Julius Keleras

Mano 54°42‘50“N 25°18‘57“E

Primiršau, kas man pernai per feisbuką pasiūlė parašyti

apie Antakalnį. Ar tik ne Skaidra, kuriai, spėju, menas yra daugiau

nei gyvenimas arba jiedu jos atveju taip neatplėšiamai limpa,

kad galop šitą mišinį išsklaidyti pajėgtų nebent kokia nors

specialioji Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos nutartis „Dėl

gyvenimo atskyrimo nuo meno-tyros: dr. Skaidros Trilupaitytės

atvejis“. Meno tyra, meno tiras (apie meno tyrę nekalbėsim),

o galiausiai viskas baigiasi meno industrijom ir, kas galėtų paneigti,

kad kada nors nepasibaigs meno santechnikom... Išmintingoji

antakalnietė menotyrininkė (ne iš didžiausio šio Vilniaus

rajono galo, kaip aš, o iš Sapieginės), jei tai išties buvo ji, tik

atsargiai stumtelėjo „Parašyk apie savo Antakalnį“, kai Vilniuje

ir kitose kritulių nestingančiose Lietuvos vietose jau visu greičiu

ėmė įsigalėti būsimų prisiminimų ir praėjusių lūkesčių sezonas,

kai apniaukti debesys tapo bendra visų sielos dalimi ir, kaip ir

kasmet, norėjosi beveik nemirksint žiūrėti į korėtus apelsinus ir

tokias pat, tik gal ilgesingesnes moteriškas formas turinčias citrinas,

įžiebti visas įmanomas šviesas ir visu garsu kiaurą parą leisti

nuo paauglystės mylimą Mocarto 40-ąją – vos dvidešimt šešias

minutes minoriško ir meniškai tyro džiaugsmo. Bent man taip

nutinka, nors greičiausiai tai nesvetima ir daugeliui šios hemisferos

bendrapiliečių, šalin sviedžiančių visas lengvutėles vasaros

skrybėles su plokščiais ir neplokščiais graižais, o rudenėjančioms

moterims beigi mergaitėms į vasarines spintas nenoriai, be skubos

kraunant šviesias sukneles su rauktinukais ir klostėmis, rožines

ir kitų spalvų palaidines, šildymo sezonu tampančias patetiškomis,

beprasmėmis ir, pripažinkim, truputėlį apgailėtinomis.

Kaip tik tuomet, jau gerokai įsibėgėjus rudeniui, kažkodėl

visada prisimenu vaikystės Antakalnį, ypač jo gale, greta mano

mokyklos (buv. 22-osios vidurinės), jeigu pasuktume link

upės, esančias pelkes. Atsimenu taip, tarsi tai būtų gražiausia

vieta pasaulyje – zona, kur kažkada nuo nežinia kokios klasės

(aš gal nuo kokios penktos) vaikščiojome kaip savo sakraliąsias

vietas turintys stalkeriai. Kai kas rūkyti, kai kas bučiuotis, kai

kas tiesiog spoksoti į gana netikėtą erotinį gamtos proveržį, kur

siauri, drėgni takeliai vesdavo prie upės, leisdami patirti medžių,

lapijos, kitokio nei kitur dangaus įspūdį, įkvépti vandens

ir medžių jungties kvapą, kurio daugiau niekur nepatirsi. Nežinau

kokie medžiai (alksniai? gluosniai?) ten augo, bet jų žievė

visais metų laikais kvepėdavo pavasariu. Snigdavo ar įžūliai

spigindavo vasaros saulė, ten būdavo saugu, paprasta, aišku.

Čirkšdavo paukščiai, per kovo atodrėkį būdavo galima paplaukioti

ten atitirpusiais grakščiais ledo luitais, kai visai šalia, vos už

keliasdešimties metrų grėsmingai bruzdėjo Nėris, link Nemuno

ir toliau nešdama tikrą ižą. Ten būdavo galima trumpam išbėgti

į laisvę iš kankinančių mokyklos kalėjimų, kur visuose koridoriuose

rūgštimi tvoskė nušveistos linoleumo plikės, o rėksmingos

tamstos mokytojos, nekalbant apie direktorės pavaduoto-

jas (tarkime, Vištą), nors ir be antpečių, šitoje švietimo divizijoje

buvo viršesnės už imperatorienes. Ką gi, noriai ar nenoriai ištarkime

tiesos žodį: gerų mokytojų ir tada, ir anksčiau būta nedaug.

Iki šiol prisimeni jų pavardes, veidus, balsus, atrodo, kad

jos iki šiol vaikščioja tais koridoriais ir tebėra tokios pačios kaip

anuomet, kai partija Lenina buvo vsech silnej.

