Andrius Jakučiūnas

 

Dabar jau turbūt neįmanoma tiksliai pasakyti, kaip ten buvo, kad su paskutiniais degtinės likučiais pasprukęs iš bičiulio gimtadienio sodyboje, Z.S. po kelių valandų išdygo ant slenksčio, rankose išdidžiai laikydamas du litrinius, to meto Lietuvoje niekur nematyto viskio „Tullamore dew“ butelius, tačiau akivaizdu, kad tai buvo žygis, iš esmės pakeitęs Z.S. požiūrį į pasaulio reiškinius ir patį save,  – jis įžengė į trobą visas pasikeitęs, suvyriškėjęs, žibančiomis akimis, tarsi rodytų, jog žino kažką, kas visuomet liks paslėpta nuo likusiųjų, tėškė ant stalo grobį, ir, kritęs ant lovos, išsyk užmigo tyru kūdikio miegu, nepanoręs praskleisti šios painios ir stebuklingos istorijos šydą.

Nors pats Z.S. niekada nėra apie tai kalbėjęs, išskyrus nerišlias ir dviprasmes užuominas, jo bičiulių linkstama manyti, jog Z.S. prieš savo valią buvo pakliuvęs į paslaptingą, nenutrūkstamą sapnų grandinę, kiekviename naujame sapne vis užmigdamas, ir susapnuodamas naują sapną, – ir jie remiasi prielaida, kad Z.S., išmaukęs vyno ar net ir visai blaivas, vieną dieną vis dėl to papasakojo, kas nutiko (kita vertus, sunku įsivaizduoti, kad tokia detali ir iš pažiūros tikroviška istorija galėtų būti tiesiog išgalvota), o pasakojimas užrašytas ir išsaugotas ateičiai.

Taigi 1994-ųjų rugpjūčio 8 dieną vyrai, – drauge su jais ir Z.S., – sodyboje šventę F.K. gimtadienį. Iš pradžių jie gėrę tuomet populiarią „Magic Crystal“ degtinę, užkąsdami šašlyku; vėliau užkąsti likęs tik svogūnas, – o „Magic Crystal“ baigusis. Atėjusi eilė pilstukui, jo iš kaimyno bambalyje atnešęs pats jubiliatas, o įpusėjus ir jį – kai nebeliko abejonių, kad sieros vandenilio kvapas gėrimo kaip ir negadina, – pasibaigęs svogūnas. Vyrams tekę stotis akis į akį su likimu, teturint prieš jį vienintelį ginklą – nuosavas rankoves. Tiesa, daugumai iš jų, taip pat ir Z.S., tai nebuvę labai neįprasta, vis dėlto šis., pabūgęs, kad gerdamas gryną, apsivems, ir pasirodys esąs lūzeris, slapčia pamėgino užkąsti gėralą nežinia kokiais keliais ant stalelio atsiradusia žalia bulve, – ir tai turėję netikėtų pasekmių: bulvės skonio ir kvapo paveiktos Z.S. smegenys staiga užkaitę, ir jį vienu sykiu apnikę jaunystės prisiminimai, kuriuose centrinę vietą užėmė pojūtis, kad yra skystablauzdis ir bailys, ir kad kas nors jį bematant apspardys. Didėjant išgerto alkoholio kiekiui vis labiau suprasdamas, kad gyvenimą praleido veltui, Z.S. ryžosi katapultuotis iš savo pridvisusio pasaulėlio: sulaukęs, kol sugėrovai praras budrumą, jis stvėrė pusiaupilnį bambalį, įsikišo į kišenę dvi bulves (matyt, kad ir ateityj turėtų kuo kurstyti jaunystės aistras), ir tiesiai per sodus patraukė į platųjį pasaulį.

