kale! Tai neįsivaizduojama šitam kaime! Tai tikras žmonijos įžeidimas! Tu net nesiteiki atsiliept į mano SOS esemesuos, suske! – pamindamas anglų džentelmeno kodeksą šaukti pusbalsiu, kaip lyrinis prastos poezijos herojus plyšavo britų tešlius. Ir man, pasakysiu atvirai, buvo jo gaila. – Visas maistas šuniui ant uodegos, nes tėvai be tavęs jo neprisilietė! Galbūt brangiausias maistas sumautam Liuksemburge! Tu ką tik papjovei mane be peilio! Ar tu turi smegenų, kale?!“

Kalė „Nataša“, be abejo, jų turėjo. Antraip nebūtų atsidūrusi Kiršberge (čiabuviai taria  Kyršbierš) – elitiniame Europos institucijų, įtakingų firmų bei sostinės kultūrinių pramogų rajone su parodine naująja architektūra ir amžinai nuleistom gyvenamųjų namų žaliuzėm. Ji stovėjo nejudėdama gatvės žibinto apskritime it kokia rusų dailiojo čiuožimo diva ant pačiūžų peilių šviežiai suraižyto ledo, ką tik atlikusi laisvąją programą ir sustingusi prieš aplodismentų ir nujaučiamų balų audrą. „Tu nesupranti, kad mes jau nebeprisikelsim, kale, kad viskas iš esmės baigta! Finita la commedia!” Toliau nebeklausiau. Ir taip išgirdau per daug – atsidurti netinkamu laiku netinkamoje vietoje irgi karma.  Įprastu keleliu tipenau sau namopi, o jie, kiek atsilikdami, nelauktai taip pat pajudėjo ta pačia kryptimi. Britas vis aštrino savuosius ariozo, ji iš pradžių griebėsi statikos, po to, vis dar neištardama nė žodžio (teisinga taktika!), geišos žingsneliais ėmė bidzenti jam iš paskos. Taip ir sliūkinom ligi pat mano sterilaus bloko – nelaimingas britas tebešaukė (rėkimas ilgainiui peraugo į lojimą), bežadė „Nataša“ vilkosi pavymui. Per tas kelias minutes (atstumai ir laikas tamsoj ilgėja) galėjau sufantazuot bet ką: jis dirba kad ir Europos teisme, kad ir Europos audite; gimė aukštesnės viduriniosios, kad ir ką tai bereikštų, klasės šeimoje; tėvas lanko jo rangui derantį klubą, kur vyrai, kol geria, laimingi su vyrais, vėliau yra variantų; kažkada graži, dabar tik elegantiška motina lanko kosmetologę, kineziterapeutą ir psichoanalitiką, kilnoja rankas aukcionuose; turi anksti pasimirusią seserį (tikrai tebeturi, nes išliko nuotraukos ir video, netgi gedulinga paskyra feisbuke); širdyje euroskeptikas, bet karjeros juk nepasirinksi – tai ji, šaltaširdė, griebia tave už pakarpos ir nubloškia į keisčiausias vietas (prisiminė du brolius belgus, tėvo išspirtus steigti prekybcentrių niekam nežinomoje nežinomos Marijos žemėje); grieždamas dantimis kankinosi berniukų internate kad ir Šveicarijoj, kur jau buvo pramokęs vadovėlinių greito mazgo ir trumpos virvės tvirtinimo būdų – abu turėjo būti itin tvirti, nes figūranto viršsvoris nuo patyčių augo kaip ant mielių.

Šitoj filmo vietoj reikėjo atsirakinti paradines. Jie slinko taku dešiniau, gilyn į atvirą kiemą. Už surūdijusios karūnos skulptūros (deja, ne MKČ garbei) stabtelėjo, „Nataša“ staiga pritūpė ir visu kūnu prigludo prie brito. Jis tebelojo, bet jau nebe taip aršiai. Nemačiau, ar atsegė diržą. Kamera buvo išjungta. Atrakinau duris ir pakilau liftu, kuriame antras keleivis paprastai būdavo tik pirmojo atvaizdas veidrodyje. Nuo vaikystės man buvo kalama, kad veidrodžiai liftuose tvirtinami visų pirma tam, kad keleiviai nepultų rašyti ir piešti žinia ko ant sienų. Tą ekskrementų hieroglifiką, tokią paveikią švelnioje paauglystėje, puikiai išmaniau. Ta šventė visada su manim.

