Violeta Šoblinskaitė - Aleksa

Argonautas, kurio vardą istorija nutylėjo

Yra žmonių, kurių atmintis – kaip kietasis kompiuterio diskas. Prireikus atgamina viską. Net ir tai, kas atrodė negrįžtamai sunaikinta.

                      Monikos galvelė taip gerai nedirba. Jau nebedirba. Bet šį tą iš atminties stalčiukų vis dėlto dar iškrapšto ir jinai.

                      Ką šiandien valgė pietų, pavakariukais jau nepamena. Tačiau apie savo kelionę į Gruziją galėtų valandų valandas pasakoti.

                      Blogiausia, kad Gruzijos motinos šnekose visai nedaug. Gal dėl to marti Domilė ant senosios ir tūžta. Na, kiekgi galima liaupsinti kavą, plikomą specialiuose indeliuose, įstatytuose į karštą smėlį?

                      – Pas mus tokios nebuvo. Pas mus garsiai – lyg orą gadindami – šnypšdavo kavos automatai. Levomicitino bufetininkės įtrupindavo arba margancofkės, kad būtų juodesnė...

                      Domilė nuduoda negirdinti, bet anyta ne pėsčia, supranta, kad marti ne kurčia. Net labai ne kurčia, todėl lyg niekur nieko šneka toliau:

                      – O jau gardumas, gardumas. Tiesiog gardumėlis... Dar jeigu mandarino skiltele karštą gurkšnį užkandi... Mandariną man padovanojo toks jaunas ponaitis, juodbruvas... Matyt, iš Abchazijos... Ar tu žinai, Domiliuk, kad Paustovskis Abchaziją vadino Žemės rojumi? Nežinai? Gal tu ir Paustovskio neskaitei? Konstantino Paustovskio? Ko tyli? Atsakyk, kai motina klausia!

                      Domilė šniurkšteli nosimi ir toliau kuičiasi spintelėje, kurią namiškiai vadina indauja, nors jokių indų čia nėra – tik kelių rūšių arbata, medaus stiklainėlis ir, žinoma, daugybė vaistų. Visokiausių – buteliukuose, dėžutėse, maišeliuose...                     

– Ką tu iš viso skaitei, Domiliuk? – toliau burba Monika. – Ką mano vaikas skaitė? Jums knygų nereikia. Jums tik televizorių paduok. Patys prie televizoriaus prikepę ir mažuosius išmokėt knygų nebeskaityti. Sėdi per dienų dienas prie tos dėžės...

– Jaunimas prie kompiuterio, ne prie televizoriaus, – nebeištveria marti.

– O ne tas pats?

– Ne tas pats.

– Tas pats velniukas, tik kitaip nupieštas.

Monika pakyla iš krėslo, prieina prie lango, įsispokso į rododendro krūmą, apsipylusį švelniai violetiniais žiedais. Saulė dar aukštokai, bet šešėlio rododendras kažkodėl jau nebemeta.

– O graikai, žinok, Juodosios jūros pakrantę vadino Kolchide. Svetingąja, nes ji priglaudė iš tėvo namų pabėgusį rūko ir debesų deivės Nefelės sūnų Friksą. Neprisimeni to mito?

– Toluros gėrei, mama?

– Gėriau.

– Negėrei.

– O nuo ko ji?

– Nuo spaudimo.

– Gėriau.

– Negėrei. Aš suskaičiavau tabletes...

– Klastinga tu. Tokia pat klastinga kaip ir piktavalė Ina.

– Irina – jokia piktavalė, mama. Ji labai nuoširdžiai tave globoja.

– Aš tau apie batus, tu man – apie ratus, vaikeli. Amžinai viską painioji. Ina buvo karalaičio Frikso pamotė. Kai deivė Nefelė pražuvo, jos vyras Atamantas vedė antrą sykį. Ina ilgai suko galvą, kaip pražudyti Atamanto vaikus. Ir sugalvojo. Nuplikino verdančiu vandeniu pavasario sėjai skirtus grūdus... Laukai liko tušti, badas pažvelgė Atamanto valdiniams į akis...

– Išgerk dabar tabletę, mama.

– Kiek galiu tas tabletes ryti?

– Reikia.

– Orakulai irgi taip sakė.

– Kokie orakulai?

– Inos papirkti... Net įsivaizduoti sunku, kokia niekšiška gali būti pamotės širdis... Ji papirko orakulus ir tie išpranašavo Atamantui, kad permaldauti užsirūstinusius dievus galima tik paaukojus abu vaikus...