Toliau Z.S. esą pasakojo, jog iš karto po to jis susivokė besigėrįs viršum Sereikiškių parko kybančiu karšto oro balionu. Toks fundamentalus aplinkybių pasikeitimas Z.S. truputėlį glumino, tačiau jo nepalaužė, kadangi butelis, kurį prigriebė išeidamas, tebepūpsojęs kišenėje – tiesa, dabar kažkodėl tai buvęs nebe pilstuko, o rausvo stipraus vermuto butelis, – lygiai kaip kitoje kišenėje buvę nebe dvi bulvės, o du kiviai. Tai gluminę dar labiau, kadangi rausvo stipraus vermuto 1994-aisiais “Alita” negamino, o jis, nors jau buvo ragavęs kivių skonio ledų, vis dar nežinojo, kaip tas vaisius atrodo, ir kaip jį reikia valgyti. Šis faktas rodęs, jog visa, ką Z.S. mato ir girdi, tesąs sapnas, juoba kad atmintis buvo išsaugojusi momentą, kai jis, taip ir neišėjęs iš sodų, atsigulė ant žolytės palei kelią, tačiau Z.S neturėjo jėgų, nei laiko tai apmąstyti, mat, – kaip jam rodęsi, – šią akimirką turėjo kur kas svarbesnių rūpesčių. Reikalas tas, kad vis dirsčiodamas į pūstašonį balioną (iki šiol tokius buvo matęs tik paveikslėliuose), Z.S. ūmai užsimanė nusišvirkšti, ir (kaip jam pasirodė) nuošalioje vietoje ėmė segtis kelnes, nepastebėjęs dviejų paauglių, vienumoje pamaldžiai žiūrinėjusių Kurto Kobaino abrozdėlį ir čežinusių „Love is...“ popierėlius, na, o šios, būdamos visiškai nepasirengusios manyti, jog meilė yra būtent tai, ką ruošiasi parodyti krūmuose stovįs vyriškis, klykdamos pabėgo, palikusios Z.S. po kojų paaugliškų lobių kupiną, godžiai prasižiojusią, – kaip jis pats sau įvardino, – nekaltybės geldelę. Beje, tai buvusi paprasčiausia rankinė.

Z.S. pakėlęs ją, ir atsargiai, spausdamas abiem rankom kaip sužeistą paukštį, nešęs per parką, pusbalsiu kvailai kartodamas „turiu jas surasti ir grąžinti“, ar kažkaip panašiai; beje, šiuos žodžius jis kartojęs ir tada, kai paskubom grūdo rankinę į konteinerį, prieš tai ištraukęs iš jos originalią „Metallicos“ kasetę ir, – tai ir jam pačiam buvę nesuprantama, – nagų dildę.

Netrukus po to, kai atsisveikino su rankine (o drauge – ir su kalte, kurią jautė priglausdamas sau nepriklausančius ir netgi jam nereikalingus daiktus), Z.S. sutikęs vyruką, kurį buvo negyvai užknisusi žmona, aiškinanti jam, neva jis sugadinęs plaukų tiesintuvą, ir kuris troško tik vieno – tai negyvai nusigerti. Visą vakarą ir dar pusę nakties jie kraupiai pylę, šnekėdamiesi apie moterų šlykštumą, ir dalinęsi įspūdžiais apie tai, kaip ir kada kurį pakavo metai, o paryčiais, kai net kavinės magas atsisakė sukti kasetės ratuką, – gal tai ir į gera, nes antraip Z.S. tikrai būtų ją pamiršęs, – Z.S. saldžiai užmigo, – kaip jau tapo įprasta, savo paties sapne.

Tuomet Z.S. save aptikęs žvaliai žygiuojantį į parduotuvę šampūno – kodėl jam prireikė šampūno, jis nenutuokė, nors įtarė, kad šis sapnuojąsis dėl tam tikrų analogijų su plaukų tiesintuvu, figūravusiu ankstesniajame sapne. Be abejo, tai gluminę, tačiau Z.S. buvo linkęs nepaisyti tam tikrų neatitikimų ir nelogiškumų – ir vien jau dėl to, kad šiame sapne nebuvo pagirių, kurios, jei tai būtų realybė, jo būtų laukusios po intensyvios vakarykščios. Jį kur kas labiau jaudinę tai, kad jis nežino, kas tas šampūnas yra, ir kam jo apskritai reikia, juoba kojos, – kaip jis staiga susiprotėjo, – buvo atvedusios jį į „Voveraitės“ gėrimų skyrių. Išsigandęs, kad kraustosi iš proto, Z.S. sparčiu žingsniu leidosi lauk, – kažkaip jam rodęsi, kad grynas Vokiečių gatvės oras sugrąžins sugebėjimą mąstyti, – neapskaičiavęs, kad nuo ano sapno užsilikęs rausvo stipraus vermuto butelis ir du kiviai gali sukelti (ir, žinoma, sukėlė) „Voveraitės“ apsauginiams rimtų įtarimų, kurie, jam pareiškus, neva į parduotuvę jis atėjęs šampūno, tik sustiprėtų – bent pats Z.S. žmogų, ankstyvą rytą „Voveraitėje“ ieškantį šampūno, būtų laikęs neabejotinu vagimi.

