Ieva Gudmonaitė

Dangaus forma

Nusileidus laiptais priešais mus virš visų pastatų iškilęs bolavo didžiulis kupolas, žaižaruojantis akinančia šviesa, ir tik pailgai kai kur krentančiais šešėliais išduodančia įtrūkius ir atsilaupusios skardos gabalus. Nepaisant to, kupolas atrodė kaip virš pastatų patekėjusi milžiniška saulė, išgąsdinanti dydžiu, bet nuraminanti, jog tai dar nėra pasaulio pabaiga, o tik trumpa jos repeticija - gal kiek bauginanti, tačiau iš tikro atverianti stulbinančiu šviesos sugebėjimu įsibrauti į kiekvieną reiškinį, nužymėti kiekvieną judesį, vietą namui ar vietą sustoti ir žiūrėti, likti regoje, kai už tavęs jau nieko nėra - nei matomo, nei nematomo - nieko, kas galėtų paliesti ar priminti, ir nieko nebėra išskyrus regą - tik per ją šniokščiantys, be perstojo plūstantys daiktai - įvairios šviesos emanacijos. Stovi ir jauti tave maloniai atakuojančius šviesos rezginius, kažkokias aštrias sutelktis, kietąsias dulkes, turinčias sąmonę. Tai panašu, tarsi būtum vanduo ir ant tavęs lytų - pailgais ir aštriais tarsi adatėlės lašais, paliečiančiais vandenį ir išnykstančiais. Taip tu, būdamas šviesa, priimi šviesos kūrinius ir jų jau nepastebėdamas esi. Ir tas "būti" yra vienintelis aiškus dalykas, visa kita lieka už tavęs. Visa kita - tik pereina šniokščiančia srove pro tavo "būti".

 Stovėjimas prieš liepsnojantį kupolą ir buvo leidimas jam tekėti, o man stovėti ir nejudėti - nors iš tikro buvau judanti būtybė ir man einant keisdavosi daiktų formos ir padėtys, šviesa nuo vieno daikto staiga peršokdavo prie kito. O aš viską žiūrėdavau, kad niekam neatimčiau buvimo, kad nuolat kurtųsi nauji pavidalai ir būtybės, kurios,  būdamos vaizdais, staigiai dauginosi ir sluoksniavosi. Einant kartais ir nespėji to pajusti, nes ilgainiui daiktų slinkimas tampa tokiu įprastu dalyku, ką jau čia bekalbėti apie viršų, apačią, apskritai apie jų transformacijas regoje, apie tąjį lauką, kurį apima mūsų žiūrėjimas tiesiai. Ar tas laukas, tas mūsų išspinduliuojamas eteris yra apvalios formos? Ar stačiakampiškos? Ar dar kokios kitos? Jei apeitume akimis akiduobių ribas - nupieštume ratą, tačiau pačio vaizdo vis vien nematome apskritimu (jis krenta į tolį, ir vis tiek turi ribas). Tačiau apibūdinti jį turintį kampus - išvis nedrįsčiau. Tai kodėl tada paveikslai per amžius yra stačiakampio formas? Galbūt tai kyla iš nesaugumo jausmo visatoje ir noro viską apibrėžti atpažįstama sutartine forma? Televizoriaus, kompiuterio, fotoaparatų ekranai liudija tą patį. Galėtume net pasakyti, kad gyvename kokioj nors stačiakampių eroje? Tačiau kaip tai sudera su tuo, kad žemė ir visos ją sudarančios dalelės yra apvalios?

