Audronė Urbonaitė

ROKANTIŠKIŲ KAPINIŲ REKLAMA, už kurią buvo gerai apmokėta

Raudonas „Ferrari Dino“ (320 tūkst.Lt) slydo į kalniuką. Aukštyn, ne žemyn. Atsainiai. Lyg oro pagalves būtų pasidėjęs po ratais.

Atrodė vienišiausias daiktas pasaulyje (iš krūmų prie Rokantiškių kapinių).

Šlapimo nelaikanti penkiasdešimtmetė senutė (aš, perkamoji vertė -- niekinė) kuičiausi šalikelės dilgėlyne. Bandžiau pasikeisti sugeriamąjį įklotą.

Galėjau šitai daryti viduryje kelio. Čia nieko nėra. Dešimtmetį nesikuičia, nešiukšlina, neperdžia ir neverkia niekas.

Iššokau į plentą sunkiai alsuodama. Atviru džinsų užtrauktuku. Ipad'as (kaip tas šūdas vadinasi lietuviškai?) liko krūmuose. Grakščiai nuslydo – kaip visi naujo dizaino daiktai.

„Ei, -- ėmiau rėkti miražui. -- Ei, stok, suski, iš sumautos reklamos! Visi išvažiavo, cha cha! Tavo reklama – nepelninga! No people, no business!“

Pasmukę džinsai juokėsi iš senutės isterijos. Ipad'as kvarktelėjo krūmuose. Šlapimo lašelis kapt į stringus. Karštas. Vėjo subinė pakėlė aukštyn įklotus iš krūmų (ekologinius, 2,80 Lt už vieną).

Ir tada aš, neprekinė senutė, išvydau karietą.

Ji buvo tikra. Medinė. Lietuviškiausiai nušvilpta iš Smetonos laikų.  Ir perėjusi gimdymo kančias per Disign workshop (2 mln. Lt)

Įspūdžio kainos įvardyti negaliu. Akimirksniu susipainiojau valiutose savigailai matuoti.

Toji isteriška senutė  ėmė lėkti paskui raudoną ferarį tik dėl įkyriai raudonos spalvos. Raudoni daiktai sviedžia įniršį nusiminusiems žmonėms. Liepia siautėti.

„Ei, tu, ferariene, lipk is spalvoto laužo! Šok čia, į dilgėles!“, -- rėkiau klupdama.

Šliaužiančio ferario ir šliaužiančios dizaininės karietos buvo per daug nudilgintam užpakaliui.

Feraris ir karieta (abudu) buvo per greiti mano nudėvėtam gyvenimui.

„Ei, tu, -- spiegiau akmeniniam siluetui ferario sėdynės fone. -- Sustok pavežti apsitriedusios senutės!“

Turėjau galvoje ne kelnes – pratrydusį vienišumą.

Lėkdama kračiau niekine pavirtusią savo šeštąją dešimtį. Be linzių  neįspitrijau, kieno stovyla stūkso feraryje – vyro ar moters.

Staiga krūptelėjau: mane pamatys pašaliniai. Koks nors gyvas jaunas žmogus pritrauks naujausiu objektyvu (64 tūkst.USD) ir visa gerkle ims juoktis iš neadekvatumo!

Gėdos pliūpsnis patvino, o paskui raibu-raibu-nuraibuliavo padribusiu mano žandu. Gėda -- rafinuotesnė už makiažą.

Pamatys? Kas gali pamatyti senstančią moterį viduryje tuščios dienos tuščioje Lietuvos erdvėje? Mirtinai bevaisėje. Rodykit, rodykit, durkit pirštu nors vienas pašlemėkas (judantis ir gyvas) į mane, sentimentais atrajojančią senutę!

Išpūčiau krūtinę( nesamą, nužįstą iliuzijų). Nukrapščiau dyglius nuo džinsų (kaip vadinasi augalas, kuris įsisega? Ar šitoje šalyje dar kas turi lietuvių kalbos žodyną?Ar joje kas nors tebededa paukščiukus ant raidžių internete?).

