Rolandas RASTAUSKAS

Katė Dora

1.

„Ar kiekvienam grožiui reikia vardo?“ – klausiu savęs, prigludusio prie autobuso lango Burgundijoje, Vyno kelio bene tapybiškiausiam taške, kurio pavadinimą matau įvairaus dydžio ir formos šriftais artėjantį, tolstantį, puolantį net iš viršaus: B-E-A-U-N-E. Kadangi miestelyje neišlipame, lango stiklas geriausiai nusako čiabuvių kalbos nemokančiojo būseną – tą neištarto, neaptarto, neperskaityto vaizdo akupunktūrą. Prancūzai taria ir bon, ir boun, bet tu ne prancūzas, nors jaunystėje jau buvai bepradedąs mokytis parliuoti, ritinai r netgi su jaunesne drauge, bet toji tuoj nusprendė, kad nesutverta, o tiksliau nesudėta tai kalbai, kad per stambi, kad jai, primenančiai sykiu visas iš pieno plaukusias Bergmano aktores, labiau tiktų švedų. Ir tada, išėję iš amžinai restauruojamo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto audiovizualinės laboratorijos į jokių ten vakariečių dar neišbandytą, dar neapsėstą ir neapšviestą proletarišką Gorkynę (dabar Pilies), atsidavėt, jūsų supratimu, kur kas liamūriškesniems veiksmams. Merginos tada buvo vadinamos „atvejais“, ir manasis prigludo, ėmė markstytis, murkti, sakyti „aš tau taaaaaiiip pakalbėsiu prancūziškai“, kad vos neištrūko apatinės sagos. O  mokytojo būta neeilinio: jis versdavo vizituojančio prancūzo profesoriaus (francai visi kaip vienas vaikščiodavo gaidiškai atstatę krūtines) iš ambasados Maskvoje masiškai gabenamus visokius šabrolius ir godarus, pirma įsirašydamas jų garso takelį juostiniame magnetofone „Dnipr“, o po to sąžiningai iššifruodamas aritmetikos sąsiuvinyje, iš kurio jau seanso metu, pasikabinęs ant kaklo prožektorių, intymioje auditorijos tamsoje droviu tenoriuku nepraleisdamas nė replikos lietuvindavo prancūziškas herojų tiradas. Herojai visada buvo iškalbingi, ne kokie ten kaimo prisegtliežuviai. Projektorius buvo įtaisytas kabinoje už stiklo, bet klampaus tos juostos dėjimo ir po to jaukaus motoriuko burzgesio ir skaičių pirmuose kadruose magijos nenuplaus joks „kinas kompe“. Mūsų mokytojas taip buvo sudorojęs kokius 200 puikiausių filmų, kurių minėtieji garso takeliai, nugulę plonuose, į visas puses išsibėgiojančių raidžių skruzdėmis išmargintuose sąsiuviniuose, summa summarum artėjo prie Prousto septyntomio apimčių.

„Ar čia tikrai Kotedoras?“ – staiga paklausė kaimynė, kažkur pačiam vidury tarp Paryžiaus ir Ženevos pastebėjusi Côte d'Or departamento pavadinimą. Autobuso triukšme išgirdau: „Katė Dora“. Dabar tautiniame internete visur matau: Kot Doras. Toks doras darbo partijos katinas! Kartais su apostrofu, kartais be. Na, nedoras tas Aukso krantas lietuviškai, kadangi nei užrašyti, nei pasakyti nemokame. O jeigu nemokame, vadinasi, ir negalime. Toliau riedame bevardžiu krantu. „O kur nors Japonijoj, kur aplink vien hieroglifai, to nuo vietos dvasios tamstą skiriančio stiklo jau nejaustumei?“ – nepasiduoda kaimynė. Jausčiau, atsakau, nors ligi ten niekad nebuvau nukakęs. Kažkada aplikavau kultūrinei Japonijos ambasados kuruojamai programai, turėjau netgi blatą, bet nedovanotinai paslydau, vienu iš vizito tikslų neapdairiai paminėjęs „naktinį Tokijo gyvenimą“. Tasai Tokyo by night buvo pasąmonės klaida: matyt, tikėjausi kokioj nors vaginos rausvumo vitrinoj tarp pandučių ir meškučių išvysti plastiko skalpelio nesugadintų formų tautietę iš... Tauragės.