  Bet štai, nors aplinkui mane stačiakampiai - prieš akis kybo apvalus kupolas, taip traukiantis akį savo tobula forma - pusrutuliu, kuris atspindėdamas skliautą ir visą miestą – jis, kartu su visais pastatais tarsi maži ir trupantys stačiakampiai rikiavos aplink aikštę tartum netvarkingai išmėtytos kaladėlės. Tada pagalvoji - gal ir iš jų tarsi išbirusių pastato dalių būtų galima pastatyti antrą tokią cerkvę, kuri atrodytų lyg vaiduoklis, tarsi purvinam veidrody netyčia lūžtantis anosios atspindys, kuriuo lyg skruzdės ropotų namų, iš kurių dalių pastatyta cerkvė, gyventojai. Tokią cerkvę būtų galima labai lengvai sugriauti. Ir tuomet liktų griuvėsiai, primenantys miestą. O gal šitas miestas - visas, išskyrus cerkvę, ir yra tos tariamai atspindėtosios organai, vidus, per kurį einu tarsi būčiau kūno dalelė ar bakterija, krauju tekanti miesto arterijom, žvilgsniui tekant link vaizdo šerdies - jei ji iš tikro nėra pačioje tinklainėje - auginanti gelmėje cerkvės vaizdą - gal tai sąmonėj susitelkęs šviesulys, išleidžiantis tą akinantį spindėjimą, o cerkvės stogas - tik atsitiktinis objektas, kurį jis geba apšviesti, ir kuris, išblėsus sąmonės šviesai taps toks pats nereikšmingas, kaip ir aplūžusios trobos, juosiančios tvoras? Jei taip yra, tai ši jungtis - objekto apvilkimas dvasine šviesa tėra mitas, cerkvės stogą paverčiantis sakralia, sudvasinta būtybe, ir man tikriausiai reikėtų tai išjudinti, perkeisti, kad ta šviesa neužsibūtų viename objekte. Taigi patraukiu žvilgsnį nuo stogo, tačiau jis vis tiek nevalingai grįžta atgal - akių vokai tarsi patys atsimerkia ir žvilgsnis lyg geležis prie magneto stipriai įsiskverbia į spinduliavimo šaltinį. Bandau užsimerkti, vokus stipriai užspausdama pirštais - jaučiu skausmą, tarsi vaikas atitrauktas nuo žindančios motinos  - tarsi pienas ant lūpų būtų deginantis ir skausmingas - lašai, atskirti nuo motinos krūtinėje boluojančios pieno jūros  - taip šviesos dalelės, dar pasilikusios kitoje vokų pusėje skausmingai veržiasi į šaltinį, iš kurios išėjo, ir negalėdamos spinduliuoti gręžiasi į kitą pusę - kurioje tik mano akies obuolio molekulės  - tuščios ir tamsios, nieko neturinčios - tik sukibimą. Iš skausmo atmerkiu akis, bet žiūriu į žemę, stengiuos nepakelti akių į šaltinį. Nors trauka be galo stipri - tyrinėju žvilgsniu žemės grumstą, stengiuos įsiskverbti ir užmiršti, prie ko pririštos mano akys. Juk aš toks grumstas, tai ir turėčiau žiūrėti į grumstą, kuris ir primena mane pačią" - visokiomis mintimis bandžiau apgauti regą, lyg kuri nors iš tikro galėtų ją pakreipti, pakinkyti sau. Tačiau žvilgsnio jėga visada stipresnė, dažniausiai nesuvaldoma minties kaip vandenynas.

