Gasparas Aleksa

Sudie, mielasis drauge!

(Novelė)

                 Pijus B. susapnavo pats save – išsišiepusį iki ausų. Nudžiugo. Ko nesidžiaugti? Juk seniai taip bebuvo, kad pasijustų laimingas, tegul ir sapne. Nieko nėra baisiau, kaip nuolatos pasaulį matyti rūškaną, žvelgti į jį kartėlio ir apmaudo pilna širdimi. O juk iš Pijaus B. jau visi metai sklinda vien tiktai neviltis. Ir nieko čia nepakeisi – Pijus B. pavirto bejausme kauke. Tiktai akys dar retsykiais sužiba didžiuliu nuolankumu.

Gal dėl to Pijų B. taip myli žiloji slaugytoja Teodora, kas rytas atplasnojanti prie jo tartum didelė žalsvai melsva varna. Tačiau šį rytą Teodora vėlavo. Pusiaumiegis Pijus B. pajuto, kaip šiltas skystimas teka tarpkoju, tačiau keltis neketino. Buvo šilta ir jauku. Pijus B., nors ir užuodė savo kvapą, nesibjaurėjo juo – sapno džiaugsmai jam buvo svarbesni už viską: už tekančios saulės spindulius ir net už alkano skrandžio krustelėjimą.

Per sapną grįžo seni seni laikai, kai galėjo kiek įsigeidęs klajoti kreivomis Baltosios Vokės gatvelėmis. Šitas Vilniaus priemiestis, nors apgyventas vien tik proletarų, Pijui B. labai patiko. Nedidukai žemės sklypeliai, kuriuose piktos moterys puoselėjo savo daržus, Pijui B. priminė kaimą. Gal dėl to jam gardžiai kvepėjo negrįstų takelių dulkės, priplaktos prie žemės ūmaus pavasario lietaus, ir viršum agurkų lysvių plūduriuojantis krapų aromatas karštą vidurvasarį. Sunkiau būdavo prasimanyti maisto rugsėjui jau brendant į spalį.

Viskas pasikeitė, kai susipažino su tuo keistuoliu Popieriaus gatvėje.

Kuo Pijų B. patraukė vyriškis, beveik neišsiskiriantis iš minios? Vilkėjo kaip visi, avėjo kaip visi… Gal, kad buvo gunktelėjęs? Atrodė, ilgo apsiausto skvernai iš lėto šluoja apspjaudytą ir nuorūkomis nulytą šaligatvį… O gal Pijų B. sujaudino ori jo neskuba? Žingsniuodavo palengva, kaip tikras vienišius… Bastūnas iš prigimties atpažino artimą sielą?

                 Pamatė jį rytą, autobusų stotelėje. Nusekė iš paskos, atsilikęs per keletą metrų. Gerą kelio gabalą lydėjo gunktelėjusį siluetą, iki pat fabriko. Kai rusvas apsiaustas pradingo už gamyklos vartų, Pijus B. įsitaisė ant suklypusio suolelio priešais fabriko vartus. Saulės atokaitoje jį greitai suėmė snūdas, tačiau Pijus B., net ir snausdamas būdravo, kad nepražiopsotų rusvojo apsiausto.

Vyras fabriko vartuose pasirodė tik pavakary, kai sukaukė gamyklos sirena. Pijus B. panašiai pilkame žmonių būryje savo keistuolį atskyrė iš tolo. Nulydėjo iki autobusų stotelės. Lydėti reikėjo nemenką gabaliuką – vyriškis nelipo į autobusą prie pat fabriko. Jis ilgokai pėstavo Popieriaus gatve, po to takeliu kirto pušyną ir tik tada jau dairėsi autobuso.

Jam galėjo būti šiek tiek virš penkiasdešimties. Vyriškis Pijui B. atrodė itin gražus – jo plinkantį pakaušį vis dar gaubė trumpos, kaštonų spalvos garbanos, o veidą puošė ironiška išmintis, kurią slapstė po trumpučiais ūsais ir dailia barzda, išryškinančia gražų smakrą bei rausvai rudus skruostus.

Kitą dieną ritualas pasikartojo: Pijus B. pasitiko vyrą, atlydėjo iki fabriko, snūstelėjo, sulaukė baigusio darbą ir sekė iš paskos.  

