Ilzė BUTKUTĖ

Pavogtų dalykų atgavimas

 

Jis buvo girdėjęs, kad Apvogtiesiems taip nutinka, tačiau niekada nebuvo sutikęs nė vieno, kuris pasidalintų patirtimi gyvai. Gal todėl, kad Apvogtieji, vos atgavę tai, kas iš jų buvo pavogta prieš gimimą, niekada nebegrįždavo į klubą.

Mąstydamas apie tai, jis tarsi netyčia atklydo į senąsias Montevidėjaus kapines. Blaškėsi tarsi be priežasties, tačiau nė pats nepajuto, kaip stabtelėjo siūruojančios palmės šešėlyje prie Nukryžiuotojo, gailiai nusukusio galvą nuo vidudienio saulės.

Čia, po marmurinėmis Nukryžiuotojo kojomis, ilsėjosi Bernardas. Jo bičiulis, jei bičiuliu gali vadinti žmogų, su kuriuo mataisi taip retai. Ir patiko jie vienas kitam ne tik todėl, kad abu neturėjo kvapo. Vaikystėje kartu lankę sekmadieninę Apvogtųjų mokyklą ir paauglystėje kartu stebėdavę mergaičių gimnazijos langus iš prietemos, vėliau jie kiek nutolo. Tačiau kartas nuo karto parašydavo vienas kitam. Kol Lukas klajodavo iš miesto į miestą kaip laisvai samdomas fotografas, Bernardas plaukiojo jūromis – pasirinko geriau jau kvepėti druska ir dvokti žuvimi, nei neturėti kvapo iš viso. Tai leido jam iš dalies apgauti kekšes uostuose ir sugėrovus pakrančių baruose – per vieną vakarą vargiai kas suuosdavo, kad su juo kažkas ne taip.

 

Bernardas buvo miręs jau daugiau nei penkiolika metų.

 

Pamatęs netoliese Nukryžiuotojo medžio šešėlyje besiilsinčią rainą katę, nusišypsojo. Bernardas dievino kates. Ir siaubingai kankinosi, niekaip negalėdamas iškaulyti jų draugystės. Katės nemėgo Apvogtųjų, neturinčių kvapo. Šeimininkus be aido, be šešėlio ir be sapnų jos toleravo, o štai kvapo neturinčių net neprisileisdavo artyn – nebent būdavo labai pavargusios ar dar pernelyg jaunos, kad ką suprastų.

Staiga rainoji, snaudusi kapinėse, prasimerkė. Jis pritūpė ir, ištiesęs ranką, pamėgino kuo švelniau pašaukti ją.

- Ksss ksss ksss...

 

Didelei jo nuostabai, katė atsikėlė, nusiraivė, ir smagia ristele pribėgo prie jo.

- O, tu, gražuole... – lyg vaikas džiūgaudamas perbraukė jai nugarą. Katė ėmė murkti ir eiti ratu aplink jį, glaustydamasi šonais.

- O, tu, kapinių karaliene... – plačiai šypsodamasis kasė jai paausį, negalėdamas atsistebėti, koks švelnus yra šio padaro kailis ir koks garsus jo murkimas.

- O, tu stebukle, - kone su ašaromis akyse jis glostė, ir glostė, ir glostė aplink jį besitrainiojančią kapų prižiūrėtoją, kalbino ją, juokėsi, vėl kalbino, ir vėl glostė, glostė, glostė. O katė trynėsi galva jam į kojas, trynėsi galva jam į rankas, murkė ir niurnėjo kažkokias savo niekam dar nepasakotas istorijas.

Jis dar niekada nebuvo įsižiūrėjęs, kokios gražios gali būti katės akys saulėtą dieną, kai vyzdžiai susitraukia, o rainelių gintaras atspindi šviesą. Jis niekada nebuvo matęs katės iš taip arti.

 

Nes katės niekada neprisileisdavo jo, kol jis neturėjo kvapo.