  Tačiau vilties pakeisti kryptį atsirado – apačioje tarp dulkių ir žvyro pamačiau stikliuką, kuris švytėjo, atspindėdamas saulės(jau norėjau sakyti kupolo) šviesą. Atspindys turėjo tą pačią šviesos prigimtį, todėl tikėjau, kad jis gali būti tokio pat stiprumo, kaip ir kupolo švytesys. Atsiklaupiau ant žemės ir prie jos priartėjau veidu, norėdama būti arčiau stikliuko, tačiau besilenkdama užstojau šviesą, kurios buvimą stikliuke akys jau buvo kažkiek prisijaukinusios, ir tą šviesos dingimo akimirksnį jaučiaus tarsi gavusi saulės smūgį(kuris buvo šešėlio smūgis). Taip pat staigiai atsitraukiau ir saulės spinduliai vėl užtvindė stikliuką. Tada supratau, kad šviesos stikliuke dingimo smūgis padėjo man užmiršti, jog aš visa esybe trokštu žiūrėti į kupolą, ir ta trauka pamažu sutekėjo į stikliuką, ir dabar, ko gero, būčiau nepajėgusi atsitraukti būtent nuo jo.  Tačiau tai ir nebuvo būtina, juk stikliuką galėjau pasiimti su savimi! Bet kai paliečiau pirštais, bandydama pakelti, supratau, kad tai yra kažkas užkasta po žeme ir paviršiuje aš matau tik mažą dalelę. Pakasiau žemę ir pamačiau, jog tai yra sekretas! Tik jis buvo kiek kitoks, nei visi – jo centre buvo paveiksliukas su cerkvės, į kurios kupolą žiūrėjau, vaizdu, o aplinkui buvo pridėliota įvairių gėlelių. Stiklinis objektas, kuris visa tai dengė, ir kuris dabar buvo prikaustęs mano žvilgsnį – buvo nudaužtas žalsvo butelio dugnas. Paveikslėlis ir visa, kas buvo po tuo stikliuku, matėsi tik tada, kai pasukdavau galvą taip, jog ant ant jo nebekrisdavo šviesa, tačiau tuos momentus aš gan sunkiai atlaikiau, dėl to į paveikslėlį žvilgtelėdavau jau gan retai. Ir išvis mane pribloškė ir net kiek įsiutino paveikslėlis, juk tai buvo tarsi pasityčiojimas! Vėl tas priminimas. Bet leisdama šviesai kristi ant stiklo ir neleisdama jam atspindėti, užstodavau sau vaizdą ir jį beveik pamiršdavau – svarbiausia buvo šviesa, kuri kėlė cirkuliavimą mano viduje.

  Į užsimiršimo akimirką, man esant susiliejus su šviesa stikliuko paviršiuje, įsibrovė noras atsitraukti ir eiti – pagalvojau – teks išardyti šį sekretą, nes niekur negaliu eiti be stiklo. Taigi, besistengdama nesugriauti po apačia esančios dėlionės, atsargiai pirštais paėmiau už stiklo kraštų, nepakreipdama jo, idant atspindys nedingtų ir mano rega liktų saugi. Apačioje telkšant baugiai kūdrai(ant daiktelių krito šviesa, kuri tik telkė tas formas, bet jos neatspindėjo šaltinio), dėl to palyginus su atšvaitu, įsiurbusiu mano žvilgsnį, visa, kas prieš tai buvo po stiklu, dabar atrodė besant nykioje dauboje  - visa atrodė užgesę. Į šį reginį net nebegalėjau žiūrėti – taip slegiančiai jis atrodė, tad žiūrėjau į savąjį stikliuką, kurį pasidėjus ant delno, labai atsargiai, saugant šviesą, galėjau žengti tolyn.

  Ėjau labai lėtai, stengdamasi žiūrėti, kad ant ko nors neužkliūčiau ar neatsitrenkčiau – nors stikliuko vaizdas mano sąmonėje užėmė daug daugiau vietos, nei noras nepargriūti. Noras eiti buvo stipresnis už nugriuvimo baimę. Po mano kojomis slinko viena kitą lėtai keičiančios asfalto plytelės, pro kurias kur ne kur kalėsi žolių kuokštai. Man patiko dabar mano šviesuliu tapusi stikliuke esanti toluma – tarsi dangus, talpinantis įtrūkius, įgriovas ir nenusakomai spinduliuojantį betono pilkumą. Kažkur man pro šoną praplaukdavo ir žmonių siluetai, tačiau aš į juos nepažvelgdavau, nes negalėjau nė trumpam atitraukti akių nuo tviskančio stikliuko. Staiga supratau, jog mane supa didelė erdvė. Būsiu atėjus į aikštę. Pakėliau aukščiau stikliuką, kad galėčiau sekundei žvilgtelėti į vietą, kurioje atsidūriau, žvilgsniui staigiai grįžtant prie stikliuko. Manyje staigiai išplito cerkvės vaizdas, įtemptame nuo kaitros danguje aplinkui aikštę besirikiuojantys pastatai, kurie, palyginti su cerkve, buvo nutolę ir tamsūs, ir reikalingi tik tam, kad žymėtų, kur yra horizontas, kad miestiškai atskirtų žemę nuo dangaus, kad cerkvė neišsisklaidytų nežinomame tolyje.

