Andrius JAKUČIŪNAS

STRĖLĖ PAKLYDĖLĖ

Regis, jis ir pats nepajutęs, kada buvo strėlės pervertas – teišgirdęs slopų dunkstelėjimą, kai palindęs po oda nepažįstamas svoris užgavo kaulus bei sąnarius, ir šie ilgesingai sùgaudė, skelbdami bei šlovindami jų krutėjimą netrukus sustabdysiančią mirtį; pajutęs tik karštį, kuris akimirksniu įsiplieskė visame kūne, kepindamas jį iš vidaus dar baisiau, negu jį iš išorės svilino pietų saulė. Niekad ligšiol nepatyręs antgalio smailybės, jis parkritęs ant karšto smėlio, ir likęs gulėti kraujuose, kurie, gausiai plūsdami iš žaizdos, negailestingai plovė jo gyvastį.

Gerai suvokdamas, kad taip toli nuo gyvenamų vietų, kur į pagalbą galėtų šauktis nebent aplinkui zujančias smiltis, jo neras artimieji ir bičiuliai, o ir nemaitindamas savo naivumo paikomis viltimis pagyti nuo nepagydomo, padėjęs galvą ant smėlio kauburio ir nuolankiai atsidavęs lemčiai, kuri, pasiuntusi į jį strėlę, šitaip ruošė naują būstą jo sielai. Ir nors jis nemanęs, kad jau metas mirti, tą akimirką, kuri nebuvusi itin maloni, bet ir ne tragiška, jam neatrodę protinga pernelyg dėl to sielotis ar įkyriai savęs, - neatsakysiančio, – klausinėti, kodėl jam, o ne kam kitam, tekusi nelemtis su tąja strėle susidurti. Jis, labiau už viską pasaulyje niekinęs literatūrą, negalėjo nė pagalvoti, kad galėtų pats, niekieno neverčiamas pradėti elgtis taip, tarytum šią akimirką būtų aprašomas, jo literatūriniam portretui naudojant labiausiai nuvalkiotas ir pačias atgrasiausias klišes. Taip pat jis slapčia būgštavęs, kad silpnumo įveiktas staiga nepradėtų kvaršinti vargšės galvos mintimis, iš kur toji strėlė apskritai atlėkusi, kadangi, jo manymu, jei jis imtų įtarinėti ką nors tyčia jį pašovus, arba, jei tvirtai tikėtų tai tebuvus strėlę paklydėlę, iš nežinia kur atlėkusią ir nežinia kur skridusią, jį, besiblaškantį tarp dviejų galimų atsakymų, apimtų literatūros kūrinių herojams būdingos aistros, ir jis būtų priverstas manyti arba esąs toks didis, kad jo rūpesčiai verti dievų apsvarstymo, arba toks menkas, kad tiesiog privalėtų sutikti elgiąsis taip, tarsi vaidintų antraeilį vaidmenį gatvės teatre, tuo labiau jam dingojęsi, kad nuosaikiai vertindamas nežinomo šaulio jam iškrėstą šunybę, jis mažiausiai prisidės prie to, kad kas nors, įsivaizduodamas padėtį, kurioje jam teko atsidurti, galėtų manyti ją buvus siaubingą ir tragišką.

