Danutė Kalinauskaitė                                              

 Žmogus pilnas skersvėjų

Pasaulyje  tiek visko, kasdien – purvo nuošliauža Afganistano šiaurės rytuose palaidojo du tūkstančius  gyvenimų;  daužydami langus šautuvų buožėmis ir „matais“, kaipgi be jų Novorossija,  Donecko prokuratūrą  užėmė separatistų kovotojai; Turkijos policija vandens patranka  ir ašarinėmis dujomis vaikė šimtus nepaklusniųjų, šie neatsiliko -  Bosforo sąsiaurio pakrantėje švilpė akmenys, sproginėjo petardos, kilo dūmai; o dar šylantis,  skylinėjantis,  šaudantis  Arkties ledas, nuo vandenyno dugno  atsispiriantys  ir paviršiun kylantys  metano burbulai,  žemės gelmėse tebenertėjanti  lava, tiksintys ugnikalniai,  ką jau kalbėti apie tiksintį atomą  bepročio rankose...  Tame  nepaliaujamame galingųjų triukšme -  „ploniausias“, koks tik šioje žemėje   gali  būti,  visiškai bejėgis ir beginklis garsas, kurį jis, pakirdęs iš miegų,  išgirdo  pieniškais paryčiais  - už tūkstančio kilometrų motinos  smegenyse  plyšo   kraujagyslė.

Rytą paskambino į Lietuvą.  Tyla. Na, maža kas, tokiais atvejais bandai save apgauti: neužtikai namie, išėjusi...  Bet jis vis tiek    visą dieną vaikščiojo kaip apdujęs, o naktį miegojo taip, lyg ant plaučių kas sėdėtų... Kitądien, nerasdamas vietos, apsisprendė.   Užkietėję baikeriai, važiuojantys, kad kvėpuotų, kad gyventų,  nemirtų, keliavimo būdą išpažįsta  tik vieną. Apskambino  Anglijoje  draugus,   ką gi,  sako jie, jei toks reikalas...  Zuza, Arčibaldas, Koma,  Lokys, Kamanė  ir kt. -  nė su vienu jų niekada nereikėjo leistis į svarstybas: kas , kaip ir kodėl.  Visada be daug žodžių - reikia, vadinasi, reikia.

Lietingą  dieną, suvažiavę  su  jamahomis, harlėjais, hondomis iš visur,  Londono ir priemiesčių garažų, kai kas net ir dar iš toliau, kiaurai  peršlapo, kol  pasiekė Doverio uosto keltą, paskui   Kalė,  vėl   žvilgantis kaip skustuvo ašmenys   kelias, šlapio  vėjo antausiai,   lietus  ir lietus, užtat    Belgijoje,  Olandijoje, lyg būtų nusišypsojęs Dievas, jau  švietė saulė, dar keli sustojimai  -  ir, žiūrėk, Vokietija, beveik  pusiaukelė,   ryte į keltą Kylyje ėmė važiuoti daug riaumojančių motociklų iš visų Europos pasviečių,  vieni  kitiems signalizavo, sveikinosi visokiais liežuviais, vokiškais, angliškais, lietuviškais, lenkiškais, kai kas fotografavosi:  baikerių  minia – tai 5 kilogramai trotilo, ką, brolyčiai?..

Lietuvą, tą švarų,  petunijomis, sinevadais ir zinijomis  žydintį  miestelį,  jie, visas juodas būrys,  pasiekė kitą dieną tuojau po pietų. Kaukdami pravažiavo plieskiantį rapsų lauką, gaubiamą  žiedadulkių debesies. Jo motinos namai stovėjo miestelio prieigose,  apsiausti  medžių, matėsi tik stogas.  Išrikiavę  motociklus ant kalniuko,  po klevu, nusiėmė šalmus ir   liko stoviniuoti pagarbiu  atstumu...

Pro vartus jis įėjo vienas. Kieme drebulės šnarėjo   ta  amžinąja baime,  ir jam pasigirdo, kad tai ne lapai šlama, o vienas į kitą trinasi tūkstančiai žuvų žvynų... Duris rado   neužrakintas,   įėjo vidun.

Viską  suprato iškart... Kartūno  prieblanda  -  kam nors prabangesniam, šilkui ar brokatui,  ji taip ir neužgyveno, nelipo prie rankų pinigai... Melisos ir kažkokių gydomųjų šaknų, sudžiovintų ant laikraščių, kvapas.  Kabykloje  prieš keletą dienų pakabintas  lieptalptis, į sieną atremtas skėtis, spinta, juodo satino pagalvėlė su  našlaitėm, knygų lentynos, ant stalelio gulintys skaitymo akiniai -  jų plieninės  kojelės apriesdavo  jos ausų  kaušelius, dabar,  jis žinojo, jie   jau tušti,  nė garso. „Gerajame“ kambaryje užtiko   moterėlę su vištos sparnu rankoje,  prisispaudusią  prie sienos, ji ten, matyt,  kažką šlavinėjusi, išgirdo riaumojančius motociklus  ir, išvydusi jį,   ateivį iš kitos planetos, išsigandusi  tučtuojau dingo.