2.

Tad apie ką šnekame kalba, kurios nė mūmū, frendai? Kas mum belieka? Grožėtis vaizdais. Išgyventi minimalistines sueitis su vieta ir daiktais. Mąsliai stebėti fasadus ir Montando dainų lapais apkritusius fontanus. Viltis, kad vietos dvasia nei pati įžodina, nei iš kitų reikalauja daugėliau nei stopkadro skaitmenkėje. Tik štai jau kitoj įsiurbiančioj vietoj, pačioj Liuksemburgo širdy, Gijomo aikštės kamputyje, glaudžiasi „Café Beim Renert“, valdoma ponios Josiane „Jasmine“ Kops ir jos dešiniosios rankos – hipsterio draugo su kasyte.Viduj laisvai rūkoma, čia renkasi pagyvenę čiabuviai, čiauškantys liuksemburgietiškai – trečioji (po prancūzų ir vokiečių) vietos kalba akustiškai man primena sykiu Šveicarijos fliukų tarmę ir... portugalų kalbą. Lankytojų ratas platus – nuo hugobosų ligi bomžų. Tik repertuaras mini: alutis, vynelis, kavutė, coca. Gal dar užkandėlės – nors nepastebėjau kramtant. Tasai nuzulintas minimalizmas primena seną tiesą apie kavines: ateinama juk ne dėl virtuvės, o dėl atmosferos. Pastarąją sukuria šeimininkai ir lankytojai. Pastarieji ilgainiui tampa šeima. Dizaineriams patartina per daug nesivarginti. Keli paprastučiai staliukai, amžinos kėdės prie baro, vaizdas į monitorių su meilutytėmis olimpiniame baseine arba į  Rotušės rūmus aikštėje. Šią vasarą juos užstoja kadrai iš Marilyn Monroe vizito Hamburge, kur kiekvieną ikonos žingsnį kažkada tris paras lydėjo iš esmės draugiška fotografo Manfredo Linuso Kreinerio kamera. O kamera mūsų blondinę undinę  mylėjo žymiai ištikimiau nei vyrai. Tad objektyvas atstojo jai vyrą. Tos meilės judančius ir šnekančius rezultatus Liukso gyventojai galėjo pamatyti jau kitose aikštėse ant sienų – kinas vasarą Europoje vis dažniau išeina iš salių. O štai čia, Gijomo aikštėje, – ant stendų. Žiūrėjau į MM jau sutemus, visur atrodė nepriekaištingai – su paltu ant elegantiškos suknelės „žvynų“ ir be. Abiem atvejais spindėjo, įmagnetindama viską aplinkui. „Aš pritraukiu nelaimę, kaip Šiaurė pritraukia magnetą,/ Kaip magnetas magnetą nelaimė pritraukia mane“, – norėjau visiems aikštėje rėkte išrėkti liuksemburgietiškai. Tada vėl sugrįžau į vidų ir nesudėtingiems užsakymams kiek per žvaliu balsu jaunos bistro padavėjos paprašiau raudonojo: „Vin ruž, paneliuk!“ Ji tik išpūtė akis. „A glass of red wine, please“, – pakartojau ramiau. Jokios reakcijos. Ir tada iš virtuvėlės išniro žila hipsterio kasytė: „Vin rouge tam ponui!“, bet vynas prancūziškai buvo vanas. „Van ruž, van ruž“, – palaimingai atkartojo jaunoji stalviršių šluostytoja. Neslėpsiu, pajutau gėdą. Tokią mažą aitrią vieno balsio didumo gėdutę... Už tas į smulkias glamones kažkada iškeistas Napoleono kalbos pamokas. Su ruž viskas buvo tvarkoj, su van, deja, ne. Neteisingai ištartas vynas atrodė kažkoks ne visai toks. Tiksliau joks.

