Audronė Girdzijauskaitė

Mūsų Damos paslaptis

      Tėvas po karo lankydamas giminę apvažiavo pusę Lietuvos. Grįžęs iš toli, nieko nežinojo apie daugelio artimųjų likimus – kur kurį karo banga nubloškė, susargdino ar visai pražudė. Visus suaugusius vaikus kvietė važiuot į Vilnių mokytis ir kiekvienam žadėjo savo pastogę. Tikėjo mokslo šviesa.

    Viename Žemaitijos bažnytkaimyje (tą istoriją girdėjau Tėvą pasakojant savo kolegai medikui), lankydamas dėdžius, buvo, kap įprasta, pasodintas prie vaišių stalo. Ir priešais ant sienos, tarp švento paveikslo ir padūmavusio veidrodžio pamatė išdidintą šeimininkų vestuvinę nuotrauką. Bet jo dėmesį patraukė ne pati fotografija auksuotame rėme, o tas nepaprasto grožio įgilintas rėmas su gipsatūra augalų motyvais. Vietomis nusitrynusios aukso plokštelės liudijo rėmo amžių.  Tvardydamas kolekcininko nuojautą, ramiai paklausė: ”O kas gi šiame rėme buvo anksčiau?”  “A, kažkokia lenta”,- mostelėjo šeimininkas. “Ar galėčiau ją pamatyti? Išsaugojot?” “A, voliojas ten ant aukšto”. Užlipo jie į palėpę; pasikuitęs tarp senų rakandų, šeimininkas ištraukė apmusijusią lentutę ir padavė tėvui. Šis švelniai brūkštelėjo ir pamatęs kažką balkšvai melsva, suprato, kad tai tapyba. “Ar galit man ją atiduoti?” – “A, imkis, kad nori.”  “O rėmą kaip?” Dėl rėmo teko ilgai derėtis, – šeimininkams jis taip pat labai patiko. Tėvas žadėjo paveikslą parodyti žinovams, nustatyti jo vertę  ir  tvarkingai dalimis siųsti pinigus už tokias puikias radybas. Dėdis sutiko.

    Ir štai paaiškėjo, kad paveikslas greičiausiai bus buvęs karo grobis, gal nukabintas nuo sienos kokiame Lietuvos dvarelyje, neštas ir pamestas, netekęs šeimininko.  Parašas rodė, kad tapytas jis vyriausiojo iš trijų brolių Makovskių, Karlo Briulovo mokinio, romantinių polinkių Konstantino, mėgusio portreto žanrą. Jo istorinių drobių buvo įsigiję caro rūmai Aleksandro II laikais, jis tapė imperatoriškosios šeimos narius. Žinomos ir jo drobės literatūriniais  siužetais – “Ofelija”, “Tamara ir Demonas” ir kiti, kuriuose kartais atpažįstame tą patį modelį.

   Mūsų paveiksle Dama atrodė stabtelėjusi šokio judesy – vos pasisukusi ir atlošusi galvą; ji žvelgė į mus tamsiu, švelniu žvilgsniu, negalėdama nuslėpti liūdesio, kurį pabrėžė gilūs šešėliai aplink akis. Jos veido išraiška lyg ir nesiderino su šokio judesiu, bet gal kaip tik ta nedermė kėlė dramatizmo pojūtį… Taisyklingo ovalo blyškus veidas su maža dailia burna, neramių, į viršų sukeltų, bet sprūstančių iš po melsvo kaspino juosvų plaukų kupeta derėjo prie lyg ūko aptrauktos medžiagos, greičiausiai, muslino. Balta, minkštai klostyta atvira vakarinė suknia, prisigėrus virpančių dienos atspalvių, švelniai gaubė, gulė, lietė jos dailų kaklą, apnuogintus pečius, krūtinę. Nejučiom atmintyje suskaba Puškino posmas:

          “Ja pomniu čudnoje mgnovenje

      peredo mnoj javilasj ty,

      kak mimoliotnoje videnje,

      kak genij čistoj krasoty”

    Apie portretą menotyrininkai įvairiai samprotavo, tačiau visi sutarė, kad jame galėjo būti pavaizduota kokia rūmų šokėja ar freilina, o gal ir pati sosto įpėdinė…

     Taip mes ir gyvenom pusę amžiaus toje pačioje erdvėje su savo Dama, prisirišę prie jos, mylėdami ją už nevystantį grožį, o dar labiau  – už tai, kad buvo mūsų keisto, permainingo gyvenimo liudytoja. Vienus išlydėjusi, kitus – pasitikusi. Ramiai stebinti, o kartais ir priekaištaujanti... Tik rytais, kai saulė išnyra iš už Trijų Kryžių kalno, mūsų Damos veidas nušvinta,  sučiauptas lūpas suvirpina vos pastebimas šypsnys.    

      Visai neseniai gavau kvietimą į Rygos Dailės muziejaus rusų dailininkų kolekcijos parodą. Ėjau iš salės į salę gėrėdamasi žinomais ir nematytais paveikslais. Staiga vienoje jų išvydau nedidelę drobę, iš kurios į mane savo liūdnu žvilgsniu vėl žvelgė mūsų Dama! Jaudulys trukdė žiūrėti. Ji sėdėjo jaukioje XIX a. namų aplinkoje, regis, fotelyje netoli židinio, apsigaubusi šilta skara.

     Šis netikėtas jaudinantis susitikimas atvėrė man Damos paslaptį: ji buvo Konstantino Makovskio žmona, mylimiausias jo modelis.