Trumpai tariant, Z.S. ėmęs bėgti, apsauginis – vytis. Laimė, tąsyk Z.S. kojos pasirodžiusios eiklesnės, nors jis vis tiek jautėsi nesaugiai, mat viskas šiame sapne (jei tai tikrai buvo sapnas) buvo tiek nekonkretu ir išskydę, jog sodrus, tirštas šampūno vaizdinys norom nenorom darė įspūdį. Visą tą dieną Z.S. praleidęs bandydamas filosofiškai apmąstyti šampūno poreikį, suteikti jam simbolinę ar net metafizinę prasmę, kol vakarop jo intencijų nepagrįstumas pradėjo badyti akis – svetimame, nepažįstamame pasaulyje, kuriame jis, – o siaube, – neturėjo aiškiai apibrėžtos savasties, nei namų (o net ir nebūtų galėjęs lažintis, kad grynu pavidalu egzistuoja vanduo), šampūnas buvęs visiškai beprasmis, nereikalingas, atgrasus išradimas – tikras opiumas liaudžiai, o galvos plovimas – pražūtingas, kvailinantis paprotys, kurį ateities kartos išraus su šaknimis. Trumpai tariant, kaip valkata guldamasis miegoti į kažkieno išmestą vonią, Z.S. jau buvęs tikras, kad apie gyvenimą, kurio sudėtine ir galbūt net svarbiausiąja dalimi buvo šampūnas, žino tik daug, jog tikrai nepražus. Ta proga, be abejo, reikėję išgerti. Z.S. narsiai kyštelėjo ranką kišenėn, ir, dideliam savo liūdesiui, netrukus patyrė, jog tai, ką jis visą dieną laikė rausvu stipriu vermutu, šiame sapne buvo virtę limonadu „Buratinas“, o kiviai – velykiniais margučiais (čia Z.S. pasipiktinęs juos išmetė, ir jie daugiau veiksme nebefigūruoja). Beje, netrukus Z.S. laukęs ir dar vienas atradimas, kurį jis nedvejodamas suvokė kaip dangaus pirštą – toje vonios dalyje, iš kurios patingėjo išsemti šiukšles, tarp tinko nuobirų gulėjo pilnutėlis „Camel“ cigarečių pakelis.

Naujas sapnas, priešingai nei ankstesnysis, prasidėjęs siaubingomis pagiriomis, kurias ypatingai nemaloniomis darė faktas, kad jo laukė pasimatymas – visas nupiepęs jis stovėjęs prie Bokšto su išgeibusių gėlyčių puokštele rankoje, ir niekaip negalėjo suprasti, koks velnias vakar privertė jį skambinti Magdalenai. Silpnumas tiesiog lenkęs jį prie žemės, o prie netikusios fizinės savijautos, reikia pasakyt, prisidėjusi ir baimė, kurią jam kėlė išskirtinį dėmesį jam rodąs bulterjeras, – vos Z.S krustelėjus, šis šiepė dantis ir urzgė. Situacija buvusi tuo nemalonesnė, kad bulterjero savininkas, o jis pasipūtęs stovėjo vos už kelių metrų, nė nebandė tramdyti augintinio, ir, regis, netgi troško, kad ciuciui pagaliau baigtųsi kantrybė, ir šis įsisegtų Z.S., pavyzdžiui, į koją. Regint tą savim patenkinto gaidžio pozą, Z.S. apėmė baisus įsiūtis, kuris vieną akimirką netgi užtemdė dar ką tik neįveikiamą atrodžiusią baimę, todėl visgi nenuostabu (nors gal ir sunkiai įtikima), kad iškentęs dar keletą minučių toje žeminančioje padėtyje, Z.S prarado savitvardą ir (galbūt) sveiką protą: jis parpuolė keturpėsčias, ir išplėtęs akis, lodamas pirmas puolė šunį. Šis šoko atatupstas, ir, apimtas klaikaus siaubo, pabėgo, pargriaudamas savo šeimininką, kuris, galima įsivaizduot, persigando gal net labiau už savo šunį, tačiau, be abejo, negalėjo atleisti Z.S. tokio savo augintinio minkštakiaušiškumo, todėl išsprogdino akis, ir taip pat lodamas puolė Z.S., taikydamasis jam įkąsti į kaklą. Kova buvusi tokia bekompromisė ir žiauri, kad peštukai netrukus atsidūrė visų, tuo metu laukusiųjų prie Bokšto, dėmesio centre, – jiems ploję ne tik taikūs miestelėnai bei Gavrošas su Piranija, tačiau ir kelio į amžinybę netikėliams nutiesti atėję drovūs jehovistai, tarytum manydami, kad šios grumtynės yra geriausias jų viešpaties buvimo įrodymas. Bet visa tai būtų buvę dar nieko tokio, jei kaip tik tuo metu nebūtų pasirodžiusi Z.S. mylimoji, ir nepabandžiusi jam, besikaunančiam, pakštelėti į skruostą – jis tik blykstelėjęs iš įniršio nieko nebematančiom akim, ir iškandęs jai šlaunies gabalą.

