Agnė Žagrakalytė

(Iš tetės istorijų)

Nori, kad prisiminčiau, kas prieš daugiau nei septyniasdešimt metų buvo, ką aš ten bežinosiu.

Tėvai vis kažkur turėdavo reikalų ir išvažiuodavo, likdavau vienas namie. Man buvo prisakyta nesiartinti prie šulinio, rentinys labai žemas, buvau gal ketverių, sakė, varlė didžiausia šulny tam gyvena, nesiartink – įtrauks. Buvau gražių varlių matęs kibiruos su šulinio vandeniu, tad labai man rūpėjo, kokia ten varlė, o dar vieną dieną  Mulevičius atėjęs pritarė – matęs varlę ant rentinio besišildančią, didumo kaip gūžė! – tai vos sulaukiau, kol tėvas išvažiuos arkliu, mama išskubės pėsčia, kad per rentinį persisvėręs, varlę gūžės didumo šaltoj tamsoj įžiūrėčiau.

Dar  vienas atsiminimas, vėlus rudva buvo, ladas sušalęs ant vandenio, ant griovio. Tas griovys buvo nesenai iškastas, slidus, važiavom dobilo vežti, aš uores myniau. Primyniau tą uorę, spalio pabaiga gal, lapkričio pradžia, sėkliniai dobilai. Primyniau tą uorę, tetė sako, važiuojam namo, ne, sakau, aš pareisiu, mat nuvažiuodamas buvau pamatęs, kad yra to ledo ant griovio. Jis nuvažiavo su ta uore, aš nuėjau į mišką, nusilaužiau lazdą, ir pradėjau tą ledą daužyti. O tas griovys buvo neseniai iškastas, slidus, tai  ir įslidau iki pusiau. Išropojau iš to griovio, pareinu namo, ir bijau eiti. Atsistojau gale daržinės, ir stoviu.

Sutemo.

Tai atrado paskiau.

O keturiasdešimtais metais, birželio pusė, važiavom su tete nuo Tetirvinų pusės, o kur važiavom, tik žinau, kad prieš Nečionis pradėjo važiuot mašinos. Tai ne mašinos, tokios navatnios, bet seniau gi jokios mašinos nevažiuodavo, baisiai arkliai pamatę nuo tolo baidydavos. Tetė pamatė, kad atvažiuoja tos mašinos nuo Nečionėlių, nuo Telžių pusės, greitai pavažiavo nuo to kelio į šoną. Kelios pravažiavo tos mašinos, gal kokios daugiau nei penkios, tetė pasižiūrėjo, daugiau nebėr, važiuojam atgal, aš pasižiūrėjau atsisukęs, už kalnelio... – sakau, tet, nevažiuok, ten dar viena atvažiuoja, - jis pasižiūrėjo, toji mašina buvo jau pakalnėn nusileidus, ir nebesimatė. Sakau, nevažiuok, dar viena atvažiuoja, bet kas čia tau vaiko klausys, pasižiūrėjo – nieko nėra. Tik spėjo ant to kelio užvažiuoti, ta mašina prieky, tas arklys vėl skersai griovio, apsivertė.

O ten važiavo ta.

Raudonoji armija nuo Bauskės ar nuo kur matyt tenai.

Jau už metų buvo man penki su puse. Kalbėjo žmonės, kad žmones veža, kad bus karas. Buvau vienas namie, anokią dieną, buvau kieme, tik pamačiau, kad ateina žmogus su terbom, su lazdom, tai sakau, tikriausiai ateina išvežti, įlindau šuns būdon, ir sakau neras manęs. Tas žmogus pasėdėjo pasėdėjo prie gryčios, nieko nesulaukė, ir vėl išėjo.

Tik už kelių metų supratau, kad tai buvo ubagas.

Tai nuo to už kelių dienų gulėdavom ant aukšto su seseria, ant aruodų, būdavo grūdai ant aruodų užtaisyti, ir ant tų aruodų pasitaisydavom patalą.

Labai būdavo gera vasarą miegot, kai lietus lyja. Per stogą beldžia iš vieno, šniokščia. Ryte mama užlipa ir kelia, - vaikai, sako, kelkitės, tikriausiai karas prasidėjo, gal reiks kur trauktis. Sekmadienis buvo, dvidešimt antra birželio. Sesutė galvą pakėlė – aš nesikelsiu, gali dar nušauti, - iš vėl užsiklojo.