Su savo  juodom  odom, metalinėm kniedėm ir sąsagom, apkaustais,   griozdiškais suvarstomais batais jis  perėjo  kambarį   kaip kyborgas...

Neįprastai tylu ta žmogaus daugiau nebegyvenama tyla... Staiga panūdo nusirengti. Nusivilkti viską, taip pat ir  tatuiruotes, randus, senuosius kaulų lūžius,  išdaužytus dantis, ir  atsisėsti ant jos lovos plikas, bedantis, toks, kokį ji  prieš 55 metus  jį pagimdė,   susikišti į burną ir čiulpti pirštus...

Tos vyrų  ašaros be ašarų,  kai, atrodo, išstenės kepenis...  Aprimęs  ėmė žvalgytis.  Čia jau buvo   kuistasi. Iš  praviros spintos stalčiaus karojo išdrykusi  kojinė.  Ties langu begėdiškai laužtuvu laužtos grindys  - ko? aukso? briliantų?.. – jis susigėdęs nusuko į šalį akis.  Ir  tarsi pirmąkart  išvydo tėvo ir motinos gyvenimus, abu kartu ir skyrium... 

... Nuo jo   visada sklisdavo  „Šipro“  kvapas. Gerų  odinių pirštinių su rūgštele kvapas. Kai jie su broliu buvo dar visai vaikai, tėvas  įsimesdavo  į buhalterio portfelį  konservų dėžutę, „Pliskos“ butelį ir  per Nemuną, net per ledonešį, kai tekdavo šokinėti nuo lyties ant lyties, laužte  lauždavosi  iš Šančių  į Fredą   pas „ponias“.  Tėvo  plaukai buvo labai tankūs, juodi, pasiutę, o barzda žėlė ruda, dar pasiutesnė ( akys – žibučių) -  tokie vyrai būna baisūs babnykai,  toks  ir buvo... Visas  savo šnekas apie bet ką, orą, politiką, moteris,  jis pabarstydavo „čiki briki“ sprogstamaisiais priebalsiais,  kai kada dar pridėdamas ir „šakar makar“, ne tik dėl ritmo ir pilno komplekto -  į „šakar makar“ tilpo jo gyvenimo filosofija ir požiūris į žmones, net kai kalbėdavo apie mirtį, apie mirtį, beje, – ypač ( bet ne savo)...  Grįžęs  iš „ponių“, nenusivilkęs   ilgo juodo  „Baltikos“ palto, nenusiėmęs skrybėlės  parvirsdavo ant lovos aukštielninkas su „Belomor kanal“ dantyse,  žiūrėdamas prisimerkęs į lubas  (ką jis tada galvodavo?) rūkydavo, drūti, kresni  pirštai nuo alkoholio  jau būdavo persikūniję -  laibi, nervingi,  jautrūs,  elegantiški.   Mago... Vaikų darbas buvo žinoti, kada iš užknarksiančių   lūpų ištraukti  papiroso galiuką ir atvarstyti  batus. Jokiu būdu ne per anksti,  šūdžiai.  