Magdalenai ėmus klykti, kilo sumaištis, kurios metu abiems kovotojams kažkodėl tuo pačiu metu praėjo pyktis, ir jie, sinchroniškai pašokę ant dviejų, kuo skubiausiai kartu smuko į skersgatvį. Paskui jie kažką gėrę, ir tas tipas vis dejavęs dėl dingusio šuns, esą, ką jam pasakys žmona, ką čia dabar daryti ir t.t., o kai pasigėrė, jo inkštimas pasidaręs ir visai nebepakeliamas. Tada už paskutinius jie nusipirkę kepeninės dešros, ir patraukę į parką ieškoti šuns, nors, kaip esą prisipažįsta Z.S., jį kamavęs metafizinis siaubas, pagalvojus, kad parke gali sutikti tas paaugles, iš kurių rankinės paėmė „Metallica“ originalą ir dildę. Šuo, žinoma, neatsiradęs (kaip vėliau Z.S. sužinojo, kaip tik tą vakarą metalistai kažkokį bulterjerą buvo paaukoję šėtonui), todėl vyrai nusprendė kepeninę, kurios patys nenorėjo, kam nors atiduoti – kad nenueitų veltui. Tačiau, žinoma, priimti dovaną iš girtutėlių, kruvinų chebrantų suplėšytais ir išteptais drabužiais neatsirado norinčių, todėl, grasinant paauglių rankinėje rasta dilde, jiedviems teko priversti naktipiečius suvartoti vieną jauną moterį, kuri, praeidama pro šalį, dirstelėjo į juos neypatingai švelniai, turbūt įsivaizduodama, kad mato du degeneratus.

Vėliau vyrus, žinoma, pakirtęs nuovargis, ir jiedu sukritę už rotondos pasnausti; tiesa, Z.S. prieš nulūždamas dar panoręs atsigerti „Buratino“, kurio butelį žinojo turįs kišenėje, todėl galima įsivaizduoti, kaip jis nustebo, išvydęs, kad „Buratinas“ stačiai tą akimirką, tiesiog jo rankose virsta degtine „Dar po vieną“. Pereinamoji būsena, kurioje taip netikėtai buvo atsidūręs butelis, o ir pati degtinės rūšis, tais laikais jos jau nebebuvo galima rasti parduotuvėse, nuteikė Z.S. sentimentaliai ir filosofiškai – troškulys staiga liovęsis, ir jis, su klastinga šypsena lūpose bandydamas aprėpti to, kas vyksta stačiai jo akyse, didybę ir mastą, nusmigo sėdėdamas.

Naujame sapne Z.S pagiringas sėdėjęs buvusioje garlaivio prieplaukoje prie Neries, ir spragsėjęs pirštu į tuščią alaus butelį, tikėdamas, – bent jau taip jis neva pasakojęs, – kad reikia tiesiog dar šiek tiek palūkėti, ir viskas susitvarkys. Čia jis neva neturėjęs galvoj pagirių, kurios sprogdinte sprogdino galvą, ir, žinoma, nebūtų galėjusios praeiti be tam tikro priemonių komplekso – tiesą sakant, jis mintijęs, kad garlaivis, kurio, pasikeitus epochoms, čia neliko, atsiras, kai bus tam atėjęs laikas (šį pagiringą rytą mintis apie naują, dažais kvepiantį garlaivį, virš kurio plaikstysis jo naujai iškeptos valstybės vėliava, jį smarkiai jaudinusi), – lygiai kaip ir alus, nūnai uždarytas „Tauro“ daryklos geležinėje bačkoje, kažkaip sugebės jam pasitiekti anksčiau, negu pasirodys K.F. su honoraru, gautu už varinius virbus, kuriuos sėkmingai pardavė namudinių antenų gamintojui.