  Žvilgsniui grįžus į šviesą, esančią stikliuke, akyse vis dar stovėjo cerkvės vaizdas, kurį pamačiau – jis plito viduje, užvaldė visą regą ir vaizduotę, krito anapus jos ir toldama vėl sugrįždavo. Šviesa, nenurodanti į nieką ir nieko netelkianti, net pačio stikliuko, kurio dėka ji švitino mano regą, netgi priešingai – jį sunaikinanti. Atrodė, kad mano delne – saulutė, ir tik lytėjimas dar bylojo apie kažkokį daiktiškumą, jausdama nuo delno ir šviesos jau stipriai įšilusį stiklą.

  Ir tada pamažu iš ekstatiško patyrimo, cerkvės vaizdui virstant paveiksliuku, į mane pradėjo plūsti tai, kas buvo kitoje vaizdo pusėje, tai, ką jis savotiškai pramušė ar metė tarsi monetą, kurios kitoje pusėje atsivėrė didžiulė erdvė – einu link altoriaus - link komunijos dalintojo – laikas, einant, atrodė prailgęs iki nesuskaičiuojamos trukmės – palubėmis beprasmiškai lakstantis žvilgsnis, sutelkiantis marmurinius angelus ir milžiniškas liustras – užsimerkus(visada pastebėdavau, jog žvilgsnis tenkinasi architektūriniais kupolų manevrais, o ne koncentruojas į įvyksiantį slėpinį) – sunkiai pakeliamas šurmulys – kojų trepsėjimas ir skardūs vaikų šūksniai – visa, ką skleidžia žmonės, tuo metu man buvo tarsi žeidžiantys daiktai, įsisiurbiantys iki geliančio skausmo, užvirstantys ant dangaus skaidrumo kaip didžiulės užtvaros, padalinančios skaidrumą – esančią ir nesančią, apčiuopiamą ir nepagaunamą – sukurdamos kambarius namams, kuriuose apsigyvena kažkas iš tavęs – ir tampa dalimi, kuri tau reiškia vienovės pabaigą. Ir tada aš verkiu, mano veidas dega, ir aš galvoju pabėgti, prie manęs artėjant skritulėliui, krisiančiui iš kunigo pirštų, kai jie bus arti – veidas į veidą ir amen – komunijos metas vienintelis būdas pažvelgti kunigui į akis.

  Jau kelia komuniją, galiausiai ji paliečia lūpas, ir tada aš suprantu, jog tai, kas jau beveik mano burnoje – yra stiklas. Išsigąstu ir mano rankos trūktelėdamos išmeta stiklakūnį. Tik po kiek laiko atsipeikėjus supratau, jog bandžiau į burną įsidėti sekreto stiklą. Jis nukrito ant žemės ir pažiro į daugybę smulkių stikliukų. Puoliau į paniką – juk tai buvo vienintelis mane maitinantis šviesos diskas. Pritūpiau prie žėrinčių stikliukų, dar bandydama sugauti juose besisklaidančią šviesą. Nei vienas stikliukas taip nespindėjo, kad galėtų užpildyti šviesos trūkumą. Visi kartu jie lyg ir sugebėjo pamažu išskleisti prarastąjį spinduliavimą, tačiau tam, kad jį sugerčiau į save, negalėjau žiūrėti į vieną kurį stikliuką – žvilgsnis turėjo aprėpti visą vaizdą, krisdamas kažkur į tarpus tarp šviesos taškų, nusėjusių sutrūkinėjusį aikštės betoną, tapusį dangaus skliautu su ištisais žvaigždynais.