Audronė Girdzijauskaitė

Marcelis Marceau

Su mimo Marcelio Marceau vardu man siejosi kažkas marsietiška. Kažkoks spindėjimas tamsoje, plevenimas ar sukimasis. Jo baltaveidis Bipas monospektaklyje buvo toks nuostabiai naivus, skaidrus ir draugiškas, kokių mes brežnevų laikais nebuvom matę... Kitą vakarą jis vėl turėjo vaidinti ten, ant Tauro kalno. Išėjau pasivaikščioti ir netrukus atsidūriau prospekte. Snyguriavo. Staiga iš tolo pamačiau jį, išeinantį iš „Neringos“ viešbučio. Jis buvo liaunas ir tiesus, apsivilkęs versto kailio kailinukais, minkštu šaliku apsivyniojęs kaklą. Išėjęs stabtelėjo lyg dvejodamas, į kurią pusę pasukti.  Ir pasuko į dešinę, Taurakalnio link.  Retos sausos snaigės tūpė ant jo pasišiaušusių garbanotų tamsių plaukų. Jis žvilgterėjo aukštyn, tarsi pritardamas tokiam orui, susikišo rankas į kišenes ir nužingsniavo. Greičiausiai – į teatrą, vaidinti. Sustojau ir ilgai žiūrėjau jam įkandin, lyg būtų praėjęs stebukladaris – laisvas žmogus.

2012, lapkričio 18 d.

KVAS

Senajame  Arbate, netoli elegantiškų  Amerikos konsulato rūmų, keli jaukūs skersgatviai subėgdavo į aikštelę, nuo seno žmonių vadintą „Sobačja ploščadka“;  ten, ant žemų suoliukų, sėdėdavo senukai, smėlio dėžėje kapstėsi vaikai ir lakstė įvairaus plauko kiemsargiai šunys. Vasarą aikštelės pakrašty  stovėdavo didžiulė geltona cisterna su stambiu užrašu „KVAS“ (gira); visai kaip Zinovjevo knygos „Zijajuščije veršiny“ („Pragarmių viršūnės“) pradžioje: „Na pustyre, v centre goroda stojal pivnoj lariok“ („Dykvietėje, pačiame miesto centre kiurksojo alaus kioskas“). Tą tvankią vasaros pavakarę, susibūrę į ilgą kantrią eilę, stovėjo gyventojai su bidonėliais ir stiklainiais. O iš po cisternos ant asfalto lašnojo gira, aplinkui zyzė musės ir širšės, tolydžio nutūpdamos ant storo stiklo bokalo briaunų.  Įdomi publika – moterys apsiavusios numintomis šlepetėmis, su skarelėmis ant galvos, išlėkusios iš namų „kaip stovi“, o vyrai, didžiuma – pagiringi, suskeldėjusiom nuo troškulio lūpom, susivėlę, lyg iš gūdaus miego pakilę. Giros pilstytoja į juos nė akių nepakeldavo – pažino juos kaip nuluptus. Pinigus ji metė į lipnią lėkštę. Visi įdėmiai stebėjo giros srovę – ar dar stipri, nes jei silpna, tai arti dugnas, o dugne, – sako,  aibės baltų susiraičiusių kirminėlių...

Staiga suburzgė motoras, ir pasirodė sunkvežimis. Atsukęs užpakalį, jis privažiavo prie cisternos. Išlipęs niūrus vairuotojas geležiniu kabliu prikabino cisterną, pilstytoja  su visa lipnia prijuoste ir pinigine rankoj klestelėjo prie vairuotojo, ir sunkvežimis nuūžė. Eilė beregint susmuko. Keiksnodami, su tuščiais indais rankose, žmonės it musę kandę ėmė skirstytis kas kur...

Šiandien tos aikštelės nebėra, ją nušlavė Naujojo Arbato statytojai, liko tik vos atpažįstami fragmentai.

Vilnius, 2012 lapkritis