                 Trečiądien vyriškis jau suprato esąs sekamas. Kai sustojo, Pijus B. užuodė aitrų jo kvapą. Rusvasis apsiaustas kvepėjo kažkuo labai tolimu, nepažintu, o gal net ir nepažiniu.

Jis užšnekino mane, – šimtus kartų Pijus B. pasakodavo tą epizodą savo vienintelei mergaitei. – Klausinėjo, kurių galų velkuosi iš paskos, ko noriu... Bet nepajėgiau žodžio ištarti. Suniurnėjau kažką panosėje – ir baigta. O jis kalbėjo ir kalbėjo, ir kalbėjo. Tas keistas kvapas sklido ne vien iš jo burnos, bet ir iš kiekvieno rankos mosto, net iš akių... Akys, tamsios ir labai rimtos, gręžė mane kiaurai...

– Mano vardas Alfiejus, – prisistatė vyriškis. – O tu kuo vardu?

Tylėjau kaip liežuvį prarijęs. Tikriausiai  jis palaikė mane nevykėliu. Paklausė, gal aš pabėgau iš namų, kad esu toks sulįsęs ir suvargęs.

Nuleidau galvą ir vos nežliubiau, bet nesitraukiau – likau stovėti atsirėmęs į seną pušį. Alfiejus nuėjo neatsisukdamas, o aš vis viena sekiau jam iš paskos, slapstydamasis už kerotų ir plačiai išlapojusių krūmų. Mačiau, kaip jis įlipa į autobusą. Atsisveikindamas lyg ir pamojo man ranka. Maniau, gal ta ranka ryškiai apšviestame autobuse man tiktai pasivaideno – toks bjaurus buvau pats sau...

Pijus B. niekam, net savo mergaitei nedrįso prisipažinti, neatsimenąs tėvų. Augo pas tokius bjaurius žmones, kurių vardų prisiminti nenorėjo. Ūgtelėjęs buvo pristatas ganyti kolchozo karvių bandos. Kai vieną dieną maurojantis bulius nejuokais jį ragais pamaigė, Pijus B. nutarė bėgti. Ėjo, kur akys vedė, kol atsidūrė Baltojoje Vokėje. Čia pasijuto kaip namie. Nebuvo išlepintas – kažkaip pramisdavo, nors apie maistą nepaliaudavo galvojęs.

Dabar Pijus B. prisiminė dar kitą rytą, kai gerą valandžiukę pastoviniavęs stotelėje, tikėdamasis sulaukti Alfiejaus, gavo nusivilti. Jau buvo bekiūtinąs nosies tiesumu, bet atpažino balsą sau už nugaros:

– Pijau!

Atsigręžė. Alfiejus stovėjo atokiau ir šypsodamas mojo prieiti artyn.

– Tu įsivaizduoji? – kuždėjo Pijus B. savo vienintelei mergaitei. – Jis ištiesė man storą juodos duonos riekę, apteptą gardžiai kvepiančia kepenine dešra.

Norėjau padėkoti, bet ir vėl neįstengiau žodžio išdaužti, tik pabučiavau į lūpas. Staigiai lyg žaibas.

– Ar nepyksti, kad vadinu tave Pijumi? – nesutriko vyriškis. – Nesišneki su manimi, bet juk turiu į tave kaip nors kreiptis... – Gal tu nebylys?

Taip, aš nebylys. Aš nebylys! – apsidžiaugiau, kad Alfiejus rado sprendimą, kuris tenkintų mus abu.

Jis nužingsniavo į fabriką, o aš akimirksniu prarijau skanėstą.

Vakare Alfiejus pavaišino mane kotletu, likusiu nuo pietų valgykloje. Palydėjęs savo geradarį Popieriaus gatve ir per pušyną iki stotelės, grįžau prie savo pamėgto suolelio. Ilgai uostinėjau popieriaus skiautę, į kurią buvo susuktas skanėstas, kvepiantis Alfiejumi.

Praūžė lyg bičių spiečius gražiausia Pijaus B. gyvenimo vasara.