Nusivaliau snarglį į ekologinę servetėlę. Made in China, bet poženklis – Suomijos beržų.

Dabar, nusivaliusi skretalus nuo užverkto veido, smulkiai tipenu paskui tą karietą su jos prielipu ferariu. Tokia išdidi, tarsi kretėčiau Oxford Street'u.

Net išsitraukiau iš kišenės programą, kurią rytoj vešiuos į Briuselį. Sulamdytą,  atitinkančią mano provincialų vilnietišką kaimiškumą. Ant šūdpopierio – vakarykštė kavos dėmė.

Kai jau pavargau taip, jog smarkiau neįmanoma, feraris aplenkė karietą. Vieniša Rokantiškių varna pabaidė žirgą su gūnia. Juoda, bet auksintais kraščiukais (7 tūkst.Lt, kur Made – nežinau).

„Brrrr-bRakšt“, -- pasislinko karstas.

Tiesiai į mano pusę. Čiuožė atviras – kojomis artyn pilvo. Bamba apsalo nuo ledinio bakstelėjimo. Bateliai – Disign Kaputt, (aukščiausia laidotuvių firmos klasė), sučežėjo iš malonumo.

Laukė, ko imsis persigandusi senutė prie Vilniaus.

Aš, sena kvaiša, vis dar laukiau berniukų su kameromis.

Čia nebuvo spektaklis. Ne reklama. Ne instaliacija. Ne – PeR-foR-mansas. Du mano užsieniniai vaikai – į pranašesnį pasaulį išsiųsti duktė ir sūnus -- laidojo mane pačią į nelankomą giminės kapą.

Rėkiau ir priešinausi. Spyriau, spjoviau, keikiau, fuckinau. Graibiau šalta ranka jiems apie gerkles. Aiškinau, iš kokių komponentų tveriami šūdžiai.

Ištaškiau pakelėn jų minkštas rankines. Bjaurojau ferario stiklą. Kol ant sėdynės pamačiau numestus bilietus.

Duktė su SAS per Kopenhagą už dviejų valandų pranyks Amsterdame. Sūnų su FINNAIR per Helsinkį pasiglemš Honkongas.

Aš netrukdau savo vaikams. Padedu jiems visada -- ką bemanyčiau. Esu dalykiška motina su vadybininkės talentu.

Todėl kvėptelėjau ir sutikau su viskuo: lioviausi šiauštis ir geruoju smukau į duobę. Krisdama patyliukais urzgiau -- kodėl tiedu tarptautiniai kaimiečiai nelaidoja manęs urnoje? Tik 11 tūkst.Lt, bet reikalas garantuotas: bent nesmirdėsiu.

Paskutinė blaivi mintis prieš konservavimą a.a. Rokantiškių urve pralinksmino: į kurį pasvietį  mano vaikai skraidins „Ferrari Dino“?

Iškišau galvą iš duobės ir paleidau kakarinę: „Durniai, pigiausia gabenti tarpkontinentiniu traukiniu! Iš Klaipėdos per Kazachstaną į Kiniją! Iš ten – viskas ranka pasiekiama. Dabar pats laikas – juaniai silpsta!“.

Mano sūnus ir duktė buvo taip susirūpinę mano laidotuvėmis, kad visai neturėjo kada galvoti apie vienišą raudonos kelionės kainą. Ar galėtų šis paskutinis pasivažinėjimas kainuoti tris milijonus LT?

Kažką man šis skaičius primena. Ką ten šūkalojo scenoje Mikutavičius? Marjka (reikia tarti minkštai ir švelniai, kad jam neskaudėtų).

Bet nepajėgiu prisiminti jo honoraro sumos – tik sentimentus. Dabar turiu neapmokamą darbą: pasirinkti kalbą, kuria galėčiau nebrangiai išsiverkti.