VIDAS MORKŪNAS

STEBUKLINGAS ŠAUKŠTAS

Lyg atiręs lietaus drobės siūlas, pro įskilusį stiklą į vidų prasismelkia lašas ir jau šiapus papteli ant palangės. Papteli ir išskysta. Netrukus papteli kitas, dar kitas, dar, ir žiūrėk ant palangės jau telkšo balutė – visai tokia pat, kaip kieme, tik gerokai, gerokai mažesnė. Mergaitė brūkšteli apspurusia raudono megztinio rankove, ir vietoj balutės lieka tik nešvari drūžė. Šiek tiek panaši į kelią, kuris, jei ji užsiropštų ant palangės, būtų matyti pro langą ir kuriuo kada nors pareis tėtis. Kai žiūri, stovėdama ant grindų, ji mato tik kaimynų sandėliukus išsiklaipiusiomis durimis ir vandens pompą vidur kiemo – daugiau nieko.

Pravėrusi spintelės – kadaise ši buvo mėlyna – dureles, mergaitė dirsteli į vidų. Tarp priskretusių, pripelijusių stiklainiukų stovi butelis, kuriame dar likę to šleikščiai riebaus žalzganai geltono skysčio. Priglaudusi butelio burną sau prie lūpų, ji iš bjaurumo net užsimerkia, bet vis dėlto sriūbteli. Ir įninka žiaukčiodama spjaudytis. Net jos vaiduoklis tokios šlykštynės negertų.

Jos vaiduoklis gyvena spintoje. Sykį bemiegę naktį, iš savo migio stebėdama dvi juodame danguje pasiklydusias žmaigždutes ir galvodama, kaip parodžius joms kelią namo, ji išgirdo verkiant. Iš karto net nesumojo – kur. Gulėjo susirietusi kietame guolyje prie laukųjų durų ir kraipė galvą, gaudydama tą netikėtą garsą. Verksmas sklido iš visai čia pat, iš senų laikraščių pundais apkrautos spintos. Joje kažin kas verkė, raudojo, kūkčiojo, vėl rypavo, vėl tik gaikčiojo. Mergaitė klausėsi nustėrusi, klausėsi... Ir nežinia, kas pirmiau užmigo – ji ar tasai spintoje. Užtat dabar žinojo ten gyvenant vaiduoklį. Išmanė, kaip jį pasišaukti. Užtekdavo stipriai priminti grindlentę po surūdijusiu, šaltu radiatoriumi, ir vaiduoklis išsyk – giiigržt – praverdavo spintos duris. Bet rodytis niekada nesirodydavo. Ir naktimis nebeverkdavo. Turbūt ir jis nebesijautė toks vienišas.

Mergaitė išsitiesia ant grindų ir lenda po lova, kurioje senų seniausiai niekas nebemiega. Kad ir kaip spaudžiasi prie lentų, tas nelemtas kupstas, pūpsąs jai ant nugaros, vis tiek užkliūna už metalinio lovos rėmo. Pūkšdama ir trokšdama dulkėmis, iš palovio ji ištraukia rudąjį lagaminėlį suzulintais šonais. Atvožia jį, nors žino, kad bus tuščias. Na neskaitant jame pabirusių pelių spirelių it kmynų sėkliukės. Tik ar nebus platesnė jo kampe išgraužta skylutė. Regis, platesnė. Užvožusi lagaminėlį, ji kilsteli jį sau virš galvos ir pažvelgia pro tą skylę į vidų. Iš vidaus į ją pažvelgia tamsa – visai kitokia, nei toji bekraštė plynė, kurioje kartais pasiklysta žmaigždės.

Kai vėl įstumia lagaminėlį palovin, ten, giliai, kažin kas barkšteli. Smalsumo pagauta, ji, kaip įmanydama, ištempia ranką ir, ilgai po dulkes ir voratinklius grabaliojusi, plyšyje tarp lentų – pelių išgraužtame ar laiko ištrupintame – apčiuopia kažkokį daiktą. Tarytum ir žino, kad jokių nepažįstamų dalykų šiuose namuose būti negali. Juk šitokią daugybę kartų keturpėsčia iššliaužiota grindimis, ieškant kokio tarplentin kadai nubyrėjusio trupinio, kokios lobiui prilygstančios obuolio sėklos; iščiupinėti daug kur atsiknoję sienų apmušalai; ištikrintos ant kabyklos dūlančių nežinia kieno drabužių kišenės. Pažįstama kiekviena dėmelė, kiekvienas pelėsio sklypelis, kiekvienas voras – kad ir tas šlubis, nežinia kur pametęs ilgą koją, užtat taip juokingai raišuojąs stalu ar palange. Ką ten nepažįstami daiktai – čia net garsai ir kvapai niekada nesimaino, amžini vargano būsto įnamiai. Ir šit – dar sykį skaudžiai užsigavusi kupstą ant nugaros – mergaitė išlenda iš palovio su... šaukštu rankoje. Lyg nutvilkyta, nežinia ko išsigandusi, trenkia jį į grindis. Šaukštas barškėdamas nulekia į pašalį ir lieka gulėti – įjuodęs, apsivėlęs voratinkliais.