3.

Prancūzijos Lietuvoje vis mažiau ir mažiau, netrukus turbūt visai nebeliks, nors kažkas vis atidarinėja ir uždarinėja kepyklėles ir užkandines, užuot atidarinėjęs mokyklėles ar darželius su sustiprintu kalbos dėstymu, kažkas vis siuntinėja senstančios odos dieninio kremo su hialurono rūgšties kompleksu ir rusvųjų dumblių ekstraktu (bet be parabenų ir alergenų!) kainoraščius, į someljė atvirtę žurnalistai, gydytojai ir kitų pabodusių profesijų atskalūnai fanatiškai siekia gomurio tobulybės. Taip ir knieti pasakyti: kosmetikos ir vyno kultūra Lietuvoje pakeitė prancūzų kultūrą apskritai, jeigu pastarąją dar galime matuoti knygomis, dainomis, paveikslais ir kinofilmais. Bet yra ir poslinkių. Klaipėdos turbūt mieliausias restoranėlis irgi ne koks ten „Pas Paukštę“ ar „Pas Gaidį“, o, žinoma, „La Clé“! Kaunas turi savo „La Rouge“: „jaukų kampelį, kuriame kiekvienas akcentas, kiekviena detalė bei smulkmena sukurta taip, kad neabejotumėte, jog Jūs atsidūrėte užburiančioje, pasakiškoje, nenuspėjamoje ir šiek tiek ekstravagantiškoje Prancūzijoje“. Įsivaizduojat? Varėt į Provansą, o jis čia pat, pašonėje, prie romantiškai sprogdinamų tiltų! Ak, tos suokiančios reklaminių skrajučių lakštingalos! Tik ar susikalbėtų čia užklydę prancūzai su padavėjais? Su vietos dvasiomis? Rygos centre esama puikaus belgiško alaus restoranėlio „Bon Vivant“ – čia viskas paprasčiau, čia greta „pilvakalbystės“ vyrauja dvikalbystė, nes Rygos rusai staiga ima ir prabyla latviškai. Įsišaknijama tik per kalbą – kaip žiauriai tai beskambėtų. Negalėčiau savęs bekalbio įsivaizduoti penktadienį Dublino smurglinėje, kur ateinama ne tiek ir ne tik palakti, kiek išpažinčių atlikti ir priimti. Tarp kitų bekalbių (kaip be kelnių) – taip, įsivaizduočiau nesunkiai, padūsautume it lietuvių filmuose, po kažkelinto/s gal net aptartume tautinius balsų į Seimo stiklo kalną pirkimo ypatumus, gal išrašytume kokį receptą Jonui Kazlauskui, koks nors „atvejis“ būtinai pasiteirautų, ar dar neišėjo naujas „Silva Rerum“ tomas, bet vis tiek būtų gėda, kai koks nors raudonplaukis ir raudonskruostis airių meitelis imtų nesuprantamai, bet metodiškai baubti, apeliuodamas į mūsų veidų niūrumą – per mažai inteligentiški mat! Vienu keturių raidžių žodžiu ir džiazinėmis jojo variacijomis neišsiverstume, nes norėtųsi užstalės kolegai paaiškinti viską iš esmės, nuo Birutės ir Kęstučio imtinai. O liežuvis strigtų, smegenys džiūtų, kumšteliai nevalingai gniaužtųsi, IQ siektų grindis. Nėr šnekos be kalbos, žmonės. Nėr pasaulėvaizdžio kaip tokio, nors tu ką.

4.

Katė Dora murkia į ausį. Siūlo blogio gėles su nuolaida, Lietuvoje kažkodėl ydingai tebevadinamas piktybės gėlėmis. Aš bloga, bet nepikta, sako ji. Aš tavo geriausia blogietė. Tavo animacinė vampyrė. Tu mano Artaud ir Cocteau viename. Ar aš tau gera? Ar aš tau graži? Ar priimsi mane į blogą?

2012 lapkritis