Laura Sintija Černiauskaitė

MĖSYTĖ

-         Ne, tai ne griaustinis, tai vilkikas sudundėjo, - sušnibždėjo ji priešais veidrodį užsisegdama neklusnią sagutę. Sagutė žvilgėjo lyg juodas vabaliukas, tokius traiškydavo tetos darže.

Giliai viduje sklaistėsi miglotas, įkyrus nepasitenkinimas. Ištiesi rankas – ir nieko nesugriebi, tik šiaip nyku, ant kažko pikta, ir nėr kur pasidėti. Nusivylusi atsitraukė nuo veidrodžio ir nužvelgė savo stalą: lyg parengtas žygiui, išblizgintas ir trim pedantiškai surūšiuotų dokumentų krūvom pakrautas karo laivas tyvuliavo jis vakaro krante. Tie žygiai laukia tik pirmadienį, šiandien jau viskas baigta. Tai kas, kad ji mielai sėstų ir plauktų tolyn, kaip tikras karys darydama plačius, nirtulio kupinus mostus. Kiti jos čia bijo, traukiasi jai iš kelio. Jos ir vardas nepaprastas, dvigubas, svarus: Ona Regina. Karalienė.

Penktadienis, ir ji vėl išeina iš biuro paskutinė. Taip vis gaunasi, o gal ir pati taip nejučia patvarko... Dar peržvelgia visus keturis atlapotus kabinetus. Kai jie ištuštėja, ypač gerai matyti, kokie žmonės čia dirba. Skaityk lyg atverstas knygas, o prikimštos šiukšliadėžių burnos, tos ypač iškalbingos... Šiandien per pietus bendradarbės vis pliauškė apie savo vaikus, ir Ona Regina suvalgė daugiau, negu ketino. Kai jos pratrūksta kalbėt apie vaikus, tai, atrodo, galo nebus, užčiaupti neįmanoma. Tada ji styro lyg į šalį nustumta kėdė ir kažko laukia. Tikrai, viršininku dėta uždraustų tokius pokalbius, jie trukdo darbui. Tačiau žino, ką šis atsakys: per pietų pertrauką darbuotojai galį kalbėti, ką širdis geidžia. Net jeigu po tokių pokalbių iki vakaro sunku susikaupti, ir smilkiniuose kala pašėlęs kūjelis.

Penktadienis, penktadienis... Už sienos vėl trankosi valytoja. Amžinai ji trankosi, pakęst neįmanoma! Onai Reginai čia nebeliko kas veikti, bet kažkas dar laiko. Tyčia delsia, slapta suvokdama, kad nori paerzinti valytoją, sukelti jai įtampos ir nepatogumo. Kartą, kai toji jau manė, jog liko biure viena, Ona Regina girdėjo, kaip ji dainuoja – nemokšiškai, be klausos, ir garsiai kalbasi su savimi, ir ginčijasi su kažkokiu įsivaizduojamu Vyteliu. Jai buvo ir juokinga, ir koktu; tyčia išdygo priešais valytoją, aiškiai parodydama, jog viską girdėjo.

Ona Regina atsiduso, susilaikė nuo pagundos dar sykį žvilgtelėti į veidrodį, kas beveik visada trumpam sugadindavo nuotaiką, ir pasiėmusi didelę juodą rankinę su dviem nutrintom rankenėlėm, tyliai užrakino duris. Taip tyliai, kad išgąsdintų, priėjusi atsisveikinti. Tačiau šį kartą nepavyko: valytoja pajuto, išsitiesė ir atsuko į Oną Reginą kraujo priplūdusius skruostus. Stovėjo apkėtusi kibirą storomis tvirtomis kojomis lyg kokia dinozaurė kiaušinį.

-         Ė, vis dar čia... penktadienio vakaras, bėkit ilsėtis, - nutęsė kaip visos pagyvenusios moterys, kurios mėgsta pamokyti jaunesnes. – Karšta, prie ežero važiuokit...

