Herkus Kunčius

VANDENS LELIJOS

Deimantas K. buvo spalvingos biografijos žmogus. Anuomet šokiuose ir pakelėse siautėjęs su bendrais, vėliau auginęs nutrijas, kelis kartus lygtinai teistas, jis kurį laiką vertėsi spalvotųjų metalų prekyba, o po to įsigijo kailių fabriką bei keletą mažmeninės prekybos įmonių, registruotų jo žmonos ir giminaičių vardais. Deimantas K. buvo mažakalbis, itin užsispyręs, mėgo versle netradicinius sprendimus, nevengė rizikuoti. Draugai bei kolegos jį apibūdindavo kaip itin keistą ir nenuspėjamą žmogų.

    Prakutus, kada Deimantas K. užmiestyje pasistatė prabangų namą ir išsikasė kieme tvenkinį, atsiskleidė dar viena Deimanto K. asmenybės pusė – paaiškėjo, kad jis neabejingas ne tik turtui, bet ir grožiui.

    Vaikštinėdamas netoli namų esančio ežero pakrante, Deimantas K. staiga susižavėjo vandens lelijomis. Užsigeidė nedelsiant jų pasisodinti savo tvenkinyje, kad rytais prabudus jos džiugintų akį.

    Ilgai nesvarstęs, Deimantas K. sėdo į valtį ir išplaukė į ežerą. Deja, jam niekaip nepavykdavo vandens lelijų išrauti su šaknimis. Visi bandymai - įskaitant ir penkiasdešimt antrąjį - buvo nesėkmingi. Suirzęs Deimantas K. patraukė namo. Sugrįžo su kastuvu. Tačiau panėrus, ežero vanduo vis iškeldavo Deimanto K. kūną į paviršių, tadėl prisikasti lelijų ir vėl nepavyko. Tačiau Deimantas K. buvo tvirtai siekiantis tikslo, niekada nenuleidžiantis rankų. Netrukus Deimanto K. galvoje kilo idėja.

    Prašmatnaus Deimanto K. namo kiemas po neseniai pasibaigusių statybų buvo pilnas riedulių, iš kurių – galvota – ateityje sumūryti tvorą. Tad išsirinkęs ne patį menkiausią akmenį, Deimantas K. jį apraizgė viela, o tada virve pritvirtinęs, pasirišo ties juosmeniu. Kad būtų tikras, jog ežero vanduo jo į paviršių neiškels, taip pat padarė ir su kitu akmenimi, kurį pasikabino po kaklu. Pasimatavęs, nutarė pasikviesti žmoną ir sūnų, kad jie drauge plauktų ežeran ir pamatytų, kaip Deimantas K. kasa vandens lelijas.

    Diena buvo rami ir saulėta, o ežero vanduo neįtikėtinai skaidrus. Nusiyręs link lelijų kolonijos, vos suglaudė irklus, Deimantas K. išsirengė nuogai. Nieko nesakęs, pasirišo prie juosmens akmenį. Kitą pasikabino po kaklu. Pasiėmė ir kastuvą. Visko gyvenime mačiusi Deimanto K. šeima, žinodama jo ūmų būdą ir pratusi prie keistenybių, nieko neklausinėjo, todėl nebyliai stebėjo, kaip šis apsikarstęs rieduliais kareivėliu neria ežero gelmėn.

    Nesuprasdami tokio poelgio priežasties bei tikslo, žmona ir sūnus be žodžių stebėjo kaip Deimantas N. įsikuria ežero dugne ir sustingsta su kastuvu po vandeniu...

    Po kelių akimirkų Deimantas K. paleido iš rankų kastuvą. Ėmė keistai muistytis, agresyviai mosuoti rankomis, kelti aplink save purslus. Žmona, nesuvokianti kas čia vyksta, atlaidžiai žiūrėjo į savo nenuspėjamą vyrą, sūnus – į tėvą...

    Įsmigęs iki čiurnų ežero dumble, nepajėgdamas išsilaisvinti, Deimantas K. jau kuris laikas šaukėsi artimųjų pagalbos. Deja, žmona, šventai įsitikinusi, kad tai sutuoktinio siurprizas, bijojo pajudėti iš vietos, todėl tik stebėjo, kaip skaidriame vandenyje, pasirišęs riedulius, kelių metrų gylyje siautėja jos vyras. Laimei, po amžinybę trukusių minučių, susiprato sūnus. Su rūbais nėręs, šiaip ne taip išlaisvino lelijas pamilusį tėvą...

    Valtyje Deimantas K. sėdėjo labai piktas, be lelijų. Buvo užsiraukęs. Ir vėl nepratarė nė žodžio. Niekas jo ir nekalbino. Nuo to laiko, nors ir neabejingas grožiui, jis pasikasdavo sodinukų, augančių ženkliai saugesnėse gyvybei vietose.

