Violeta Šoblinskaitė - Aleksa

Nesiūlyk velniui baravykų

– Šųmet ciek jau cikriniu, ciek jau, kų raiks važuot in Alytų, – sako savo moteriškei Pilypas.

– Važuok, slūgela, važuok, Pilypulia, – leidžia Pilypienė. – Parsiduosi, miltų nuspirksi bandoms, vienų kitų silkaitį adventu...

Ir išvažiavo Pilypas, pačios palaimintas, į turgų. Apsikarstė džiovintų baravykų karoliais, stovi. Šalta, žvarbu, o artyn niekas neina. Kur tau eis dzūkai – patys prisirinko tų cikrinių ir prisidžiovė. Mokės, mat dzūkas už grybą pinigą.

Kai Pilypas jau buvo ranka benumojąs į savo sumanymą, stakt prie jo toks nei šioks, nei toks mužikėlis su lapine kepure:

– Targavuoji, tataa? A tep tiktaas stuovi?

Žydelis, ne žydelis, bet Pilypui tas pats:

– Pirk, ponulia. Cikriniai. Viens į vieną!

– Po kam?

– Ne pūkam. Su silkaici, su kopūscėliais, o ir cep...

–  A tėkraa gardė y?

–  Miškan, ponulia, ne gardan. Gardas, ponulia, paršam... Nu, da arkliu, ėreliu... O cikrinis tai cik miškan. Išaini anksci, kų cik cik brėkšta...

– Ėš vakara ėini į grybus? Briekštont? No, ė kų tataa gali rastė?

–  Ne raistan, cikrai ne raistan. Aš juk porinu, kų miškan. Cikriniui sausai pacinka, an samanos. Tai kap? Pirksi, ponulia? Su teluko grobukais Kalėdom sušucysi...

–  Su kou? Su gruobaas? No, da negėrdiejau, ka gruobus kas nuorintaas jiestom. Jebent buoba viedarų prikemš... Bulbiniu.

–  Galima ir su sviestu, galima. Cikrinis su viskuo cinka.

–  Vo tas cinks kam? Ė teep vėsuoke šūda, atsiprašont, prijiedam, da ons monėi cinka ruodos įgrūstė...

Pilypas baigia iš veido išeiti:

–  O tai kokis turi būt, kad ne rudas? Kur tu matįs cikrinį kitokį? Ir grūsti nereikia. Iž vakaro užmerki, ir jau...

–  So vėsąąs kėrmęs? No, šūds...

–  Kų tau šūdas, tai nepirk.

–  No mata, a nesakiau? Atejė targavuotė, vo nenuor pardoutė? No, tuokė dorniaus su žėborio ėiškuotė reek... I še tou buoba Variėnuos torgus...

– Būriu cikriniai nedzygta, jau gal šimtas metų. Aini ir aini, kol prisrenki... Cikrinis tau ne lepeška, kų paslenki i rauni.

– A sakaa, nepaslėnki, tingi – kap kuoki meška? Vo dėkuo?

– Iš kur, ponulia, tokis renktas būsit? Už dėku Dievu ir arklys arklio šais laikais nekaso! Arba tu ma pinigus duodzi, arba aik nuog manį šonan.

Bet lapinės kepurės šeimininkas nė nemano nuo Pilypo trauktis. Jis čiumpa už vienos baravykų eilės ir sutarškina grybais, pakabintais ant Pilypo kaklo, kaip kastanjetėmis:

– Paskutinį kartieli klauso: po kam?

Pilypas išsisuka iš kibių nagų ir pats sprunka iš turgavietės. Auliniai batai traškina pirmąjį leduką, užsitrauksį ant balučių. Atrodo, ne Pilypas kudašių iš turgaus neša, o devynšakis briedis.

Namo pargrįžęs be nieko, sako Pilypienei:

– Reikėj tau cy būt. Būtai gal atgynus.

– Kas pasdarė?

– Velinas, cikras velinas. Cik kų su kepuri, tai ragų nebuvo regėt. Norėj dzykai iž many gaut. Sako: ne cikriniai cia, o kartėkai... Nu, i kų tu su velinu pasginčysi... Inpilk mą an to išgąsčio čierkucį, motka...