Ona Regina nerado, ką atsakyti. Apskritai ji dažnai nuleisdavo tylomis kitų žodžius: ne todėl, kad buvo nuolanki, bet kad greitosiomis nesumodavo, ką atsakyti. Tik linktelėjo ir tylutėliai išsmuko į gatvę.

Vasara, vasara... Kažkodėl vasarą ypač nėra kur pasidėti, kažkur traukia, kažko trūksta, vietos sau nerandi. Kur benueitum, vis jautiesi ne ten papuolęs. Namie irgi: trošku, alsu, nėr kur susigūžti – ten brolis užsišovęs duris; virtuvėj, svetainėj – tetulė savo žoles, savo skudurus išsidžiausčius; įlendi vonion – tuoj beldžia, kažko prireikė, nemirk ilgai. O gal bloga? Širdžiai juk kenkia vonia, ir dar per tokius karščius... Vis blogai ir blogai, vis to nedaryk, ano nedaryk... Ji nusibraukė nuo kaktos prakaitą ir linguodama, dusdama nukulniavo gatve link stotelės. Dažnai, ypač eidama, įsivaizduodavo save lyg sunkią juodą kriaušę, nors buvo aukšta, liesa, tik stambių kaulų ir nerangi. Iš šono galėjai pamanyti, kad nuolat ieško ir neranda, kaip sumažėti.

Gatvės ištuštėjusios, žmonės sprunka iš miesto į miškų pavėsį, prie vandens. Gera, kai tuščia, nors kažko ir ilgu; karštis dar neatlėgęs.

Staiga – griaustinis! Visai arti, lyg grėsmingas žvėris, alsuojantis, atsėlinantis už juodų debesų kalnynų. Ona Regina žvilgteri į dangų ir paspartina žingsnį.

Stotelėje svyrinėja apyjaunis, murzinai nudegęs vyrukas. Girtas kaip pėdas, bet užsispyrusiai stengiasi išsilaikyti ant kojų, vaizduoja, kad jam viskas gerai. Turbūt prisibijo senyvos moters, kuri, plačiai pastačiusi drambliškas kojas, viena sėdi po stotelės stogu, ir rūsčiai dirsčioja, čepsėdama plonomis lūpomis. Jos kojos primena valytojos kojas, visų senyvų, nelaimingų, pamokyti mėgstančių moterų kojas. Ona Regina net artintis prie tokių nenori. Ji paniekinančiai nusigręžia, nejučia pati čepteli, ir atsistoja atokiau nuo tų dviejų. Šiaušdamas medžius gatve nuošia ilgas, gaivus gūsis; atverčia sidabrinį lapų pamušalą ir tie virpa kutenami, žvanga, bet, pasiekę aukščiausią gaidą, ūmai nutyla, apmiršta; dingo vėjas.

Storakojė moteris rausiasi rankinėje – nevalyvai, lėtai, sukišusi nosį. Rankinė mažytė ir išsipūtusi, išsiviepusi lyg prikimšta burna. Ji atkari, bet Ona Regina negali liautis į ją spoksojusi. Išsitraukia didelę seną piniginę, atsega storais pirštais, toliau knisasi. Ona Regina mato, kaip iškrenta baltutėlis talonas, sukdamasis nusklendžia po suolu, palenda po gumine storakojės šlepe. Ji suvokia, kad moteris ieško būtent jo, bet delsia, nieko nesako. Ir nesakys. Auga kerštingas saldumas. O toji net nesusiproti pajudinti kojos!

Antai atvažiuoja troleibusas. Ona Regina godžiai stebi, kas dabar bus. Storakojė, taip ir neradusi talonėlio, pašėlsta muistytis. Tokia didžiulė, bejėgė tarp senų smulkių savo daiktų, kurie lyg užkerėti byra jai iš rankų: piniginė, kažkokie susukti maišeliai, tabletės, nuo karščio ištižę saldainiai, žalios plastmasinės šukos, kokiomis jaunas žmogus niekada nesišukuotų (iš kur jos ir ima tokių daiktų?). Visa sugraibiusi ir susikaišiojusi ji sunkiai šlepsi prie nekantraujančių troleibuso durų; visi laukia jos. Ona Regina storakojės nekenčia, norėtų, kad durys su trenksmu užsidarytų jai prieš nosį, kad ji paslystų ir išsidrėbtų, gal net nusilaužtų tas savo bjaurias kojas.