2.

Dar rytą niekas negalėjo pagalvoti, kad pirma bendra vakarienė virs paskutiniąja. Jis kruopščiai, it koks teroristas, kurpė scenarijų: iš gimtojo Jekaterinburgo (kur dar „tikrąją Natašą“ gyvenimui rengė „Uralmašo“ grupuotės banditai – to, laimė, niekada nesužinos) pedagoškės permetė ją į Maskvos univerą, čia jau „naujoji Nataša“ suartėjo su Putinui opozicišku jaunimu (tik nevartoti žodžio „liberaliuoju“, nes tėvas nuo panašios leksikos pažaliuoja), ilgainiui mergaitės gyvenimas tapo nepakeliamai sunkus, nes rektoratas „kažkodėl“ netoleravo paskaitas į protesto maršus iškeitusiųjų, ir štai vienos studentiškos išvykos į Vakarus metu ji nusprendė nebegrįžti į Rusiją. Likusi ant šaligatvio, ėmėsi įvairių darbų, iš klausos mokėsi kalbų, kaupė lėšas naujoms studijoms (britas net susirado internete internato laikų klasioką, prisiekusį kai ką paliudyti) ir pan. Tėvas be vargo galėjo tą scenarijų sutrinti į smulkią vasaros dulkę, tačiau, akivaizdu, nebūtų to daręs: seno vilko atmintyje dar buvo gyvi manekenių iš Rytų veidai ir kūnai bičiulių jachtose Antibuose ir Monake. Jis būtų žvelgęs į ją kaip Antverpeno žydas į nelauktai pigiai panosėje išdygusį deimantą – apšlifavus kaina kils. Kilmė nieko nejaudins. Biografiją merginai sukursime tokią, kokios reikės. Ne pirmas kartas. Britas faktiškai atidirbinėjo už tėvą, tad titruose jų pavardės galėtų priminti kad ir brolius Coenus ar brolius Taviani. Kakoy skirtum? Buvo tik viena mažytė detalė, vienas itin pavojingas kabliukas: jis mylėjo ją. Mylėjo ligi vėmimo.

3.

Jos tikrasis vardas galėtų būti Valentina. Arba tiesiog Valia. Nepasakyti Valka. Ilgis ir kirtis slankioja priklausomai nuo situacijos. Tą rytą Liuksemburge ji kėlėsi vėlai, ilgai mirko vonioj, ilgai rinkosi kosmetiką. Žinojo, kad vakare jos gyvenimas gali negrįžtamai pasikeisti. Buvo vos viena maža detalė, vienas lengvai nusprūstantis liemenėlės kabliukas: ji nemylėjo jo. Nemylėjo ligi vėmimo. Ilgai nuoga stovėjo priešais veidrodį, dėkojo mamai už paveldėtas linijas ir įdubimus. Tėčiui – už snukelį. Palaikė delnuose mažas, bet užtat natūralias kriaušaites. Net be grimo atrodė okidoki. Gimtojo miesto banditai ją ganė jau nuo aštuntos klasės, neduodami nusiristi ligi vulgarių botoksinių. Ji puikiai mokėsi, skaitė Sidabro amžiaus poetus, lankė muzikalkę ir dailioškę. Kas įvyko vėliau, prisiminti nenorėjo. Kaip pakasė jos vaikiną, kaip bėgo į Maskvą, o paskui per vieno belgų diplomato guolį – į Briuselį. Visa tai buvo praeitis, o iš praeities ji norėjo semtis tik su niekuo nepalyginamos rusų kultūros – Čaikovskio muzikos, Turgenevo prozos, Bloko lyrikos. Dabartyje plytėjo naujas vyrų pasaulis, nes kitokio ji apskritai nežinojo. Su tuo naujumu reikėjo dirbti. Ir nieko daugiau. Vaikai palauks. Britą, it estafetės lazdelę, perdavė jo internato laikų draugas: „Joo, tau nuskilo, Valka, storulis daro eurokarjerą, gyvensi ir vargo nematysi. Tėvai Londone pačiam viršuj, tad galėsi rodyti špygą tautiečiams. Fakinti visus ir viską aplinkui.“ Ji tik mįslingai šypsojosi.