Tačiau likimas kartais būna apgaulus ir negailestingas – Z.S. turėjęs progą tuo įsitikinti, mat kai pakėlė akis į viršų, išvydo ne pagirių eliksyru nešiną savo bičiulį, bet treninguotų vaikinų, iš kurių jauniausias ir įžūliausias kovine poza prašė iš jo cigaretės, būrelį. Vos spėjęs nusiimti akinius, – urlaganai netgi džentelmeniškai palaukę, kol juos įsidės į futliarą, – jis gavo byta per galvą. Tada į jį pasipylusi smūgių kruša – tik tai vykę kažkaip lėtai, iškilmingai, tarytum urlaganai būtų varžęsi, kieno smūgis ar spyris bus grakštesnis, subtilesnis, ir apskritai visa tai priminę šokį, kurio kulminacijoje vienas bičiukas – berods tas pats, kuris prašė cyzų, – grakščiai liuoktelėjo ant Z.S. krūtinės, ir ėmė šuoliuoti ant jo kaip ant batuto.

Gal skambės juokingai, bet Z.S. išgelbėjusi policija – išvydę kitapus gatvės žvalius ir nuotykių išsiilgusius patrulius, ir išsyk užuodę progą gerai pasikalti su daugmaž lygiaverčiais varžovais, urlaganai nurūko paskui juos, palikę Z.S. riogsoti kraujo klane.

Ką gi jis – sudaužytas, suspardytas ir neturįs nė cento kišenėje – būtų galėjęs veikti? Žinoma –  tik eiti į „Ledainę“. Tiesą sakant, jeigu ne viltis, kad Nijolė įpils bent du šimtus gramų skolon, Z.S. būtų visai palūžęs, tačiau kadangi nebuvo jokios dingsties abejoti gailestingiausiosios barmenės gerais norais, palūžti Z.S. tiesiog nedrįsęs. Galima tik įsivaizduoti, kaip baisiai nusiminė Z.S., kai, užuot įpylusi, Nijolė savo juokingu balsu pavarė jį kitapus gatvės esančion parduotuvėn, sakydama, kad degtinę, tegu ir skolon, už tokią baisią kainą gerti yra nuodėmė – tegul esą jis nusiperka parduotuvėj butelį, o ji kaip tikra motina sūnui jau išpilstysianti jį į stikliukus kaip vietoj pirktą. Parduotuvėj gi viskas dėjosi panašiai – išvydusi Z.S., pardavėja ėmė maloniai čiauškėti apie orą, vyrus ir katinus, tačiau griežtai atsisakė duoti skolon butelį, motyvuodama, kad tokio gražaus vyro trokšta visos Pilies gatvės moterys, – o prisilupęs jis jas tikriausiai nuvils. Jausdamas, kad žemė, kurią ir taip jau pernelyg smarkiai virpino vimdanti „Yesterday“ melodija, pamažėl slysta iš po kojų, Z.S. kiek pastovėjęs viduryj gatvės, paskutinėm jėgom išsaugodamas jausmą, kad yra hic et nunc, ir tada grįžęs į „Ledainę“, – nes kur gi daugiau grįši, jei ne į „Ledainę“, ir dar tokią nenusisekusią, stačiai šūdiną sapno dieną! Tiesą sakant, jis jautęs, kad privalo kuo greičiau nulūžti, ir žūtbūt pereiti į dar gilesnį sapno lygį, nes šiame jo nebetenkino nė toks fundamentalus, nuo aplinkybių nepriklausantis dydis kaip „Nijolės gerumas“.

Suprasdamas, kad netikėtai tapo svetimas net pačiam sau (štai kodėl nė nepabandė darsyk iškaulyti Nijolės nors šiek tiek alkoholio), jis susiėmęs galvą rankomis, ir pasirengęs smigti, juoba kad pagirios tąsyk buvo baisiai panašios į kokios dvyliktosios dienos šviežią girtumą, kuriam dera pasiduoti niūriai ir iškilmingai, atsisakius bet kokių pretenzijų į tokias laikinas ir beprasmes kategorijas kaip sveikas protas arba padorumas. Taigi būtų jis ten ir vėl užmigęs, jei jo veidas, kurį vis nesėkmingai bandė įsprausti tarp delnų, nebūtų staiga pradėjęs labai intensyviai susidūrinėti su kažkokiu šlapiu, šiurkščiu daiktu – tai geroji Nijolė vanojusi jį purvina pašluoste, aiškiai nepajėgdama suprasti, kaip padorus žmogus dvyliktą valandą gali būti vis dar blaivas. „Kiek tu gali sapnuoti, pedãgogas! – šaukusi jinai Z.S., kuris pats nė pats nenumanė tame sapne esąs mokytojas. – Sapnuoji ir sapnuoji, taip ir gyvenimą visą prasapnuosi! Atsimink, kur esi, čia tau ne kokia valstybės tarnyba, ir ne tavo mokykla, – ten ir sapnuok, o čia kaniūšnė, čia rimti žmonės susirenka.“ „Budinkis, veltėdi, – staugusi, – nes jeigu neprabusi dabar, tai jau ir niekada neprabusi ir.t.t. ir t.t.“