REDAKTORIAUS MĖLYNĖ

       Mėlynių esu turėjęs įvairiose kūno vietose: paakiuose, papilvėj, ant šlaunų, kakle, ant srėno, kaktos, krūtinės etc. Mėlynių kilmės priežastys taip pat pasitaikydavo įvairios. Pasiknaisiojus praeityje, galima net būtų parašyti alternatyvią biografiją, kurioje veiktų Atsitiktinumas, Geležinis Kumštis, Stalo Kampas, Piktavalio Kakta, Durų Stakta, Žarsteklis, Kaustytas Batas ir panašiai. Vienų mėlynių būta sunkiai įžiūrimų, kitos buvo nedidelės it uodo įkandimas, trečios plačios kaip vandenynai, ketvirtos pasirodydavo nelauktai, kada prieš kelias dienas išgyventus įvykius jau būdavau seniausiai pamiršęs arba jų net neprisimindavau.

    Tą kartą Varšuvoje po literatūros vakaro vakarieniavome „Dom literacki“ restorane. Rūsio salėje už balta staltiese dengto stalo sėdėjo garbi kompanija, kurioje netrūko kaimyninės valstybės vadovų patarėjų, buvusių ir esančių ministrų, profesorių bei šiaip veikėjų, kuriems nesvetima literatūra bei užstalė. Iš pradžių, žinoma, kol buvo sakomi iškilmingi tostai, valgėme antieną, užgerdami prašmatniu vynu, o kažkas net lepinosi mineraliniu vandeniu ar sultimis, kurių ant stalo taip pat netrūko, nes kelneriai garbiems svečiams buvo itin atidūs ir paslaugūs. Sėdėjau įsispraudęs tarp buvusio Švietimo ministro ir legendinio laikraščio Redaktoriaus, kurio svarus žodis buvo pajėgus išversti iš koto ne tik vyriausybes, bet ir pačius pirmuosius kaimyninės šalies asmenis. Žodžiu, turėjome vienas kitam ką pasakyti.

    Oficialios vakarienės pasižymi tuo, jog po valandos kitos apsimetantys, kad turi neatidėliotinų darbų, jas elegantiškai pakilę palieka, tad pasilieka ištvermingiausi, kurie atseit jokių reikalų nei tą naktį, nei kitą dieną gyvenime neturi. Tai gi, likome trise, nors galbūt kitame stalo kampe taip pat kažkas po vidurnakčio užsisėdėjo. Iš pradžių, neatslikdami nuo vakaronės grafiko ir uoliai vaišindamiesi, kalbėjomės apie gamtą bei jos taršą, tada apie meną, literatūrą, baletą, vėliau apie komunizmą, kapitalizmą, liberalus ir demokratiją Europoje. Pašnekovas - laikraščio Redaktorius - buvo ne tik išmintingas žmogus, į kurio nuomonę įsiklausoma, bet ir puikus oratorius, tad turėjo šiais ir kitais klausimais įdomių minčių, tačiau ir aš nuo jo neatsilikau. Buvo smagu. Netrukus jau laikėme vienas kitą bičiuliškai už rankų, taip patvirtindami mūsų dvasinę bendrystę bei bylodami, kad nuomonių skirtumai kai kuriais klausimais nėra esminiai. Tada, pamenu, Redaktorius užsigeidė pasisakyti apie strategiją ir taktiką, tačiau aš, be ceremonijų, užbėgęs už akių ir taręs „Milcz, Adam!“, ėmiau jam aiškinti kaip iš tiesų yra arba bus.

    Ryte viešbučio kambaryje, kuriame gyvenau su buvusiu Švietimo ministru, pabudau lyg niekur nieko. Nuotaika tebebuvo pakili, sąžinė švari, nes jos neslėgė nemalonūs vakarykščios dienos prisiminimai. Bet gi pamačiau mėlynę! Ant dešinės rankos riešo ji buvo baugiai violetinė, be to, ketinanti plėstis ir keliauti link alkūnės, pažasties... Kad ir kaip stengiausi, niekaip nepajėgiau prisiminti jos atsiradimo priežasties. Parodžiau mėlynę buvusiam Švietimo ministrui. Jis ją atidžiai apžiūrėjo. Netrukus patvirtinęs nuramino, kad vakar išties nesiautėjau. Ir tada, ironiškai pakikendamas, ėmė  pasakoti, kaip išmintingai prie stalo kalbėjau, kokia tobula buvo mano užsienio kalba, kaip aš tiksliai argumentavau, įtikinamai – vis pakartodamas „Milcz, Adam!“ -  įrodinėjau savo tiesą. Žodžiu, neleidau ištisą valandą Redaktoriui nė žodelio įterpti. O šis vis laikė mano ranką, vis stipriau ir stipriau iš nevilties ją spaudė, taip tramdydamas užplūdusias emocijas dėl atimtos galimybės ne mažiau prasmingai pasisakyti esminiu klausimu. Taip nepravėręs burnos, kada restorane jau gesino šviesas, išvažiavo namo, atsisveikinimui palikęs mėlynę, kurią vėliau ištisą savaitę – kaip patvirtinimą, kad į mano žodžius taip pat įsiklausoma – visiems su pasididžiavimu rodžiau.