Štai toj filmo vietoj galėtų paleisti reklamą. Nes dabar belieka atsakyti vos į vieną paprastą, o sykiu kiek sofistikuotą klausimą: kodėl net begėdiškai vėluodama ji vis dėlto sėdo į tą 18-to maršruto autobusą, a? Po saule keičiasi tik klausimai – atsakymai seniai tie patys. Vieną iš jų regime paskutiniajame Stanley Kubricko filme. Režisierius gali atrodyti beveik žemietis: Kub-ric-kas. Tebus taip: jau su balsva smėlio išberta savo dievinamo Drieso van Noteno suknele ir Niujorko juvelyro Alexo Shepkaus minkštaauksiais klipsais, spyruokliuodama ant lengvučių Alexanderio Wango aštriakulnių, ji vieną koją jau statė ant kilimo „žolės“ viešbučio koridoriuje. Tą pačią akimirką iš gretimo numerio išėjo vyriškis, panašus į visus amerikonų kino klūnius išsyk. Jie abu trumpam „apšalo“, tada jis tiksliu judesiu sugriebė ją už alkūnės ir įsitraukė į vidų. Tęsinį tamstoms parodys „žemaitis“ Kubrickas. Ten tie juodai balti kadriukai su australiete ir jūrų karininkėliu, ane? Teij flešbeka, kap modnika saka. „Natašos“ vaikinas Jekaterinburge, beje, buvo atitarnavęs padvodkėj.

4.

Papasakojau tą istoriją Kiršbergo balkone, pilnaties tryniui kybant per patį vidurį tarp geltonstiklių Liuksemburgo „dvynukų“– ES Teisingumo Teismo rūmų. Norėjau, kad jiems pasisektų – tam keturių raidžių prakeiksmus į dangų siunčiančiam kilmingam britų šuneliui ir jai – nematomo laimės fronto kovotojai iš Rytų. Du bokštai, dvi Temidės svarstyklių lėkštutės įsitempusios pusiausvyroje laukė naujo ryto. „O jūs taip ir neatsakėt į pagrindinį klausimą: kodėl ji vis dėlto ryžosi važiuoti?“ – sodindama kūdikį ant kelių tarė lietuviško veido mergina itališka pavarde. Jeigu būčiau populiarus prozininkas, pabaigčiau turbūt taip: „Vyras, paguldęs ją ant menčių ištaigingame numeryje, buvo joks Clooney ir joks De Niro, o vėtytas ir mėtytas FSB majoras su pragaro rakteliais smokingo šoninėje kišenėlėje. Užuot vienu dryksniu nuplėšęs kelnaites, jis parodė Valiusei keletą nuotraukų, į kurias ji galėjo žvelgti tik užsimerkusi. Toliau viskas buvo paprasta. Ne, nesiųsim tavęs namo, tik laikas nuo laiko paprašysim padėt mums vienu ar kitu klausimu. Galėsi vadint save konsultante. Susigalvot kontoros pavadinimą. Netgi logo. Tik pasistenk be ragų ir kanopų. Turėsi dvi sąskaitas – vieną savo, o kitą mūsų. Kitu vardu. Tarkim, Natašos. Ir dviem pirštais stumtelėjo jai iš po pagalvio ištrauktą naują pasą.“

5.

Kūdikis staiga garsiai pravirko, o mama nieko nelaukdama užniūniavo lopšinę: „aa apa pa zuikis vaiką lingava aa apa pa belinguodams užsnūda aa apa pa nuo krėslelio nukrita aa apa pa katins nosį nukanda.“ Tarsi pasakojant „Natašos“ istoriją „Liuksemburgo radijas“ būtų virtęs „Lopšinių radiju“.

2014