Troleibusas linguoja tarsi įkaitęs lopšys, pilnas atgrasių kvapų, lipnumo ir dulkių. Pusiaukelėje Ona Regina staiga krūpteli: taigi užmiršo mėsytę! Rytą žadėjo broliui parvežti mėsytės, kokią jis mėgsta, ją parduoda prie darbo... Būtinai reikia nupirkti, nes tas vėl įširs ir kelias dienas nesiteiks su jomis kalbėtis... Atseit, ne pavalgyti jam svarbu, bet, girdi, kodėl pažadi ir nepadarai, tai – amoralu, nežmoniška. Gal ir tikrai? Teks lipti iš mieguistai linguojančio troleibuso ir per karščius trenktis atgal... Tfu, Dieve tu mano, kokia ji žiopla, nepakenčiama...

Parduotuvėje bent vėsu, netgi šalta. Niekas nekreipia į Ona Reginą dėmesio. Kaip visada, žmonės praeina pro ją lyg būtų nematoma. Neišvaizdi, nestilinga, juoda kaip musė, kokių daug. Taigi, jos kaip ir nėra... Tik minčių ir jausmų dūzgėjimas, daugiau beveik nieko. Ir kam ji gali rūpėti? Kasininkė mokinė, jauna mergina su ilgais raudonais kirpčiukais, net toji nepakelia akių. Gal ji tikrai kokia musė? Bet užtenka jai išsižioti darbe, pavyzdžiui, per posėdį – ir visi iš karto sužiūra, pagarbiai, net baimingai klausosi. Viršininkas linkčioja, kosčioja ir užsirašo jos patarimus. Štai kada ji atvirsta žmogumi, ir ne bet kokiu – reikšmingu. Tik šita buka mergužėlė, šita kasininkė, kuri toliau neeis, to nežino. O kaip šią akimirką Ona Regina norėtų, kad ji žinotų, kad visi šioje parduotuvėje žinotų, ką ji gali!

Mėsytė maišelyje, ir vėl – į kaitrą. Lauke pasitinka dangaus tamsybės. Griaudėja, dešinėje plyksteli amalas. Ona Regina krūpteli ir kažkodėl apsidžiaugia. „Oi užlis!“, cypteli, ir aplenkusi stotelę kulniuoja tiesiai link tilto, laukdama, kas čia bus. Slapta viliasi ko nors netikėto, siaubingesnio už liūtį ir audrą, gal net kokios nelaimės... Ko nors tokio, kas išvaduotų ją nuo... ko? Nuo ko išvaduotų?..

Žmonės skuba, tie jų likučiai, kurie dar nepabėgo iš miesto. Gatvėje jau visai tuščia, pakyla vėjas – gaivus ir galingas. Nebijo jo (na, tik truputį), Oną Reginą jisai glosto, apvalo, bet palieka sveiką. Ji pasiekia tiltą pasipylus pirmiems lašams, tie dar šilti ir atsargūs, kutenantys...

Ona Regina kulniuoja per tiltą liežiama to šiurkštaus lyg žvėries liežuvis vėjo. Jis šiurpus ir be galo malonus, jis atpučia pažadą: iškrovos, palengvėjimo... Paupio medžiais nubėga konvulsiškas drebulys, panašus šiurpas nukrečia ir Oną Reginą. Norisi apglėbti save, bet rankos amžinai užimtos, ji tempia lauktuves broliui - mėsytę, jo mėgiamą mėsytę... Kad ją kur velniai! Pati nesuvokia, ką daro: tik švyst tą maišą, kuris traškėdamas daužosi jai į blauzdą ir trukdo laisvai mosuoti, per turėklą! Tamsion, sūkuringon erdvėn, kur vėjas, o po juo rangosi juodas, niūrus upės kelias... Švyst, ir baigta!