– Kodėl abu?

– Todėl kad Friksas turėjo dar ir seserį Helę, kuri nuskendo Dardanelų sąsiauryje... Dardanelai anksčiau vadinti Helespontu...

– Bet tu juk norėjai man papasakoti apie Gruziją, mama.

Monika nusigręžia nuo lango, vėl atsisėda į savo krėslą, pasideda plaštakas ant atkalčių. Jos plaštakos liūdnos, graudžiai liūdnos, tankiai išvagotos išpampusių gyslelių:

– Aš apie Gruziją, rodos, ir pasakoju. Juk argonautai ten ieškojo Aukso Vilnos. Nieko nesi girdėjusi apie argonautus, Domile? Apie Jasoną? Apie Heraklį?

– Plačiau girdėjau tik apie Alzheimerį.

– Tokio argonautų laive nebuvo. Buvo Atėnų karalius Tesėjas ir jo bičiulis Piritojas... Buvo bebaimis Nestoras, parodęs didelį sumanumą Trojos kare, taip pat žvitriaakis Linkėjas... Ir būsimasis Achilo tėvas Pelėjas, taip pat dieviškasis dainius Orfėjas... Taip pat du broliai Dioskurai, Dzueso sūnūs – Kastoras ir Poluksas, kurie iš didelės meilės nesiskyrė net po mirties ir šiandien šviečia danguje kaip Dvynių žvaigždynas...

– O paskutinis toje garbingoje aštuoniasdešimties kompanijoje sėdėjo Alzheimeris. Tu paprasčiausiai jį pamiršai.

– Aš nieko nepamirštu, Domiliuk. Aš niekados nieko nepamirštu, atmink.

Domilė išgirsta rakinant duris. Ačiū Dievui, Irina iš turgaus sugrįžo...

– Irina parėjo, – sako garsiai. – Tai aš jau ir lėksiu, mama. Vaikai namuose vieni... Almantas komandiruotėje...

– Bet aš dar nebaigiau pasakoti... Tais metais, kai buvau Gruzijoje, žinok, mirė Brežnevas... Mačiau jo laidotuves per televiziją... Viešbučio moterys verkė...

– Tik nepradėk ir tu ašaroti, mama. Baisus daiktas – Brežnevas...

– Tu tikriausiai jo jau nepameni, o aš pamenu. Net labai gerai...

– Lėksiu, mama. Pasimatysim rytoj...

Domilė pakšteli Monikai į skruostą, persimeta keliais žodžiais su Irina, samdyta slaugytoja, ir trenkia durimis: aš mat Brežnevo neprisimenu! Dieve, Dieve, ir už ką tu mus šitaip baudi?

O Monika, sulaukusi, kol Irina virtuvėje iškraus pilnus krepšius, visa lįste sulindusi į savo mėgstamą krėslą, maloniai paprašo:

– Irinočka, gal tu paieškotum bibliotekoje...Tik niekam nesakyk...

– Ko šį kartą prireikė?

– Paduotum man Graikų mitologiją. Norėčiau dar kartelį perskaityti Argonautų mitą.

– Juk šimtą kartų skaitėte, Monika Adamovna...

– Skaičiau. Bet nepamenu vieno argonauto, ir gana.

– Kokio, Monika Adamovna?

– Alzheimerio.

– Kad tokio nebuvo.

– Buvo, buvo. Tik nebepamenu, iš kur jis kilęs, kas jo tėvas, motina...

– Gerai, Monika Adamovna. Bet pirmiau vakarienę pavalgysime. O paskui paieškosiu tos knygos.

– Ir nepamiršk Domilei paskambinti, Irinuška. Pasakyk, kad visai manęs nežiūri. Jau gal koks mėnuo nebuvo aplankyti. Tegul ateina sekmadienį pas mus pietų. Su vaikais, kad jau Almantas į komandiruotę išvažiavęs...

– Gerai, Monika Adamovna, paskambinsiu, pasakysiu, – kinksi galva paslaugioji Irina, dengdama svetainėje stalą. Juk Monika Domeikienė virtuvėje niekados nevakarieniauja. Etiketas neleidžia. Vyresnio amžiaus žmonės turi preciziškai paisyti etiketo, įsitikinusi jinai. Tik pradėk užkandžiauti bet kur ir bet kada – viskas šiame pasaulyje dar labiau susipainios. O Monika negali sau leisti painiavos. Juk ne tam studijavo klasikinę filologiją, kad užmirštų bent vieną graikų didvyrį. Tikrai ne tam...