Pirštai kvepia pelkėmis. Jos toli, tačiau net ir negyvendamas

Antakalnyje daug dešimtmečių puikiausiai matau jas. Jos čia,

prie mokyklos, matau jas per mūsų ketvirtame aukšte esančio

buto langą. Tiksliau pro langą, jei neiškišu galvos, ne taip gerai

matau jas, kaip išėjęs į balkoną, bet pirštai vis tiek jomis kvepia.

Gal dėl to, kad to noriu. Pasiskolinau šitą kvapą visam gyvenimui.

Taip išėjo. Neplanavau, netyčia. Prabraidyta ten per pamokas, po

pamokų, per pertraukas, gal ir savaitgaliais, nors tuomet mama

dažniausiai tempdavos į sodą, esantį už keturių kilometrų (man

ten patikdavo, bet darbus daugiausiai nudirbdavo brolis, o man

terūpėdavo kuo greičiau atskleisti atsineštą knygą).

Ypač iškilmingai atrodydavo jos sniegui tirpstant – kupsteliai

su sniegų karūnom. Klampu, nors nelabai, nepaskęsi – miesto

pelkės visgi, kas kad Antakalnio gale. Iki mokyklos nuo namų –

penkios minutės, tad viskas ranka pasiekiama – ir mokslo šviesos

šventovė, ir namai, ir netgi pelkės. Ypač pelkės. Nemanau, kad,

tarkim, mano namo kaimynams, ypač vyresniesiems, rūpėdavo

tos pelkės. Jie veikiau jau pasukdavo link Vileišių rūmų, esančių

už poros kilometrų, – ten kelias buvo asfaltuotas ir palei Nerį.

Einant galima buvo stebėti Žirmūnų žiburius ir tuomet, tikiu,

jiems miestas irgi galbūt, net jei jie to neįžodindavo, atsiverdavo

kaip kažkam kažkieno Pažadėtoji žemė. Kitiems kaimynams būdavo

parankiau su „Gintaro krantu“ jaukiai lindėti krūmokšniuotam

paupy, stebint, kaip Neris leidžias, leidžias žemyn ir niekaip

nenusileidžia. Bet kas už posūkio, gėrėjus vargu ar domino, o

vakaro metu nei garlaiviai, nei kartais labai įspūdingai vidury tėkmės

virstančios baidarės jiems tikrai nerūpėjo.

Jei dar man būtų leista grįžti ir prisiminti pelkes, neturėčiau

nuslėpti, kad ten būta takelio, kuriuo buvo galima eiti,

nesileidžiant link pelkės, link upės tėkmės – jis vinguriavo tarp

mokyklos krepšinio aikštelės ir pelkių, o juo einant, praėjus nedidelę

dykynę ir spec. ligoninę, kur gydydavosi spec. žmonės,

išlįsdavai tiesiai į benzino kolonėlę. Jei kalbėtume apie vėlyvą

popietę, tad, spėju, po darbų grįžę mano ir ne mano kaimynai

nusičiupdavo kefyro ar „Žigulinio“ butelį ir spoksodavo į pilkąjį

ekraną, kol juos sutraiškydavo jų pačių žiovulys. Ko gi jiems

slinkti į pelkes?

Mūsų namas Krantinės gatvėje – keturios laiptinės – pilnas

ir lietuvių, ir rusų, ir žydų. Neprisimenu jokių nacionalistinių

batalijų. Jų tiesiog nebūdavo. Žodis ruskeliai, žinoma, nuskambėdavo

iš tėvo lūpų, tačiau anaiptol negrėsmingai, nors

mano mama, anuomet dešimtmetė, su tėvais, broliais ir seserim

Sibire praleido ketverius vaikystės metus. Pyktis kyla nebent

dėl to, kad ponia Soldatova, gyvenanti po mumis trečiajame

aukšte (jos vyras kariavo II pasauliniame) stebi, kad 17:00 mes

išneštume šiukšles į kelias sekundes telaukiančią šiukšliavėžę.

Jas reikėdavo supilti tiesiai į pražiotą, majestotiškai kvepiančią

didelę angą ir atlikti tą itin skubiai. Antraip su pilnu kibiru tekdavo

bėgti prie kito namo, o ten mašina irgi neužsilaikydavo.

Nežinia, kodėl būdavo taip skubama. O veterano žmona niršdavo

įtardama, kad mes tingėdami išnešti šiukšles pilame jas

į klozetą ir tada jis užsikemša, kas ypač atsiliepia žemutiniam,

jos butui. Nemanau, kad techniškai tas veiksmas būtų buvęs

įmanomas, nekalbant apie tai, kad mano šeimoje niekam ir į

galvą nebūtų atėję taip elgtis.