Tą akimirką, kai Z.S. pamažu pradėjo nutuokti, kas vyksta, jam dingtelėję, kad jo kišenėje turėtų tylutėliausiai teliūškuoti butelis „Dar po vieną“, kurį aname sapne matė besikuriantį iš sentimentaliojo „Buratino“, tačiau patikrinti nebespėjo – dar sykį (šįkart ypač stipriai) gavęs šlapiu skuduru per veidą, Z.S. kažkaip juokingai sumykė, ir... pabudo.

Šiurpdamas nuo vėsos, kurios ir dera tikėtis nakvojant parke, Z.S. suvokė smigęs sėdėdamas. Jo rankose buvo butelis – tas pats, mintis apie kurį jam šmėstelėjo prieš pat pabundant, tik tiek, kad šiame sapne (Z.S. suprato, kad negalima gi pabusti iš visų sapnų vienu metu) tas butelis ir liko įstrigęs kisme – nei „Buratinas“, nei „Dar po vieną“, dėl savo keistos, ribinės būsenos, matyt, net negeriamas. Sugėrovas, su kuriuo vakare kovėsi kaip šunys, ir kurio bulterjerui privilioti skirtą kepeninę jiedu per prievartą sumaitino kažkokiai vargšei mergaitei, garsiai knarkęs. Netoliese (tačiau vis dėlto per pagarbų atstumą) tysojęs ir pats bulterjeras, – dabar jis buvęs ne tik visiškai nebe piktas, bet ir, – atrodo, – žvelgė į jo asmenį su pasitikėjimu bei pagarba. Nors Z.S. šiandien buvo pagiringas nė kiek ne mažiau negu vakar, jam netilpę į galvą, kaip vakar galėjo jo bijoti – apskritai ciucelis jam rodęsis taikingumo ir padorumo viršūnė. Pririšęs jį, ir artimiausioje šiukšliadėžėje netgi suradęs jam kaulą – kad nenuobodžiautų, kol šeimininką pažadins raitoji policija, jis patraukė kur akys veda – o tiksliau, prie telefono automato Pilyne, kuris vietos gudruolių buvo subtiliai sugadintas – į jį nereikėjo mesti žetonų, ir kalbėti buvo galima kiek nori, visiškai dykai. „Alio“, – mylimosios balsas buvo liūdnas, ir jis iškart suprato, kad jai skauda šlaunį – vadinasi, švelnybių nėra ko tikėtis. Beje, reikėtų pažymėti, kad įžūliai nuvažiavęs tiesiai pas ją į Šeškinę, jis iš pradžių net nebuvo įleistas, – durys pagaliau atsivėrę tik tada, kai jis pagrasino lipsiąs pro balkoną. Matyt, pyktis nebuvęs toks stiprus, kad ji būtų galėjusi leisti sau nepaisyti Z.S. gresiančio mirtino pavojaus, juoba ji vaikystėje buvo mačiusi tokiomis aplinkybėmis iš septintojo aukšto iškritusio kaimyno lavoną, – o juk gyveno ji net ne septintame, o vienuoliktajame aukšte. Vis dėlto jie iš tikrųjų susitaikę, kai jis pažadėjęs jai tą „Metallicos“ originalą, kurį rado paauglės rankinėje ir porelę lavizų. Verta žinot, jog pasimylėti Z.S. tądien taip pat gavęs, tik dejavusi Magdalena ne vien iš malonumo, bet ir iš skausmo.