Nenustodamas vilties, kad net ir tokioje apgailėtinoje būklėje galima atrasti kažką gražaus ir naudingo, ir mintyse įkalbinėdamas save netūžti ant gyvastį pamaž plukdančių kraujų, jis betgi anaiptol nemanęs tą strėlę esant geriausia, ką šiuo metu jam galėjo pasiūlyt neišvengiamybė, veikiau priešingai – jam rodėsi, apskritai nieko nesą pavojingesnio, kaip papulti į tokią dviprasmišką padėtį, kurioje grožis taip smarkiai susipainioja su banalybe, kad net ir labai norint neįmanoma vieno iš šių dalykų visiškai atmesti, o kitu toliau džiaugtis, išlaisvinus dvasią nuo būtinybės rinktis ir tikėtinų klaidų, kurios niekais paverstų jo pastangas išvengti gyvenime nuobodžių pasikartojimų ir klišių: vis vien daug kas jo nykioje dabartyje jam atrodė tarsi pasiskolinta arba net pagrobta iš kokio nors apsakymo (o juk ir šis palyginimas taip pat savaime banalus), kuriame, viena vertus, visa taip tìkra ir ryšku, kad apsigavęs manytum tiesiai priešais akis atsiskleidus dalykų esmes, kita vertus, taip neįmantru ir nuvalkiota, pigiai pagražinta ir suprimityvinta, kad tik pagrindinis to kūrinio herojus – jis pats – nebeturėtų galimybių pasielgti kitaip, negu jam siūlo nematomas šios tragedijos autorius, be kita ko, apkaišęs pavidalus saldžiom prasmėm ir tarsi spirte spirdamas jį jomis gėrėtis. Negalėdamas taikstytis su tokia neteisybe, kuri vertė jį ieškoti prasmės tame, kame žinojo jos nesant, o ir elgtis taip, kaip niekad nesielgęs, jis galiausiai prisiekęs sau per tą laiką, kuris jam dar buvo likęs, nesušlapti kojų banalybėje, net jei tektų žengti virš jos, įsitvėrus į savo paties menkumą – kaip patį brangiausią ir patogiausią daiktą, kokio tik galima nusistverti tokiose keistose aplinkybėse.

Jis sunkiai kilstelėjęs galvą ir apsidairęs aplinkui, išlaikydamas prideramą žvilgsnio orumą ir dėmesingumą, nors ir nemanęs, kad šitai galėtų kaip nors pasitarnauti jo labui. Perbėgęs akimis bekraštes tolumas (tarsi tam ir sutvertas, kad kas nors jose pasiklystų ir žūtų), nužvelgęs augaliją, kuri atrodžiusi tuo skurdesnė, kuo didingesne jis laikė akimirką, netrukus sustabdysiančią jame skysčių maišymąsi, galiausiai įsmeigęs žvilgsnį į prasišiepusią savo krūtinę, iš kurios kukliai kyšojęs strėlės galas. Šioji jį mažumėlę sutrikdžiusi: kaipmat užgniaužęs neapykantą, kuri kilo širdy, regint būsimos jo mirties kaltininkę, jis taip pat nepanorėjęs, kad kažkas, iš ko ta strėlė padaryta ar kas jai savaime būdinga, galėtų jame įplieksti šios akimirkos slogai nepriderančius estetinius jausmus, mat truputėlį anksčiau jam buvo kilusi pagunda palyginti ją su gėlės daigu, prasikalusiu pro įdiržusią odą, kaip kartais pakvaišę želmenys prasikala iš dykumos smėlio, kad vėliau žūtų, tačiau netrukus atmetęs šią metaforą dėl jos perdėto dvasingumo, kuris, anot jo, galintis jam sutrukdyti apžiūrėti strėlę kaip tokią: nejau – mąstęs jis – galėčiau būti toks paikas, kad leisčiau banalybei suteršti paskutiniąsias savo gyvenimo minutes, be to, ar neatrodyčiau sau pernelyg netikslus, pernelyg neišsilavinęs, pagaliau pernelyg poetiškas, kaip laikiną gėlę įvardindamas tą daiktą, kuris – didesnei Viešpaties šlovei – ant savo nugaros man ką tik atgabeno amžinybę? 