Pratrūksta taip stipriai, skaudžiai lyti, kad norisi rėkti iš kažkokio ilgai tramdyto jausmo: a a a a a a a jums visiems, a a a a a a!!!  Ona Regina krūpteli nustebusi ir išsigandusi, emocijos dūžta viena į kitą lyg dvi priešpriešinės bangos ir stumteli pirmyn: ji pasileidžia bėgti. Vis greičiau ir greičiau, tarsi kylantis lėktuvas, kaskart skaudėjant liūties adatoms! Apsimeta, kad bėga nuo liūties, bet iš tiesų trokšta, kad ji nesibaigtų, nesibaigtų, nesibaigtų... Iki pat siaurutės žalios gatvės, prispaudusi delnus prie šlapios krūtinės, gaikčiodama. Tūkstančiai vandens strėlių sminga į galvą, plauna akis – nieko nematyti, sankryžose trykšta šiltos balos, kai kur brenda iki blauzdų apsemta gyvo, verpetuojančio vandens... Tai buvo apvaisinimas, jausmų puota, isterija, sproginėjanti lyg burbulai ant asfalto, ir, jei tik būtų galėjusi, ji būtų verkusi, rėkusi, bliovusi, bet dangus dabar verkė už ją.

Prie namų trumpam stabtelėjo; liūtis nejučia virto paprastu lietum. Iš jos gatvelės šniokštė molingas vanduo; aukščiau, už permirkusių kaštonų, primindamas Onai Reginai, kas ji tokia, laukė jos penkiaaukštis. Ji susidrovėjo, sukikeno prasikaltusi. Kitą akimirką senasis gyvenimas prisivijęs skaudžiai dunkstelėjo į nugarą ir prislėgė pečius.

Ką sakys broliui? Aišku, ką nors pameluos. Greičiausiai tas vis tiek įsižeis, gal net užsidarys ir kelias dienas neateis į virtuvę valgyti. Na ir kas! Tegu dvesia iš bado. Tegu pats nusiperka tos savo mėsytės.

Lietus išvargo, kapsėjo paskutinės ašaros... Ji taip pat pasijuto nurimusi, išvargusi, nuo kiaurai permirkusių, prie kūno prilipusių drabužių darėsi šalta. Namo, namo... Kurgi daugiau?

Jeigu teta žiūrės televizorių, ji patyliukais šmurkštels į vonią, ir viskas. Bet ne, griaustinis –  bus viską išjungusi. Ko gero laukia Onos Reginos baimingai užsispaudusi burną, o jai ant liežuvio tvenkiasi gausybė aimanų ir klausinėjimo. Aišku, ji viską pastebės. Tai papuolė! Kuo greičiau slėpk jausmus po akmenine veido išraiška, kad, gink Dieve, teta nieko neužuostų.

Ona Regina mindžikavo po stogeliu prie laiptinės, vis nesiryždama eiti vidun. Abipus durų ošė seni kaštonai, šlapi jų lapai žvilgėjo lyg nulakuoti, gatvėje tarsi bangų muša šniokštė mašinos. Lietus jau buvo nurimęs, kvepėjo drėgnomis dulkėmis, ir buvo kažkaip jaudulingai ramu, džiugu ir kažko vis tiek liūdna... Kažko jai dar trūko, kažko ji neišgyveno iki galo, kažko, ko niekada nepasieks, kuo niekada nepasisotins. Kai bėgo tiltu, atrodė, kad tai jau ranka pasiekiama, kad sutrupės nuo greičio iš savo vidaus išlaisvindama drugelį, kuris ir yra tikroji ji. Bet jis tik pasivaideno, tik krustelėjo, pasiraivė giliai viduje, konvulsiškai kovodamas už teisę įkvėpti... Ir viskas. Per giliai jis glūdėjo, per silpni buvo jo sparneliai, o žemė – juoda, sunki, kasdien užmindoma. Gal taip ir geriau... Dabar jau tikrai – namo.

O kad galėtų taip stovėt iki ryto!..

 2012 liepos 10 - 13, saulėta virtuvė Olanduose, trys langų kadrai,( juose) plaukia ir  plaukia vasaros debesys