Audronė Urbonaitė

KOMUNISTAI YRA IMPOTENTAI

Ką tik išėjau iš lyčių lygybės seminaro Nikozijoje, Kipre. Mus mokė, kaip ją suprasti. Lyčių lygybė ir aš – keistas derinys. Ir taip žinau, kad vakar buvau lygesnė už save pačią, o užvakar – nelygesnė už Rastauską.

Jis man tebeatrodo mįslingas.

Bet dabar regiu prieš akis Šlepiką. Todėl manau, kad jis norėtų būti lygus Ilzei Butkutei. Bet negali, nes ji  -- aukštesnė.

O Žagrakalytė žemesnė, todėl negalėjo pasistiebti ir pažiūrėti, kas man iš tikrųjų nutiko, kai iš Nikozijos lyčių lygybės seminaro nukakau tiesiai į Pervoliją. 

Paskui mane pajūriu nuo Pervolijos iki velniaižin kur ėmė dūlinti Macho.

Čia ne vardas – kiprietiškas iškrypimas.

Aš dūlinu, nes esu sau ir kitiems lygi, todėl leidžiu sau. Macho   mano pažiūrų nežino, todėl irgi leidžia sau.

Jo blauzdų gyvaplaukiai ilgesni, nei mano. Bet mano blauzdos – dešimtmečiu senesnės, negu jo.

Tam asilui nė motais: vistiek dūlina. Aš užlipu ant akmens – jis irgi. Aš mėtau akmenukus nuo skardžio – jis irgi. Aš aiškiai rodau, kad  dėvėta ir nepaslanki moteris nebūtinai geidžia trumpų, juodų ir aštrių jo blauzdų gyvaplaukių.

Riebus, miklus ir mažiukas Macho širdyje pats sau didelis. Tikrai lygesnis už visas būtybes tuščiame Pervolijos pajūryje.

Todėl skuta paskui mane dideliu pagreičiu. Kai aplenkia, pirštu pakaitomis rodo į dvi vietas – į automobilį, paliktą ant kelio. Ir į pūpsantį burbulą tarp kelių.

Aš manau, kad pirko žmonai kalakutą ir dabar negali jo paleisti. Nes šis pabėgs. Ir lyčių lygybės namuose tikraaai nebus.

Bet kalakutas nebėga. Tvinsta raudoniu. Lyčių lygybės seminaras Kipre gali man nebepadėti.

Todėl ramiai išsitraukiu iš krepšio rankraštį ir sakau: „Aš esu šiokia tokia raštininkė. Bet rašau tik apie impotentus. Partinius impotentus. Ar nori paklausyti?“

Mudu su Macho kaip niekur nieko susėdam ant to paties akmens. Skaitau jam partinio lietuviško sekso istoriją.

„Sekretorienė, -- išraiškingai skaitau aš, --  neilgai trukus pradėjo įtarti, kad Sniečkulis gali būti prigimtinis impotentas.  Pirmasis peckeliškas kartas ant viršutinio gulto nesiskaitė: traukinys judėjo, ties Mogiliovu buvo sunku pataikyti.

Bet ir vėliau vadas nuolat turėjo svarbesnių reikalų už patalų vėdinimo darbą – kukurūzus, elektrines, cementą.

Teisinosi: neturi laiko.

„Kas jam belieka – tik daryti revoliucijas“, -- svarstė praktiškai mąstyti mokyta Bordon.

Ji bandė susirasti partinių draugų, bet niekas artyn nekišo rankos, ką jau kalbėti apie reikšmingesnius organus. Nusivylusi nesuprato – bijo jos dubultavų akinių ar sekretoriaus keršto.

Net vėjo sūkurys po sijonu keldavo neramias mintis.

„Mano Dieve, kokia esu vargšė!“

Viską papasakojo Lidijai – ši pasisiūlė padėti: pati išbandys vado kelnių galią. Juodvi kruopščiai ruošėsi bandymui: pincetu nupešiojo plaukuotas Lidijos kojas. Ši rėkė, bet kentė. Papudravo karpą – nebuvo labai žymi: užstojo pagurklis.

Ilgai svarstė, kuriuos kvepalus tarp krūtų pilti, -- „Krasnyj saliut“ ar „Zaria“: abeji dvokė partkomo spinta.

Kai viskas buvo paruošta, reikėjo rasti pretekstą išsiųsti Lidusią į pirtį. Kai išsipusčiusi Lidija su aukštyn sukeltu peroksidiniu kuodu pirtelėn įnešė svečiams keptą žasį, ją puolė medžioklis šuva ir nukando karpą.

Išgąsdinta, bet atsidavusi  Lidija veržėsi artyn sekretoriaus ir bandė iš po sijono iškišti švariai nupešiotą koją, -- šuo išsigando ir dūmė lauk kaukdamas.

„Drauge Lidija, reikėtų nueiti pas veterinarą. Tamstos koja primena man kalakutų ligą – tokie pat iššokę mėlyni spurgeliai“, -- tarė apstulbęs vadas.

Lidija parašė skundą biurui – sekretoriaus pirtelėje buvo išprievartauta. Kreipsis į Maskvą. Ją ištekino už sandėlininko: vaikai byrėjo kiekvieną spalį.

Lidija vaikščiojo žydinčiais skruostais: partinė draugė su ūsais taip paprastai tapo laiminga.

Sekretorienei Bordon buvo blgiau: po Lidijos fiasko pirtelėje ji ėmė rinkti butelius – jų forma kažką jai skausmingai priminė. Ypač jai patikdavo parke prie suolelio aptikti tamsiai žalią butelį nuo šampano „Sovetskoje“ – su galingu smaigaliu.