Tardamasis užkirtęs visus kelius netinkamiems jausmams ir naiviems lūkesčiams, jis jau rengęsis oriai, kaip jis pats manė, pasiduoti vis didėjančiam silpnumui, - jautė, kad įstengs neparodyti jam neapykantos (ši atskleistų jį ne galutinai įveikus savyje tai, ką niekino – literatūriškumą ir metaforiškumą), - vis dėlto tąsyk, kai mintyse plykstelėjo, neva jam pavyksta elgtis taip, kaip įsivaizdavo save elgiantis, artinantis paskutiniajai, staiga aptikęs savo ranką priglaustą prie kaktos, ir jam užėmę žadą: šioji, jam rodėsi, buvo priglausta taip, kad kam nors, - jei tas kas nors apie jį, tarkim, skaitytų, - būtų galėję pasirodyti, neva jis vėsinąsis kaktą, tokiomis liūdnomis aplinkybėmis tariamai iškaitusią ar net „degte degančią“, na, o tai liudiję, kad ne jis įveikė literatūriškumą, bet pats tapo jo įveiktas, nesumojęs, kad leidęs sau griebtis tariamai karščiuojančios kaktos tarsi patvirtins, kad nėra susitaikęs su likimu, ir jei tuoj pat nesuteiks savo buvimui kitokios reikšmės, jam teks apgailėtinai banaliai kamuotis bei blaškytis. Persmelktas šios minties, jis staiga atitraukė ranką, ir dirbtinai atmestinai sviedė ją dulkes, nors suvokė, jog atsainumas, kurį išplėšė judesyje, išvadavo jį nebent nuo atsakomybės pripažinti, kad tik sukandus dantis jam pavyko karščio, kurį jautė liesdamas kaktą, neprilyginti pojūčiui, kuris užliedavo, slepiant nuo savęs to karščio esmę. Šitai paskatinę jį giliau susimąstyti: siužete atsiradus meilužei, - štai kokia buvo  to slapukavimo esmė, - situacija, kurioje jis buvo atsidūręs, o ir visa jo būtis būtų akimirksniu praradusi orumą, - tapusi sentimentali, dvasinga ir lengvai nuspėjama, tuo labiau, kad ir meilužę tariamam skaitytojui būtų tekę įsivaizduoti vėliau liejančią dėl jo mirties ašaras, graudžiai aimanuojančią ar net draskančią rūbus, o toks nedviprasmiškas elgesys būtų įkyriai piršęs mintį, neva ir jis prieš mirdamas sielojęsis bei kamavęsis, negalėdamas išsiskirti su jos kūnu, nei su savo geiduliais, kuriems ji kas vakarą ištikimai tarnavusi. Suvokdamas, kad ir čia, prisidengusi meile moteriai, jį bando užvaldyti banalybė, jis užgniaužė visas mintis, kurias tą rūsčią akimirką, šiaip jau, laikė ne tik pernelyg banaliomis, bet ir šventvagiškomis, ir būdamas tikras, kad po to nebereikės įveikti nieko daugiau, kaip tik laikino kūno troškimą dar pagyventi, pasidavė amžinybe jau dvelkiančiam sąstingiui, tikėdamas, kad kas jau kas, o šis tikrai neleis jame įžvelgti kokios klišės.  

Jis nuleidęs galvą ant smėlio ir norėjęs užsimerkti, mat buvo nusprendęs paskutiniąsias savo minutes praleisti netrikdomas jokių išorės reiškinių, daiktų ar augalų pavidalų ir juos lydinčių asociacijų, tačiau, sako, tą sekundę, dar prieš susiveriant akių vokams, ausyse pasigirdęs įtartinas zvimbesys. Praėjus pirmai nuostabai, kuri jį apėmė, patyrus tą garsą, jis vos spėjo sutramdyti kylantį jaudulį, mat išties nebuvo tikras, ar tai garsas, koks paprastai įsimeta į ausis ligotiems, nukaršusiems ar daug kraujo netekusiems žmonėms, ar simbolinis tos akimirkos reikšmės įkūnijimas, kurį jis tik tariasi girdįs kaip jį ištikusios negandos būsimą apogėjų – savo mirtį. Tai, žinoma, jį labai jaudinę: jis suvokė, kad palaikęs simbolį paprasčiausiu garsu, akimirksniu prarastų budrumą, ir nebepajėgtų sutrukdyti tam simboliui kėsintis į jo sielą ir protą, tuo tarpu drąsiai leidęs sau manyti, jog tai, - simbolis, negana to, dar išreiškiąs artėjančią jo būties pabaigą, jis (galbūt visai be reikalo) prarastų ramybę ir, užuot pagrįstai nuogąstavęs dėl nepatogumo, kurį tas zvimbesys sukelia,  pats leistųsi suvokiamas perkeltine prasme, na o tai anksčiau ar vėliau vis tiek iki ausų įklampintų jį į banalybę.  Tą akimirką jis susimąstęs. Vis dėlto jam įkyriai atrodę zvimbesį kylant veikiau iš jo nuosaikumo, negu iš karštligiško poreikio pagrįsti nepagrindžiamą, ir todėl tobulesnį už tą, kuris primintų geležim kaustyto pagalio ore sukeltas vibracijas, ar tuo labiau, už paprastą ausų spengsmą, siaučiantį būgneliuose dėl per mažo kraujo kiekio gyslose, todėl trumpą akimirką buvo pasirengęs manyti zvimbesį esant grynai simbolinį, - taigi tarytum parodantį, neva jis kenčiąs ir kamuojąsis, - nors suvokė, kad faktas, jog jis jį girdi, neigia jį kaip simbolį, ir nurodo esant paprasčiausią garsą, kokių daug sklando ore. Tačiau geriau pagalvojęs jis turėjo pripažinti, - o tai buvę tuo sunkiau, kuo lėtesnės darėsi mintys, - kad tai, nepaisant kerinčio panašumo į garsą, nieku gyvu negali būti garsas, nes kiekvienas garsas nuo pat savo užuomazgų esąs simbolis, taigi anksčiau pripažinus, jog tai – ne simbolis, bus neįmanoma jo laikyti garsu. Ši mintis jį kiek nuliūdinusi, tačiau nesumažinusi ryžto kautis su banalybe, kad ir kiek jėgų tai pareikalautų. Išgyvendamas dėl to, kad toks sąvokų neapibrėžtumas gali priversti jį jaudintis, ir, žinoma, klysti, o tai savo ruožtu parodytų, kad jam sekasi ne taip puikiai, kaip norėtųsi, jis ryžosi, užbėgdamas už akių nepageidaujamoms reikšmėms, aną zvimbesį laikyti dalyku, gal net labiau tinkamu įsitverti, ar, tarkim, paspragsėti į jį pirštais, negu jį interpretuoti ar, neduok Dieve, jo klausytis.

