Ilzė Butkutė

Apvogtieji

Atsitiktinai susidūrę didžiuosiuose miestuose, jie lengvai pažindavo vieni kitus. Net puikiausiai užsimaskavę, jie išsaugodavo nuo mažų dienų įgytą atsargumą. Kiek nervinga eisena, kiek sutrikęs stoviniavimas ties perėjomis, gal kiek per dažnas žvilgsnis per petį. Pamatę vienas kitą, jie savotiškai nudžiugdavo. Jų veidai prašvisdavo, ir jie paprastai pasisveikindavo – kukliai linktelėdami, neliesdami vienas kito, nesibučiuodami – lyg būtų atpažinę kolegą, o ne likimo brolį. Ar kareivį iš to paties būrio.

Jis pats, kaskart išvydęs saviškį – juos mintyse vadindavo Apvogtaisiais – pajusdavo keistą palengvėjimą, šiltą krustelėjimą paširdžiuose, lyg ten pabudęs nusirąžytų mažas kačiukas. Savo džiaugsmo jis nesuprato – juk ir taip žinojo, kad gimė toks ne vienas, kad pasaulyje tokių kaip jis yra. Nuo šešerių, kai motina jį pirmą sykį atvedė į Apvogtųjų klubą, jis jau buvo sutikęs kelis šimtus saviškių.

Jų klubai, į kuriuos jie užsukdavo išsinuomoti trūkstamas savo gyvenimų dalis, kiekviename mieste slėpdavosi savaip. Šįkart jis žinojo, kad ieško okultizmo salono, kur ištaręs sutartą žodį bus pakviestas į rūsį, kaip daugybę sykių ištaręs vis kitą sutartą žodį jis buvo kviečiamas į kabaretų užkulisius, į pagalbines patalpas karnavalo kostiumų nuomos punktuose, į nedideles tamsias būrimo salonų virtuves, į nušiurusius vagonėlius atrakcionų parkuose, į pagyvenusių kekšių buduarus, kurių jos nebenaudodavo pagal paskirtį, į nelegalių lošimo namų svetaines, ezoterinių krautuvėlių sandėlius, net bepročių namų laukiamuosius – ten Apvogtųjų žodžiai niekam neskambėjo keistai, o Nuomotojai juose paprastai užimdavo aukštas pareigas, neretai naudodavosi padėtimi ir drąsiai prekiaudavo ligonių gyvenimais jiems patiems nė neįtariant. O jei kuris ir imdavo skųstis, tuoj pat gaudavo didesnę raminamųjų dozę.

Apvogtieji į Nuomotojus žiūrėjo pagarbiai, tačiau draugais jų nelaikė. Juk jų ryšys tebuvo pagrįstas būtinybe, o gal greičiau prabanga, – Apvogtieji visi iki vieno troško tikro gyvenimo – kelių valandų, kelių savaičių, net dešimtmečių, – nelygu, kiek galėjo sau leisti.

Apvogtosioms kvapą paprastai nuomoja kekšės; joms pačioms su prasirūkiusiais jūreiviais ar apygirčiais pirkliais retai teprireikia šios dovanos. Sklandė kalbos, kad metus kitus nuomojusi savo kvapą jauna prostitutė jau gali išeiti į pasiturinčią pensiją.

Vyrams kvapą nuomoja darbininkai, pradedant anglių krovikais ir baigiant sodininkais – tie, kurie šiaip ar taip laikosi nuošaliau nuo žmonių.

Šešėlį ilgesniam laikui neretai galima gauti iš kokio vienišiaus, kuris gyvena su pusakliu tėvu ar motina. Vienai nakčiai jį pasiimti galima net iš miegančio žmogaus.

Aidu prekiauja vienkiemių gyventojai ar priekurčių tėvų vaikai – visi, kurie nebijo, kad jų žingsnių aido bus pasigesta.

Sapnus nuomoti, sako, drįsta tik avantiūristai, pasileidėliai ir iš nuobodulio vystančios aukštuomenės damos – jis niekada nesuprato, kodėl, tačiau buvo girdėjęs, kad paskolinti vieną sapną svetimam yra kone tas pats, kaip paskolinti nepažįstamajam savo kūną visai nakčiai. Tai traukė tik tuos, kurie neturėjo ko prarasti arba norėjo prarasti viską.

Sapnų jam niekada neteko nuomotis, kaip ir aido su šešėliu. Tačiau kvapą jis nuomojosi dažnai. Kai pajėgė už tai susimokėti.

Kad yra Apvogtasis, jis suprato apie penktuosius savo gyvenimo metus. Motina pati suuodė tai vėlai – buvo užkietėjusi rūkorė. O tėvas paliko namus vos supratęs, kad kažkas čia ne taip.