Parsinešusi butelius kruopščiai nuplaudavo. Paglostydavo. Pasigėrėdavo. Galinga forma.

Butelius kraudavo tamsiame kambarėlyje, kad patogu būtų užeiti. Per vaišes jai rūpėjo ne gėrimas, o kakliuko forma. Ypač gerai tiko užsienietiški – jų krašteliai suapvalinti ir ypač švelnūs.

Suradusi šią netikėtą išeitį, kurį laiką jautėsi beveik patenkinta. Tačiau ėmė sklisti keistos kalbos: sekretoriaus ponia apie šiukšliadėžes rankioja butelius. Apsidairo, pakelia, deda į krepšį ir spėriai nešas namo – butelių klausimu aplenkia bet kokį valkatą.

Ją išvežė. Davė tablečių. Bandė draugiškai pasikalbėti.

Bordon pirmą sykį suprato, kaip rimtai nekenčia partijos: taip jiems ir pasakė.

„Komunistai yra visiški impotentai!“ -- ji šventai buvo tuo įsitikinusi ir galėjo pateikti svarių liudijimų, jeigu jai būtų leidę atvirai pasisakyti.

Jokio meilės raštelio. Dėmėtų apatinių. Jokio čekio už slapta kitai bobai pirktą papinyką ar naktinius marškinius – visiškai nieko. Ir pataluose  – visiškai šalta, nė menko kilstelėjimo, kuris sugrąžintų viltį.

Kokia moteris tokią nešvankybę įstengtų iškęsti!

Kad  išvežtų tuos butelius, Sniečkuliui teko samdyti priekabą ir pačiam krauti į dėžes nuo cemento – samdiniai būtų išpliurpę apie iškrypimus partinėje irštvoje! Krovė prietemoje ir labai stengėsi, kad žalias stiklas garsiai nebarkšteltų.

Kai su buteliais buvo baigta, sekretorienė perėjo prie šepečių kotų – Sniečkulis nespėjo jų pirkti.

„Tai kad lūžta – rusiška gamyba: visada brokas“, -- dejavo partinė žmona.

Šito niekas ilgai nesuprato, kol valytoja poros šimtų kotų neaptiko skalbykloje, keistai nutrumpintų. Moteriškė išnešė pagalius laukan ir paprasčiausiai pakūrė, nes nežinojo, kam jie tinka.

Sekretorienei reikėjo kviesti greitąją. Pirmiausia ji kibo tarnaitei į plaukus, išvadino kale ir pagrasino už bausmę nukirpti plaukus. Laimė, sekretorius grįžo namo – išlaisvino. Sekretorienė buvo spėjusi subjauroti tiktai kirpčius.

Jai vėl davė tablečių pasitarę su veterinarais, nes šie apie rujojimą geriausiai išmano.

Bordon rėkė: „Skystakiaušis! Tau nepadėtų nė apipjaustymas!“

Kai ji kiek apsveiko, namuose ėmė veisti taksus. Kalytes savo rankomis meistriškai nusmaugdavo vos atvestas – iš jų nebuvo jokios naudos. Kruopščiai atrinkdavo patinėlius didesniais kiaušeliais ir ėmė siūdinti jiems žiponus.

„Vešim į parodą – turi gerai atrodyti!“

Siuvėja Zoječka, jaunutė mergaitė, nesunkiai sukurpdavo taksui išeiginį švarkelį, o su apatine dalimi jai ėjosi sunkiai. Kai reikėdavo pamatuoti išsipūtimus, Zoječka raudo, kikeno ir nė už ką nenorėjo prie taksų guzelių liestis.

„Svarbiausia -- nepamažink matmenų, -- nerimavo ponia. -- Pasipūtę atrodys labiau apetitingi“.

Zoječka prunkštė į kumštį, žadėjo pasitaisyti, bet šunyčiai kiauksėjo ir su centimetru prie tarpkojo drovuolės neprisileido.

Matuoti ėmėsi ponia, nes, be jos, šito darbo niekam iš tarnų patikėti nebuvo galima. Jai sekėsi puikiai: taksai mataruodavo kojomis, bet, sugauti už jautrios vietos, patenkinti imdavo leisti seiles.

„Na, va,  mašnelės išėjo per didelės“, -- sielvartavo Zoječka, pasiuvusi pirmąją partiją.

„Ką tu išmanai, kvaiša! Prigrūsk vatos – visos miesto kalės man pavydės, kai išvys taksus ant podiumo!“

Sekretoriaus dvare nusistovėjo ramybė: jį kviesdavo į suvažiavimus, ji vyko į medžioklinių šunų parodas.

Tiesa, ilgainiui namai prasmirdo. Smarvė sklido tokia aštri, kad net žydai vengė užeiti. Tai buvo apčiuopiamas privalumas, ir sekretorius nusileido.

Per šunų veislybą sekretorienė visam laikui praganė savo vaikus – visai neatsiminė, ką jie veikia. Rūpinosi tik geru maistu, nes tai – į kraują įaugęs žydiškas reikalas“.

Macho pastėręs klausėsi.

„Tai aš jau eisiu. Reikia kalakutą žmonai parnešti“, -- tarė taikiai.

Atsisveikindama iškišau iš po sijono švariai pincetu nupešiotą savo blauzdą. Lyčių lygybė turi galioti. Net Nikozijoje, Macho ir machukų krašte.