Kartą tetė buvo kažkur išvažiavęs su arkliu, pamatėm, kad parvažiuoja, pasitikom, kad pavežtų. Sulipom į tuos ratus, sesuo pirmutinė, aš ant krašto, įvažiuojam į kiemą, ant kūtės kažkur kačiukas nebegali nulipti, rėkia galvą iškišęs. Mane pastūmė, eik, sako, žiūrėk, to kačiuko gelbėt. Kaip pastūmė, aš ir išgriuvau po ratais. Ir ratas pervažiavo man čia per pilvą. Skersai. Tos vežėčios pasikėlė aukštyn, tetė atsigrežė, sako, kas yra? Nieko, sakau, nėra.

Galėjau kalbėti, tik vaikščiot  negalėjau. Labai sunkiai. Gerai, o kad būtų kas per snukį.

O ta sesuo dar prigrasino man, tik nesakyk niekam, nes nebeleis unt lapyčių eiti.

aš jai dejuoju, kad aš negaliu, kad sopa man vaikščiot, o ji tempia už rankos paėmus.

Lapyčia buvo babutė tokia, trobelėj mažutėj gyvendavo, tai jei nueidavom, duodavo uogienės. Visad spintelėj uogienės turėdavo. Nežinau, kodėl, bet kiekvieną pavasarį tetė nuveždavo vežimą malkų jai.

Labai dėkodavo. Dėku, dėku, šimtą kartų dėku.

Gal ir namuos tos uogienės būdavo, bet svečiuos gi įdomiau.

Nueidavom pėsčiom per miškus: Maskolija, Nečioniai, Baravykinė, Skrebotiškis, ir tada Užukapis būdavo, kur jau toli, valanda kelio nueiti.

Kokiais čia metais, ar keturiasdešimt šeštais ar septintais aš naktį pabundu, lempa žiba ant stalo, du skrebai sėdi, tetės nebėra, ir tie skrebai kalbas rusiškai. Vienas tik klausia lietuviškai kito – kaip rusiškai “pempė”? Antras sako – neznaju.

O jiem onoras, kad jie rusiškai kalba.

Ir už kiek laiko parveda tetę iš oro, pliką, žiemos laike, viduržiemis buvo, liepė apsivilkti, ir išsivežė į Pasvalį.

Už kelių dienų po mišką belakstydami, atradau, kelmas kaip yra, juodalksnio didelis, priaugę daug medžių vienam tarpe, per sniegą išmintas keliais takas aplink tą kelmą.

Ar už savaitės ar už dviejų, mama nuvažiavo, tardytojams davė penkis rublius, ir tas liepė važiuot namo. Ta parvažiavo namo, už valandos parėjo ir tėvas.

Ir nieko nesakė, nei ko klausė, nei ką sakė, nei ko...

Kartą vos visai blogai nesibaigė. Mama tąkart grįžo nuo Šiaulių žinias nuvežus, jau prie vartų, ir sutapk tu man, pro vartus ir skrebai tuo kartu.

Išėjusio ant kiemo tėvo klausia iškart istrebiteliai, “ar nebuvo banditų?” Tėvas mato, kad Elžbieta su jais, vadinas, sugavo, išklausė, atvedė parodyt, kur arklidėj, avių garde bunkeris jų, galvoja, reikia pripažinti viską iš karto, bus lengviau, lėtai, lyg skaitytų, ištaria: “buvo, ir dabar...” – čia jo kalbą užtrata priskubėjus Elžbieta, - “buvo, buvo, pati mačiau, ėjo vyrai penki” – “ar ginkluoti?” – “ne, tik lazdas nešėsi ant pečių, klausė, kur kelias į Pasvalį”.

O taip tai tardyt dažnai šaukdavo į Pasvalį.

Ką aš ten bežinosiu. Keturiasdešimt aštuntais devintais gal.

Nebeatsimenu, ką buvo išvežę, ar Joną, ar Kapinį, buvo Ustukiuos sodyba, toj sodyboj buvo visus suvežę, laukė mašinų, kad išvežtų, tai buvom nuvažiavę, tik nebeatsimenu, pas Joną ar pas Kapinį. Ar Kapinį, ar Joną tada. Žinau, kad duonos bakaną nuvežė.

Babutė Barbora, buvo už Pasvalio tas surinkimo punktas, ne šioj pusėj Pasvalio. Tai vienas tas pažįstamas, sargybinis, jai liepė eiti, išeiti, iš tos, sako, aik, ten netoli buvo vienas gyventojas, sako, ten eik. Ta nėjo, ką aš, sako, čia viena darysiu, pasilikus. Barbora.

Pro virtuvės duris kyšt mamos galva: “tėvai, užteks jau tų pasakų ir tų popierių, karvėm vandenio!” – ir tetė stojasi, ima kepurę, aš vynioju šaliku savo vaiką, tegul ir jis į kūtę išeina, prigrasau tik, kad neitų prie prūdo, - apie varlę nieko dar jam nepaseku.