Tačiau dar tą patį vakarą troleibuse Z.S. tekę susidurti su treninguotais vaikinais, kurie prisistatė esą kontrolieriai, tačiau vienas jų rankoje turėjo peilį, o kitas po pažastim paspaudęs laikė senamadišką moterišką rankinę, ir nuo jų abiejų smarkiai trenkė degtine. Vis dėlto vaikinai nebuvo tipiniai plėšikai – tam tikra prasme netgi atvirkščiai. Juodu buvo apėmusi savotiška svieto lyginimo psichozė – iš vienų keleivių atimtus daiktus, jie, smarkiai plūsdamiesi, dalijo kitiems, jų nuomone, vertesniems juos turėti. Mirtinoje tyloje, kurią trikdė tik senutės „Škodos“ ratų žlegėjimas ant nelygaus Gedimino prospekto grindinio, tarytum dievai jie kūrė naują pasaulį, pagaliau realizuodami tarpuvartėse subrandintą ir kiemų muštynėse užgrūdintą teisingumo jausmą. Suprasdamas, kad ir vėl yra bepapuoląs į bėdą, Z.S. instinktyviai ėmė slinkti į troleibuso galą, tikėdamasis artimiausioje stotelėje iššokti lauk, ir taip išvengti turto perdalijimo, – staiga jam brangus pasidarė kišenėje pūpsąs butelis, – tačiau kaip tik šis jo manevras ir patraukė urlaganų dėmesį. „Ėėė, Kazy, atéini čia, – ėmęs žviegti tas, su peiliu, – stovi, nachui, o tai kai pisiu, tai bus chujakšt‘, bliatj!” „Eik tu nachui, pyderas“, – lyg niekur nieko iš Z.S. kišenės traukdamas „Camel“ pakelį, filosofiškai jam antrino kitas. Suvokęs, kad fortūnos nepermaldausi, Z.S. kukliai nusiėmė akinius ir įsidėjo į futliarą, pasiruošęs patirti smūgius, kurių jautėsi nenusipelnęs, – bet tada atsitiko tai, ko Z.S. nesitikėjo, ir ko, tiesą kalbant, negalėjo būti: vienam jų užsimojus vožti Z.S. į liūlią, sėbras čiupo jį už rankos. „Neliesk, bliatj! – sušuko kone jausmingai. – Jis menininkas, bliatj! Kuria, nachuj! Už mus kuria – supranti, jobanny v rot? Neturi ko ėsti – bet vis tiek kuria! Ar supranti, bliatj?! Čia gi tai achjet’! Zajabis’, bliatj!” “Imk, bliatj, turėk, bliatj!” – Z.S. pamatė priešais save švytintį grandinėlių, pakabukų ir auskarų gniutulą. Negalėdamas patikėti to, kas čia vyksta realumu, jis klusniai ištiesė ranką, ir...

...pabudo apleistoje vonioje, tebemąstydamas apie tai, koks beprasmis ir klaidinantis išradimas yra šampūnas, ir kaip pasikeistų pasaulis, jie vieną dieną neliktų žmones mulkinančios higienos industrijos. Tiesa, nebebuvo toks tikras tuo, kaip prieš užmigdamas, tačiau viena jam atrodę neabejotina – prabudimas būtų buvęs daug viltingesnis, jei nebūtų taip lengvai atidavęs „Camel“ pakelio, kurį rado prieš užmigdamas. Tačiau net jei cigarečių ir būtų buvę, šis sapnas, palyginus jį su išbandymų nestokojusiu, tačiau vis dėlto realistišku ir, – Z.S. norėjęsi tai pabrėžti, – pilnu malonių geidulių ankstesniuoju sapnu, jam vis tiek būtų buvęs (ir, žinoma, buvo) keistas, nepatikimas ir, dievaži, niūrokas. Šlaistydamasis gatvėmis, kurių, kaip ir anąkart, nepajėgė susieti su kitados regėtų ar tik sapnuotų miestų gatvėmis (tačiau niekaip negalėdamas išmesti iš galvos šampūno, – jo vaizdiniui šio sapno erdvėje jautėsi įsipareigojęs), Z.S., tiesą kalbant, jautėsi bjauriai, – štai kodėl nenuostabu, jog kontaktai su kitais žmonėmis tądien sekėsi irgi nekaip, – anie žiūrėję į jų nepatikliai, iš padilbų, na, o viena mergina parduotuvėje, turbūt nusprendusi, kad Z.S. yra žudikas maniakas, drebėdama nuplėšė likerio, kurį ruošėsi pirkti, kamštelį, ir išpylė likerį Z.S. ant galvos. Spirito kvapas, žinia, sukėlęs Z.S. ūmų troškulį, todėl jam tekę skubiai leisti ranką į kišenę, – šiokia tokia tikimybė rasti joje degtinės vis dėlto egzistavusi, – ir ištraukti iš jos daiktą, nuo kurio jo kūnu nubėgo pasibjaurėjimo – bet drauge ir nuostabos – drebulys. Šiaip ar taip, gerti tai visai netiko – tai buvo šampūnas „Head and Shoulders“.