Gandai apie Apvogtuosius sklido vangiai – regis, pati žmonija saugojosi vien minties apie tai, kad kažkas gali gimti šitaip nuskriaustas. Labiausiai gąsdino pats faktas, kad vaiko išskirtinumo negali suprasti. Žmonės puse lūpų kalbėjo, kad šalies gilumoje yra mergaitė, vaikščiojanti beveik be garso, ir ji varo mirtiną baimę savo tėvams. Kitur galėjai nugirsti apie šeimą, kurioje gimęs berniukas neturėjo šešėlio – vietinio kunigo „diagnozuotas“ apsėdimas privertė tėvus atiduoti berniuką „gydymui“ į atokų vienuolyną, ir apie vaiką giminė neva daugiau niekada negirdėjo.

Tačiau tai buvo retos istorijos, pasiekdavusios žmones jau labai iškraipytos, dešimtimis slopstančių aidų atsimušusios į skirtingų miestų skirtingas sienas. Jo tėvą išgąsdino ne tai. Jo tėvą labiausiai išgąsdino tai, kad jis nė pats negalėjo paaiškinti, kas su sūnumi ne taip.

Tad vieną dieną jis išėjo.

O motina, galiausiai užuodusi nelaimę, pradėjo savo kelionę per burtininkes. Kol vieną dieną kažkuri Taro kortų aiškintoja šnipštelėjo jai apie Apvogtųjų klubą.

Ten rinkosi visi, gimę be nuosavo kvapo, nuosavo šešėlio, nuosavo aido ir nuosavų sapnų.

Jis puikiai prisimena savo pirmąjį apsilankymą klube. Pamena motiną, vedančią jį laiptais – jos juodą suknią, aptempiančią stamantrius jos klubus, šiltą kvapnią ranką, tvirtai spaudžiančią jo plaštaką. Jis prisimena sidabro apyrankių skambesį, jai nervingai taisantis plaukus už ausies, ir jos tarpkrūtį su medalionu, kai ji pasilenkia jo pabučiuoti atsisveikindama laiptų aikštelėje.

Jis bijojo, tačiau suprato, kad eiti privalo. Tai nebuvo sekmadieninis apsilankymas pas močiutę, tėčio mamą, nuo kurio jam kartais leisdavo išsisukti mama.

Čia buvo kažkas svarbiau. Svarbiau net už mokyklą.

Motina pravėrė jam didžiules tamsaus medžio duris. Iš laiptinės prietemos stumtelėtas mamos jis žengė į ilgą koridorių.

- Eik iki galo ir prisistatyk poniai Morales, ji tavęs laukia.

Jis nedrąsiai žingsniavo dairydamasis. Kažkur girdėjo vaikų juoką. Užuodė rūkomus cigarus. Visai tolumoje girdėjo trūkinėjančią muziką ir monotoniškus šūkčiojimus – kažkodėl pamanė, kad tai šokių pamoka.

Ponia Morales buvo pernelyg liesa, tačiau be galo graži moteris pečius siekiančiais juodais plaukais, ryškiomis lūpomis ir akiniais raginiais rėmeliais, už kurių žėrėjo drėgnos, šiltos, kažkuo valiūkiškos kaštoninės akys.

„Kiek paūgėjęs galėčiau jai pasipiršti,“ – pamanė jis tąsyk, godžiai nužvelgęs ją.

Vėliau daugybę metų grįždavo prie šios minties ir tramdydavo šypseną. Nesišypsojo tik tuomet, kai visai neseniai laikė mirštančios ponios Morales ranką ir drauge su ja apverkė prabėgusį jos pilką, kantrų, griežtą ir tykų gyvenimą. Jos jaunylis buvo Apvogtasis. Gimė be šešėlio. Nesugebėjęs susitaikyti su tuo, nusižudė vos baigęs mokyklą. Ponia Morales, išgedėjusi trejus metus, įkūrė pirmąjį Apvogtųjų klubą jų mieste. Po trisdešimties metų Montevidėjuje jų buvo jau trys – tačiau Morales namai iki pat jos mirties garsėjo kaip svetingiausia ir, jei tik galima taip sakyti, smagiausia vieta Apvogtiesiems.

- Laba diena, ar Jūs ponia Morales? – tąsyk paklausė jis.

- Sveikas, Lukai. Laukiau tavęs, – nusišypsojusi tarė ji ir nusiėmė akinius. – Šiandien susipažinsi su kitais vaikais.

Tai buvo pirmoji jo diena Apvogtųjų klube.

Tądien jis išmoko slėptis ir atpažinti saviškius.