Mūsų laiptinėje iš išskirtinesnių personažų, be ponios Soldatovos,

labai primenančios bandelių kepimo mašiną (gerąja

prasme, kaip sakytų mano artimas bičiulis tapytojas), ir išdžiūvusio,

asteniško bei, matyt, dėl nesveikatos labai

pikto pono Soldatovo, kažkuriame man nežinomame mūšyje

(tikėkimės, ne prie Kursko ar jamant Berlyną) kontūzyto karo

veterano, penktame aukšte dar gyveno iškilieji tiotia Motia,

dėdė Kolia. Jiedu taip save vadino. Tiotia nepamenu kad kuo

ryškesniu būtų išsiskyrusi, nebent irgi išskirtiniu stotu, tikrai

jai negelbstinčiu kylant kaip perkrautai raketai į penktąjį aukštą,

(tikėkimės, ne prie Kursko ar jamant Berlyną) kontūzyto karo

veterano, penktame aukšte dar gyveno iškilieji tiotia Motia,

dėdė Kolia. Jiedu taip save vadino. Tiotia nepamenu kad kuo

ryškesniu būtų pasižymėjus, nebent irgi išskirtiniu stotu, tikrai

jai negelbstinčiu kylant kaip perkrautai raketai į penktąjį aukštą,

o dėdė Kolia – visada buroko spalvos veidu, smagiai įkalęs ir

draugiškai pakalbinantis. Antro aukšto kaimynas ponas Šikas,

turėjo „žmoną, kurią nulepino“ (bent taip jis guosdavosi mano

mamai, atėjęs pataisyti telefono (mat, dirbo telekome), ir gražuolę

juodaplaukę žydaitę dukrą. Tame pačiame aukšte gyvenęs

milicijos majoras žavėdavo tuo, kad atvažiavęs savo tarnybine

volga tobulai priparkuodavo priešais laiptinę, tačiau pakilti

absoliučiai girtam vairuotojui jau būdavo nelengva. Mielas senyvas

rusas invalidas su lazda gyveno pirmame aukšte, buvo

vedęs gerokai jaunesnę moterį, kurią kažkodėl buvome praminę

Snargliene. Ji išties atrodė apskretus, susiraukus, kažkokia nevalyva.

Turėjo mažą kūdikį. Dar pirmame aukšte gyveno miela

senutė nebylė – itin draugiška, su kuria būdavo gera šnektelti

tarptautine šypsenų ir nusilenkimų kalba. Ji dar turėjo, prieš įėjimą

į laiptinę, dailų, gražiai prižiūrėtą darželį, regis, su alyvomis.

Mūsų artimiausia kaimynė, Elė, buvo itin talentinga siuvėja,

uždarbiavusi namuose. Pamenu draugišką, rūpesčių užguitą

žmogų, suniautą gyvenimo. Naktį ji dažnai žadindavo mano

mamą, gailestingąją seserį: medicinos patarimų ir užuojautos.

Siuvėjai kildavo nerimas, kraujospūdis, kamavo baimės, kartais

norėdavo tiesiog pašnekėti ketvirtą valandą ryto. Pasak mamos,

su šiais kaimynais mes tarsi turėjome bendrą butą – jie

turėjo mūsų raktus nuo „pusantro kambario“, mes – nuo jų.

Elė siūdavo LKP CK ponioms. Žinoma, jos buvo aikštingos, įnoringos,

pilnos absoliučios savididybės, tačiau viską pranokdavo

p. Griškevičienė. Ji, pirmoji ponia iš Turniškių, įsiverždavo į kuklų

komunalinį siuvėjos butą, nustumdavo laukiančias moteris

ir autokratiškai užimdavo pirmosios klientės vietą. Gaila, kitos

detalės nugrimzdo užmaršties ūkuose, tačiau puikiausiai pamenu,

kaip Elės vyras, temperamentingas molėtiškis, savitai vertino

moteris: „Et, minkštūs papūs. Ką jau tenai.“

Kai kurie kiti namo – ne laiptinės – jaunieji kaimynai tuo

metu dar išsiskyrė tuo, kad didelis procentas jų sėdėjo, sėdi ar

dar tik sės už grotų. Vienų tėvai gėrė, kiti išvis jų neturėjo, treti

dar nežinia su kuo augo. Mano vaikystės draugai, bemaž to paties

amžiaus, už grotų neturėjo dėl ko sėsti, tad mes paupiuose

žaisdavom indėnus, o vėliau skaitėm panašias knygas, su ana

jaunąja – plėšimais, vagystėm ir prievartavimais užsiimančia –

komanda neturėdami jokių reikalų.