Galiausiai Z.S. atsibudęs, – tiksliau, buvo brutualiai pabudintas, – kavinėje, kurioje prieš nusmigdamas gėrė su vyruku, žmonos išvaikytu iš namų, apkaltinus jį plaukų tiesintuvo sugadinimu, jausdamas didžiulę kaltę dėl to, kad pasisavino vargšių mergaičių gerą, o kasetę viename sapnų netgi panaudojo palenkti į savo pusę nuskriaustą sugulovę. Negalėdamas nė įsivaizduoti, kaip galėtų tą kaltę atpirkti, jis bent šešis kartus per dieną tarytum atsitiktinai praėjo pro vietą, kurioje nesėkmingiausiai per visą gyvenimą prasisegė kelnes, tačiau jokių paauglių ten nerado – tik krūmuose kabojęs nukryžiuotas katinas, o po juo, tarytum pamaldžiai suklupusi, gulėjo sunkaus bato suplota kokakolos skardinė. Pabudus jausmams, kurie tą akimirką jam pasirodė panašūs į krikščioniškus (jis taip ir nesuprato – ar čia jam pagailo katino, ar norėjosi kokakolos), Z.S. ūmai ryžęsis išpirkti kaltę – jis susirado kažkokių paauglių, kurios jam pasirodė visai mielos, būrelį, ir, trumpai su jomis paflirtavęs, išdalino joms grandinėles ir pakabukus, kuriuos ankstesniame sapne buvo gavęs iš kontrolieriais apsimetusių urlaganų. Verta paminėt krikščionišką elgesį pasiteisinus visu šimtu procentų, – vos palikęs paaugles džiaugtis dovanėlėmis, jis automobilių stovėjimo aikštelėje rado pilną pinigų prikimštą Gariūnų apsaugos darbuotojo pederastkę. Nors iš išvargintam gausių stebuklų, Z.S. nekilę abejonių, ką su jais veikti: nutuokdamas, kad jo odisėja baigiasi, jis pirmiausia jautęs pareigą pasirūpinti gėrimais, nes gėralą, kurį jis išeidamas pagrobė, ir kuris jo kišenėje vis keitė konsistenciją, anam virtus šampūnu, Z.S. suvartojo, išsitrinkdamas Vilnelėje nuo likerio sulipusią galvą. Taigi Z.S. nuėjęs į pačią brangiausią parduotuvę, kokią tik galima rasti sapne, ir nusipirkęs šalyje nematyto ir negirdėto (gal pavadinimą buvo perskaitęs kokioj knygoj, ar girdėjęs per teliką – todėl ir prisisapnavo) viskio „Tullamore dew“ – du litrinius butelius, o tada, nusikalęs po sunkių darbų, užmigo, ir pabudo jau pievelėje netoli nuo sodybos, kurioje jo laukė ištroškę ir pikti sugėrovai, jau iš anksto jį laidojantys, ir nė nenutuokiantys, koks netikėtumas jų netrukus laukia.

Čia pasakojimas nutrūksta, ir klausytojas turi teisę manyti, jog nuo tos akimirkos, kai Z.S. įžengė į namelį su dviem „Tullamore dew“ buteliais, įstabioji kelionė sapnais baigėsi, ir tapo tarsi dar vienu sapnu, kurį pats Z.S. veikiausiai bijojo prisiminti (kaip kitaip paaiškinti tokį nuoseklų ir, pasakykim, įžūlų jo tylėjimą?). Vis dėlto žmonės pasakoja Z.S. kartą sakius, jog jis vis dar nėra tikras, ar tikrai grįžo ten, iš kur išėjo, ir ar tai, kur dabar yra jis (o drauge ir mes visi) nėra tik dar viena stotelė nepertraukiamame sapnų bėgsme, –  ir dar mįslingai pridūrus, esą nors ir negalima sakyti, kad ko nors išvis nebuvo, įmanu, jog tai tiesiog nebuvo to, kas vyksta čia ir dabar, priežastis. Gali būt, šitaip jis užsimena apie pasakojimą, –  beje, jis visąlaik jį aršiai neigė, –  kad įkandin jo, nešino „Tullamore dew“ buteliais, sapnais atskubėję ir sugėrovai, degantys karštu noru perrėžti jam gerklę, ir čia susidūrę su pačiais savimi, jau gerokai prisivaišinusiais, Z.S. saldžiai miegant, ant aslos trypiančiais syrtakę.

Kurį laiką jie su nuostaba žiūrėję į tuos kitus save, o tada apsisukę ir, tarytum bijodami užklupusio noro prieiti prie savęs ir užkalbinti, skubriai dingę nežinioje.