Šitaip atmetęs visa, kas banaliausia ir labiausiai nepridera žmogui, kiekvieną akimirką pasiruošusiam vaduotis iš sąmonę gožiančių naivybės miglų, ir jausdamas, kaip kartu su krauju iš jo plūsta ir gebėjimas apmąstyti realybę, jis staiga suvokęs, kad visa tai, ko šitokiomis didelėmis pastangomis ką tik pavyko išsižadėti, tėra niekis prieš begalinį akivaizdaus fakto, kad jis mirštąs kažkur toli tyruose nuo kažkokios atsitiktinės strėlės įgėlimo, banalumą, - ir ypač dėl to, kad kas nors, įsivaizduodamas jį akimirką prieš atskrendant strėlei, nedvejodamas galėtų manyti, kad jei švilpesys būtų patraukęs jo dėmesį anksčiau, nei bežadė geležis sudrumstė vidurių ramybę, jis būtų pasitraukęs į šalį, arba bėgęs, o gal, - kad išsigelbėtų, - net rausęsis į žemę, būdamas tikras, jog net pats niekingiausias, labiausiai apgailėtinas gyvenimas esąs puikesnis dalykas už mirtį, kad ir kokia įstabi ji būtų, - šitoks elgesys, labiausiai primenąs apsakymų ar romanų herojų laikyseną, jam atrodęs tuo niekingesnis, kuo jis mažiau abejojo, kad apstulbintas netikėtumo kaip tik taip ir būtų pasielgęs; galų gale net ir faktas, jog kažkieno paleista strėlė, užuot nulėkusi savo keliais, jį kliudė, jam atrodęs per daug tiesmukas, kad leistų sau pripažinti jį įvykus, todėl, paskutinėm jėgom stengdamasis išlaikyti pamažu tirpstančią sąmonę, jis susikaupė  ir prisivertė mintimis sugrįžti į tą akimirką, kai jo likimas vis dar nebuvo aiškus, o jis linksmas žygiavęs priekin, svajodamas apie susitikimą su namiškiais ir apie tai, kaip pasikeis jo gyvenimas, dvasiniams ir piniginiams reikalams pakrypus į gerąją pusę. Jau nebepajėgdamas judinti akių ir galūnių, bet dar išlaikęs tiek jėgų, kad palaikytų vos rusenančią minties gyvastį, jis įgrimzdęs į nebūties šešėliais klojamą savo vidų, kur tvyrojo harmonija ir darna, jau tampomas priešmirtinės agonijos, mirksnį prieš nurimstant viskam, kas jame buvo trapu ir laikina, jis džiūgavo, kad strėlė pralėkė pro šalį jo neužkliudžiusi.