Prie tėvo pinigai lipte lipo – Dievo, gerai išmanančio pusiausvyros, priešybių vienybės ir kitus  dėsnius,  dovana, kuria dosniai  apdovanojami šykštuoliai. Vaikams uogienės ir medaus – tik po vaistininkišką šaukšelį, o  sau...  Kadaise net  ir į Tadžikistaną,  į tremtį, sako,    skerdienos, kumpių,  dešrų,  su savimi pasiėmęs  tiek, kad  tais kumpiais ir lašinių paltimis būtų galėjęs išmušti vagono sienas - vienas užsiėmė visą vagoną,  aišku, kol nuvažiavo iki Stalinabado, pakeliui prižiūrėtojai ir nusibadavusieji  iš kitų vagonų  iš jo viską  atėmė, bet ir Tadžikijoje, kad  ir persirgęs drugiu,  neprapuolė su  savo   „čiki briki, šakar makar“, o kartais ( kai pakvipdavo tikru paraku)  ir su   „kybir vybir“... Į Lietuvą Kazimieras   Necelis, neišbuvęs laiko,  parsigavo  apsimetęs traukinio mašinistu: išsisuodinęs veidą, pasičiupęs kastuvą neva kasti anglių... Pirmą naktį artimiausi giminės, bailiai dairydamiesi į šalis, leido permiegoti lauko pavėsinėj, o toliau jau kapstykis, brol,  pats, bet kapstytis jam pačiam  nereikėjo – už jį   kapstėsi   Ostapas Benderis:  be dokumentų, be pinigų, be pažinčių, nereabilituotas (!) atgavo nacionalizuotą namą,  pardavė, pirko kitą,  geresnį, į akis  paleisdamas fokuso   dūmų ir valdžiai,  ir  giminėms ...  Tada ir pasipiršo  Katerinai.  Jos žiauraus  būdo tėvas ir vargšė  motina, „užpūsta vėjo“,   per alkūnes nesilankstančiomis  rankomis, valgydavusi metro ilgumo mediniu šaukštu, Katerinos vedyboms  su Neceliu labai nepritarė, bet jis   buvo atkaklus, vingrus, slidus  -  „spaudžiu Jūsų baltas rankeles nors per šį laiškelį“...   Ir juodu, aišku,  apsivedė,  susilaukė dviejų sūnų,  o tuoj po antrojo  jis  ėmė šokinėt nuo lyties ant lyties,  kiek čia visko buvo, melo, teatro, mėlynių... Galiausiai Ryga,  sutiktas   likimas  -   energinga  finansininkė Nelė Ponamariova,  dvidešimt metų jaunesnė,  mažo ūgio,   karštomis miniatiūrinėmis rankomis ir dailiomis pėdomis, irgi karštomis, bet tos Ponamariovos   ne tik kojos buvo kaip liepsna – ir smegenys sukdavosi 350 kilometrų per valandą greičiu, ji ir prikalbėjo jį parduoti Šančiuose jų namą, bet prieš tai, žinoma,  išsiskirti...  Kad po skyrybų niekas  neatimtų jo dalies, abu susiglaudę nakvodavo Kauno geležinkelio stoty ant suoliuko: jis, apsikabinęs  portfelį su pinigais, ji apsikabinusi jį. Ji mėgdavo žodžius:  „šakaladas“ , „eifarija“, „pafosas“ „palitra“,  nes ir savo gyvenime mėgo tai, ką tie žodžiai pavadina, jis neatsilikdamas jai  atitardavo  irgi tik rusiškai: „Mano Nelė  liubi švarą“... Kai tėvas staiga Rygoje pasimirė nuo infarkto, nesulaukęs  nė 65 metų ( ir tai buvo,  anot motinos giminės, tik antroji jo didesnė nesėkmė po tremties),   Nelė  suorganizavo laidotuves su raudona vėliava uždengtu karstu, kažkas pasakė  ugningą kalbą, žodžiu, Kazimieras Necelis  mirė „raudonas“, tačiau   tai tik viena jo „palitros“  spalvų - dėl pavardės vokiečiai prie jo kibdavo kaip prie žydo, rusai   kaip prie vokiečio, o lietuviai kaip prie lenko, bet  jis visiems išsprūsdavo iš rankų lyg išteptas apiejumi... Ta šviesiaplaukė moteris, likimas  smaragdinėmis akimis, riesta nosele, ryžtingu smakru  ir neiškritusiais pieniniais dantimis (vaikiški dantys suaugusiojo  šypsenai suteikia  nekalto plėšrumo, o gal - plėšraus nekaltumo),  vėliau juodu su broliu priėmė pas save  Rygoje.  Vedžiojosi po namus miesto centre, kuriuos jai paliko jos pirmasis  velionis vyras, jūros laivyno pirmojo rango kapitonas,  sakė   turėjusi baldų iš 188... metais  nuskendusio laivo, jos kambaryje štai  stovėjusi visa nuskendusi kapitono kajutė, raudonmedžio  stalas, bet juodu ji  vaišino jau ne prie  stalo, o    prie nudrengta  paklode    užtiestos   žuvų statinės.  Kai jie, dar beveik paaugliai, nuo degtinės  susipynusiais liežuviais  pasiteiravo, kas joje, ji, spyrusi batelio nosele į statinės   šoną, niekinamai  atsakė: „Šprotai“. Smulkmės nepripažino iš principo!  Tik kapitonus ( valgai kaip veršiuko mėsą), merlinus, šamus, lynus, žinoma, eršketus, ir tai net ne pačią  jų mėsą  – ikrus. Tik dėl ikrų, detiški – zapišite eto u sebia na lbu -  šiame gyvenime,  šitoje valstybėje   dar verta pakrutinti užpakalį.  Ant colinės vinies  kabojo jos, finansininkės,  plikas uniformos šinelis – 188... metais  nuskendusi riešutmedžio spinta buvo kažkur dingusi. Kaip ir kiti  skenduoliai – raudonmedžio stalas, lova, laikrodis, navigacijos prietaisai, sekstanas ir lotas...  