Taip ir slenka dienos, alkanos, bergždžios, vienodos. Mergaitė vis dažniau gulinėja savo migyje, susiriečia į kamuolį ir snūduriuoja. Arba įsitaiso ant palangės ir valandų valandas žiūri pro langą į sutemas. Kartkartėmis dvilkteli į šaukštą – guli kampe kaip gulėjęs. Jai taip knieti nuspirti jį palovin, kad nesimaišytų po akimis, bet nedrąsu net prisiliesti.

Vis dėlto vieną ypač žvarbų žiemos rytą, po gūdžios pusiaumiga prarymotos nakties – vos prisnūdusi mergaitė smegdavo į juodžiausias prarajas, vos prabudusi pasijusdavo apstota kažin kokių tamsių pavidalų, – mįslingo akstino pastūmėta, ji griebė tą nelemtąjį šaukštą ir, pirmiau nugraibiusi voratinklius, suskato murzina rankove jį šveisti, vaduoti nuo juodulių. Svidino, tai viena, tai kita ranka, kol pailso. O kai atsipūtė, iškėlė šaukštą prieš langą, ir kaip tik tą akimirką šalta žieminė saulė pataikė įspįsti pro švaresnį sklypelį stikle, ir susiliejo jos spindulys su nušveistojo šaukšto atšvaitu, ir susivokė mergaitė stovinti erdviame kambaryje, ant kurio sienų žaidė už atviro lango ošiančių medžių šešėliai. Ant gėlėta staltiese uždengto stalo vidur kambario jaukiai tikseno laikrodis. Lovelėje palei sieną buvo girdėti tyliai kniurksint. Pergalėjusi baugią nuojautą, mergaitė pritykino prie lovytės ir pažvelgė į vidų. Patale raivęsis kūdikis išpūtė akutes ir kažką jai sugugeno. Dorai nesusipaisydama, ką daranti, mergaitė jau tiesė į mažylę rankas, bet staiga atsivėrė durys ir į kambarį įėjo jauna moteris. Mergaitės, kuri jau žiojosi kažką lementi, nė nepastebėjusi, ji paėmė kūdikį ant rankų ir, meiliai šnekindama, išsinešė iš kambario. Mergaitė pajuto skruostu riedančią ašarą. Nusibraukė ją murkšlina rankove. Ant žando liko purvina drūžė. Vėl atsivėrė durys, ir į kambarį įpuolė kokių dvylikos metų papurgalvis berniukas su obuoliu rankoje. Padėjęs šį ant stalo, išėjo į balkoną, kurio mergaitė pirmiau buvo nepastebėjusi esant, ir kažką kažkam kieme sušuko. Netrukus jis išdūmė iš kambario, o prakąstas obuolys taip ir liko ant stalo. Mergaitė žiūrėjo į vaisių it pakerėta, o jos širdelėje maišėsi siaubas, nenusakomas jaukumo pojūtis, nepakeliama gėla. Prislinkusi prie stalo, ji patrynė ranką į išaugto megztinio šoną ir kuo atsargiausiai paėmė obuolį. Šis buvo geltonas, gerai įsirpęs. Purvinu delnu išsyk nuvarvėjo lipnios sultys. Mergaitė dviem pirštais iškrapštė iš vaisiaus lizdo sėkliukę ir įsidėjo į burną.

Tą pat akimirką nušveistas šaukštas išslydo jai iš rankos ir nubarškėjo ant purvinų, aptrešusių grindų. Mergaitė atsigręžė į apskretusį, vėjų kiaurai prapučiamą langą ir išvydo gimtąjį kiemą. Vandens pompa jame jau buvo užšalusi. Pusgirtis kaimynas, slysčiodamas ir keikdamasis, aprūdijusiu vamzdgaliu daužė nuo čiaupo ledą.