Kiekvieną rytą jiedu su Alfiejumi išsiskirdavo prie gamyklos vartų, o vakarais jis palydėdavo savo draugą per pušyną. Eidavo greta, neskubėdami, du neatskiriami draugai. Kartais Alfiejus duodavo Pijui B. panešti jo portfelį. Žmonės sveikindavo abu, šypsodavosi. Išsiskirdami jiedu pasibučiuodavo. Keli niekdariai berniūkščiai kartais paleisdavo po akmenį į Pijų B., kai jis likdavo vienas.

Tą pačią vasarą Pijus B. sutiko ir Jolką. Ji taip pat neturėjo tėvų. Gyveno pas tokią kvaištelėjusią ponią – saugodavo jos namus. Vakarais Jolka vaikščiodavo pušyne, ten jiedu ir susipažino. Taip susidraugavo, kad Pijus B. įsidrąsino net nakvoti pas savo mergaitę. Iš mansardos buvo gerai matyti Jolkos ponios sodas. Savaitgaliais į jį prisirinkdavo keistų moteriškės draugų. Susėdę pavėsinėje jie gerdavo, garsiai rėkaudavo, visaip kvailiodavo, o kartais net susipešdavo.

Sykį bjaurus senis gašlia nosimi nepatingėjo užlipti į pastogę ir užtiko tenai Pijų B. Apsiputojęs jis rėkė ant Jolkos, vadino ją susmirdusia kale, paleistuve... Pijus B. neištvėrė ir šoko tam diedui į akis. Tuomet jau prasidėjo... Sukilo visa kompanija. Pijui B. teko šokti per aukštą vielinę tvorą, jis vos nepasimovė ant metalinio strypo. Nudribo kitoje tvoros pusėje. Pilvas gličiai rasojo. Pagulėjo susirietęs ant žolės ir suprato: žarnos laukan nedrimba – gyvens...

Kitą dieną Alfiejus pasirodė tik pavakariukais. Susiradęs pušyne suoliuką, prisėdo, pavalgydino Pijų B., paguodė, kad žaizda negili, kad iki vestuvių užgis.

– Pijau, – kalbėjo draugužis, – aš taip pat bijau blogų žmonių. Dabar jie paliko visai nenuspėjami… Jie negailestingi kitokiems… Aš svarsčiau ilgai, labai ilgai, bet pagaliau apsisprendžiau: važiuosiu į tėvynę.

Abu kurį laiką liūdnai patylėjo.

– Tark bent vieną žodį, juk atėjau atsisveikinti, – po valandėlės tarė Alfiejus.

Pijus B. tylėjo toliau.

– Pyksti? Išsivežčiau ir tave kartu, bet negaliu.

Pijus B. tylėjo kaip žemė. Tik iš akių jam pasruvo kelios ašaros.

Aukštos pušys gaudė virš jų abiejų, žemė laikė tvirtai sukabinusi jų šaknis. Alfiejus žvelgė pro pušų kamienus į tolį, iš kur sklido besileidžiančios saulės spinduliai.  Ten Pijaus B. mintys jau neįstengė nuskristi.

– Fabriką uždaro. Buhalterio niekam nebereikia. Mane pravardžiuoja žydpalaikiu, – tyliai guodėsi Alfiejus. – Ne fizinių kančių bijau... Neee... Tik pasijutau niekam nebereikalingas. Kad ne tu, Pijau, galą būčiau pasidaręs. Gailiuosi, kad taip ilgai buvau pamiršęs savo tautos didžiuosius – Abraomą, Jokūbą, karalių Dovydą... Bet likusį gyvenimą noriu melstis prie Rachelės sarkofago Jeruzalėje.

Dabar abiejų akys paraudo. Alfiejus – iš seno ilgesio, deginusio jo širdį, o Pijaus B. iš to ilgesio, kuris dar tik ateis, kai neteks bičiulio...

Pijus B. bučiavo Alfiejų į lūpas, į akis, į ausų kriaukleles, į kaklą ir gėrė kvapus, svaiginančius paskutinį kartą..

Pijus B. galutinai pabudo, tik pajutęs adatos dūrį į sprandą.

Apyžlibė Teodora liūdnai žiūrėjo į jį ir glostė jau stingstantį, senatvės išvargintą kūną:

–       Brisiuk, ar neskauda?

–       Sudie, mielasis drauge, – dar spėjo pagalvoti Pijus Brisius.

Taip baigėsi niekam nereikalingo šunelio gyvenimas.