Agnė Žagrakalytė

 

Juo mylimiausia

 

Prieš šimtą metų jie susitiko, ir tai atsitiko. Ji buvo jo mylimiausia.

Manėm, ji buvo jo mylimiausia, Vincutė, pati pirmoji, nedaug apie ją žinom iš tikro, tik tiek, kiek užrašyta, - žvairuojanti, dėl to dažnai nedrąsi, dėl to dažnai užsiplieskianti.

Manėm, ji buvo jo mylimiausia, bet jų buvo dvi. Baltoji Lelija, Lidija, nedaug apie ją žinom iš tikro, tik tiek, kiek užrašyta, - iš mergaičių gražiausia, balčiausia jos oda, -Juozas galėjo, netgi privalėjo, pagal savo įsitikinimus rinktis iš būrio kuo paprastesnę, su kliautim, - o kokios auksinės jos kasos, ligi juosmens dryksta per nugarą, išdidi ir pelnytai puikybės pilnoji, dėl to dažnai paleidžia kasą palaidą kristi, banguoti, spangia šviesa aptemdyti kambarį, širdį, galėjo rinktis, galėjo rinktis kuo nuskriaustesnę, reikalingą pagalbos ar atjautos, - talentais apdovanota, poetė, laiškuos, lyderė laikraštėly, ji šoka, ir marios norėtų taip šokti, su ja, galėjo, rinktis, bet Lidija skambina gitara, raselė virš lūpos jai, žiba scenos prožektoriai, Baltoji Lelija, toks jos karališkas vardas, Lidija, mėlynos mėlynos akys, tiesi noselė, turtingų tėvų, kaip ir jis, tik vienturtė, motinos paukštužėlis, iščiustyta ir numyluota, dailus paveikslėlis, - kaip jie kartu atrodė, dievai, kokia savo vertę, nepaisant karštai nuolankaus pamaldumo, žinanti, dėl to dažnai egzaltuota, dėl to mirtinai įžeidi.

 

Manėm, ji buvo jo mylimiausia, bet jų buvo trys. Lazdynų voveraitė, pteromys volans, retas žvėrelis, Rita, Margarita, nedaug apie ją žinom iš tikro, tik tiek, kiek užrašyta, - tyriausias perlas, kantriai išsiaugintas asketiškai paprastoj geldelėj, stipriausia, tvirčiausia kriauklelė, nuo įtampos skylančiu kiautu, Margarita, Voveraitė, Eigulio duktė, Rygoj gimusi, miške augus mergaitė, gydančios yra jos rankos, užglostanti, tvirta jos širdis, Rita, darbščios jos rankos, geležinė valia, tvirtesnis nei plienas yra jos tikėjimas, užuojautos visam pasauliui pilna jos širdis, voverėlė, meilės skiliai sklidina jos širdis Juozapėliui, ir turtuos, ir negandoj, žėrintis paveikslėlis, - kaip jie kartu atrodė, dievai, irkluojantys krašto meldėtas upes, pasauliui ežerus kasantys, dievai, minantys dviračiais, ratlankiai apsukti virvelėm, karas ir karas, našlaitė, dukart našlaitė, dėl to  užsispyrusi, kiek krauna, tiek neša, o krauna ir krauna, žmona ir gyvanašlė, skilusi, - blunkančios nuotraukos, čia ji vertėja, Suomijoj su Maila Talvio, vasara, o čia ji valytoja, naktinė sargė, žiema, talvio reiškia žiemą, pteromys volans, akys, atgręžtos į šiaurę, retas žvėrelis, dėl to mirtinai trapi.

 

Manėm, ji buvo jo mylimiausia, bet jų buvo dvi, nes Baltoji lelija, Lidija, Juozapo biografijoj ji, žinom, kiek užrašyta, buvo Pranutė, iškart po Linkuvos gimnazijos, Kaune jį vėl susirado, šitoks užsidegimas, džiovos karštis, neužgyjantis Juozo širdy įdrėskimas liko Pranutės mirtis, iki senatvės apie ją rašys švelniai ir su pasigėrėjimu.

Baltoji Lelija, Lidija, Pranutė, - jau prieš jos mirtį keliai jų buvo jau atsidaliję, tik per siaubingą nesusipratimą, - tegul sugildo kas liežuvius, slidžius kaip šliužai, kad pailsėtų nepliauškę, nuodus kad suturėtų, bet gal toks buvo likimas jaunystės, be rimto reikalo įsiskaudinančios,

 

Kai šalia visad budėjoVoveraitė, Margarita, Eigulio duktė, iškart po Linkuvos gimnazijos, Kaune jį vėl susirado, Juozapo biografijoj ji, žinom, kiek užrašyta, buvo Antanina, netrukus po Pranutės mirties, po keletos metų studijų, - Juozas imasi teisės, Antanina – filologijos fakultetuos, - advokatas ir vertėja, - jie susituokia. Manėm, ji buvo jo mylimiausia, per vėją ir ugnį, ir vandenį, šiaurę ir rytus šiauriausius, Antanina, -  prieš jos mirtį kelias jų jau buvo skilęs, tik per siaubingą nesusipratimą, penkiolikai metų jie atskirti ir įkalinti, veržėsi vėl susieiti, kai baigsis žiema, nebūtų niekad jie nė atsiskyrę, šilo pavasaris, - kad kas prikapotų per žmonių liežuvius, kiek jie kraujo pasauly sukepina, bet gal toks likimas brandžių širdžių, kai daužos jos permainų metais, likimas širdies, visai sudraskytos,

 

Kai šalia visad budėjo Vincutė, “mergaitė su viena akia”, iškart po Linkuvos gimnazijos, Kaune, jį vėl susirado, davęs jai tūkstantį litų akies operacijai, jam jos žvairumas netrukdė, bet mergaitei tas buvo svarbu. Mergaitė, kuri turėjo čigoniško kraujo, Juozapo biografijoj ji, žinom, kiek užrašyta, buvo Paulina, Paulė, Paulytė, netrukus po Antaninos mirties, vos Juozas grįžta iš tremties, - sodininkas ir apskaitininkė, - jie susituokia. Bet toks likimas jų, žinom, kiek užrašyta, - prasidėjo, jei skaičiuosim nuo šiandien – lygiai prieš tris šimtus metų, - atsekiau viską, kas užrašyta.