Tiesa, gretimo namo penktame aukšte gyveno dvylikos

trylikos metų blondinukė Sniegė. Kartu žaisdavom kieme kvadratą,

o Sniegė, išties panaši į sniego karalaitę, regis, už kelis

simbolinius saldainius parodydavo berniukams, ką gi iš tiesų

slepia jos sijonas. Nepamenu, ar man teko dalyvauti tokioje

anatominėje, o gal tik tekstilinėje prezentacijoje, tačiau žinau ir

neabejoju, jog tai buvo tyra ir nekalta kaip ir vaikiškas lakstymas

pusiautamsoj paupiais, kai iš daugelio balkonų pasigirsdavo

disonansų kupinas muzikinis kūrinys: „Jolanta namo“, „Sauliau,

valgyt“, „Dalia, ruošt pamokų.“ Vaikystėje man Antakalnis

buvo kiemas, kitokio nei jo, nei miesto iki kokių trylikos metų,

kai pradėjau dainuoti „Ąžuoliuko“ chore, nepažinojau. Kam

pažinot? Viskas vyko čia ir niekur kitur. Vėliau man Antakalnis

keliais kvadratiniais kilometrais išsiplėtė, kol galop tapo dideliu

ir nedalomu Vilniaus vienetu.

Tie pusantro vaikystės kambario, apie kurį taip įtaigiai

rašė Josifas Brodskis, turbūt būtų kone kiekvienos sovietmečio

šeimos buto metafora. Pamenu, kaip mano dėdė, mamos

brolis Tadas, persisvėręs per langą rūkė (tai turbūt buvo vienintelis

jo panašus projektas gyvenime, nes jis apskritai niekada nerūkė

ir nerūko) – ne vieną, ne dvi ir ne penkias cigaretes – grėsė

šlovingoji tarybinė armija; kaip ne dėdė Kolia, o dėdė Miša, bu-

vęs legendinės „Žalgirio“ futbolo komandos vartininkas, labai

įmetęs įsmuko į mūsų buto koridorių, nes jam pasidingojo, kad

čia viešas WC; prisimenu dar vieną kaimyną, kuris skaitydavo tik

„Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“ ir tik tuomet, kai eidavo

nusimaudęs su chalatu lovos link. Nežinau, kiek metų jam truko

perskaityti visą tomą.

Aš su chalatu Antakalnyje esu ėjęs tik miškais. Kaip ir mano

dėdė, sukausi nuo Raudonosios armijos, o tuomet dar grėsė Afganistanas.

Tad buvo ir mamos susitarta, ir tos srities ekspertas

mano klasės draugas Kaziukas pamokė, ką ir kaip kalbėti (pamenu,

hospitalizuojamas porinau, kad nekenčiu visuomenės,

taigi gal esu koks sociopatas?), ir – o, laime! – patekau į Vasaros

ga tvę. Ten nebuvo blogai – buvo dar keletas jaunų žmonių, kurie

irgi tokiu būdu mėgino išvengti karinių gniaužtų, kurie nežinia,

kaip būtų baigęsi. Rytais sanitaras keldavo pusryčiams: „Vyrai,

kelt! Konjaką gert!“ Vakarais iš tiesų gerdavome, bet ne konjaką,

o arbatą – Markesas (taip jį praminėm dėl galingų plaukų ir

įnirtingo „100 metų vienatvės“ skaitymo) ir Erikas. Jam tebuvo

14 metų, bet mama jį paguldė ligoninėn, nes berniukas aiškino,

kad spjaudosi drugeliais. Erikas, senokai negyvenantis Lietuvoje,

iš šiol liko poetiškas, drugeliai išliko – kaip ir kur, tegali atsakyti

tik jis. Mano psichiatrinė istorija baigėsi gana komiškai – man

buvo pareikšta: kadangi aš vis tiek einu su chalatu į namus,

tai jie negali su manim susitvarkyti ir todėl esu išrašomas. Na ką

gi. Nuo to laiko nesu buvęs miške su chalatu.

Antakalnis – seniausia ir šiuo metu didžiausia Vilniaus

miesto dalis, įsikūrusi į šiaurės rytus nuo miesto centro. Išsidėstęs

kairiajame Neries krante, aukščiau Vilnios žiočių. Plotas

74 km². Tik man Antakalnis nematuojamas kilometrais – vien

atsitikimais, įvykiais, atskirom vietom, pažintim, žmonėmis. Tai

egzistencinis, erotinis patyrimas, kuris tęsiasi. Juk pats esu Antakalnis,

bent jau sau.