Sugirgždėjo   durys -  oro gūsis, vėjas? Vaikščiojanti  energija? Jis žinojo, skūra juto,  kad ji išeina  gyventi kitur. Ne  į Kauną, kur  visada taip troško grįžti – į  pieniškus paryčius tarp ketvirtos ir penktos valandos. Į kvapus ir substancijas. Į ledą ir plieną. Akinių rėmelius rytų Londono optikos vitrinoje... Anos  priešingybė -  aštraus grožio, ne pačia   mažiausia pasaulyje ereliška nosimi, tamsiomis  akimis,  randu prie antakio ( tėvo žarsteklis),  antracito spalvos  glotniai sušukuotais plaukais,  atmušančiais  šviesą,   bėgant metams tas veidrodis moterų  plaukuose apsiblausia,    bet užtat jos nesurietė jokia liga, liko aukšta ir tiesi. Indėnė.  Naktimis ryte rijo knygas, taip pat vokiškai ir lenkiškai. Mėgo  kino salės tamsą.   Visada tik vienplaukė, neryšėjo šių platumų gėlėtų  skarelių,  nemėgo tautinių drabužių ( „su  šimtakvoldžiais moterys kaip kubilai“),  stambių raštų („nemėgstu tų plokštymų“).  Iš kur nors grįžusi  sakydavo: „Padėk, Katerina, brangius rūbus, eik   į savo juodus dūmus“... Nebijojo akibrokštų, bet nepakentė  efekto, nors kartais  ir valgydavo metro ilgumo mediniu šaukštu.  Valgyti su tokiu nenormaliu šaukštu  yra labai labai nepatogu ir kažkaip...  nepadoru.   Lyg norėtum atkąsti  daugiau už kitus... Tas šaukštas, žinoma, kad tik visus paerzintų, kabodavo matomoje vietoje ant vinutės prie indaujos, o dabar  buvo dingęs. Kai po skyrybų, pardavus namą, jie iš Kauno trise atsikraustė į šį miestelį, ji miegodavo atskirai nuo sūnų nešildomame kambary, žiemą pernakt  nuo kvėpavimo prie jos burnos apledėdavo antklodė, ryte ji smiliumi nukrapštydavo tuos ledus, ir tiek. Šaltis jai tiko. Jos  neišklibinama, kaip ledo  kietumas,    vertybių sistema:  nemėgo  šiltų ir mielų, „minkštų“ ir  bestuburių, šakalų ir hienų,   atviravimo, bet ypač  kai žodžiai sako viena, o reiškia visai kita, ir už to yra dar trys dugnai ( kas kita -  knygose),  „meluosi – po mirties karštą plytą laikysi“ -  sakydavo sūnums,  nors nebuvo giliai tikinti, juolab „instituciškai“.  Ji nebūtų  galėjusi  neišsiskirti su  tėvu: per stiprus tiesos jausmas – eršketo kaulas  gerklėje.  Pati per  stipri.  Per  laisva -   kai taip žmoguje  atviri  langai, skersvėjai  išpučia, kas geriausia:  mylimuosius  ir, deja, mylinčiuosius, išneša laimę, kas be ko, pinigus – tie lizdus suka  kitokiose vietose, be to, pinigai nepripažįsta  kišenių -  tik pinigines, o ji buvo pasmerkta kišenėms. Tačiau iš  tų jos  amžinojo žalio palto kišenių  išaugo jie  abu su broliu...   Staiga jis suprato, ką iš motinos paveldėjo – skersvėjus.  Ir – kelią. Tik kodėl  visą gyvenimą jam, kaip ir jai, tekdavo  įrodinėti į jį teises?  Į kelią, nueidama kilometrų kilometrus be jokios priežasties  – einu, vadinasi, kvėpuoju, gyvenu? -  ji leisdavosi ir  tada, kai žmonės sukiodavo prie smilkinio pirštą ( kurgi ta Necelienė  eina? kas jai iš to? koks tikslas? bet  svarbiausia - ką iš ten parsineša?), ramstydamasi  slidės  lazda, o vėliau, vsem čertiam na zlo,  lazda su gyvatės galva. Tas įnagis, tamsiai rudas, beveik juodas,   štai  atremtas  į sieną kaip sąžinės priekaištas,  ir gyvatės akys  žiūri  tiesiai į jį,  sakytum  ji, lazda, motinos vietininkė, dabar  jį priimtų  savo  namuose:

-   Kurgi tu, šūdžiau, taip ilgai buvai?