Gasparas Aleksa
DOVANA
(Novelė)
Nėra aišku, ar protas padeda išgyventi.
Stivenas Hokingas
Krikšto motina pradėjo keistai elgtis. Iš pradžių būdavo juokinga. Net labai. Jos kūnas jau visiškai sunykęs, praradęs moteriškumą, o ji tarytum kokia elitinė keistuolė taikosi kuo įmantriau apsirengti ir be perstojo kartoja: ,,Šia ryts. Šia vakars. Šia pavasaris. Šia vasara. Šia ruduo. Šia žiema.... Apie ką bepasakotų, būtinai prisimins šią savo maldelę. Pasiklausęs pradėdavau svarstyti, ar tik senolė nebus mačiusi Kim Ki-duko filmo...
O dar sapnas, persekiojantis Krikštamotę!
,,Ir vėl mačiau tuos plikagalvius... Jie naktimis dvarlaukyje, ten, už mūsų žemės prie miško, užkasa dar gyvus žmones. Tie žmonės tokie kumščio dydžio. Spardosi, rėkia... Negaliu prisiminti jų vardų, nors visi pažįstami, dūsaudama šnabždėdavo. Kaimiečiai taip bulves sodina O jie... žmones! Kaip bulviukus gyvus į žemę!
Prisiminiau tas šnekas, pasiryžęs susirasti sklypą, kurį Krikštamotė po mirties testamentu padovanojo man. Tai buvo jos vyro tėvų žemė.
Miestelis, kai atvažiavau, skendėjo rūke. Už piliakalnio rūkas buvo dar tirštesnis. Ilgokai blaškiausi ieškodamas Kopustinskienės vienkiemio. Ši moteris žadėjo padėti, juk neturėjau menko supratimo, kur ieškoti savo dovanos. Krikštamotės uošvijoje nė sykio nebuvau buvęs.
Palikęs automobilį prie plento, siauru takeliu palei bevardį upelį kilau aukštyn. Visos trobos pakeliui žvelgė į ateivį tuščiomis akimis, tik tolėliau, įkalnėje, spindėjo naujutėlaitis namas. Ir kiemas švarus, veja, matyt, neseniai skusta, atrodė lyg sušukuota, su sklastymu raudonu žvirgždu nubertu takeliu per patį vidurį. Aplinkui sodybą žalia tvora. Ant vartų spyna. Šuns būda taip pat nutepta žaliai, deja, tuščia. Nieko nepešęs, kopiau dar aukščiau į kalną. Pagaliau išvydau namą, kurio languose blykčiojo šviesa. Langai buvo užkalti polietileno plėvele, bet durys naujos, lakuotos. Pasibeldžiau. Viduje girdėti garsiai ulbuojantis televizorius. Pasibeldžiau stipriau. Durų niekas neatidarė.
Toliau kopiau į statų ir slidų kalną. Į kelnių klešnes kibo nušalnojusių gervuogių stagarai, varnalėšų kibiai. Pradėjau gailėtis, kad čia atvažiavau.
Krikštatėviai vaikų neturėjo. Mane į bažnyčią jie nunešė iš gailesčio. Aš buvau mergos vaikas. O mergos vaikui kas norės į krikštatėvius eiti?
Kai krikštamotė liko viena, aplankydavau gana dažnai. Atgal į Kauną niekados neišleisdavo tuščiomis rankomis, įdėdavo lašinių, kiaušinių ko beturėjusi.
Krikštamotės kambarėlyje ant stalo priešais langą visada gulėdavo senas apšiuręs mišiolėlis ,,Gyvoji duona ir kalendorius. Po šventų Kalėdų kalendorėlyje dažnai užlenkdavo lapelį, pasižymėdama, kada diena pailgės bent penkiolika minučių. Vis dar gyveno rytdiena.
Kai išvykau į Norvegiją namų dažyti, našlė atsidūrė slaugos ligoninėje. Kaimynai išvežė, nes pradėjo pasiklysti laukuose ir nebepažinti žmonių. Nakvodavo kartais malkinėje, kartais daržinėje. Peršalo. Sugriebė plaučių uždegimas...
Po pusmečio, man grįžus iš darbų, nebeatpažino žiūrėjo tuščiu žvilgsniu, lyg pirmąsyk matydama.
Kiti ligoniai ją vadino Bulvike. Pykau už tokią pravardę, bet nieko negalėjau pakeisti. Juk krikštamotė be perstojo kartodavo: ,,Bulvikių... Duokit bulvikių...
Slaugytojoms atrodė, kad senoji šūkauja iš nepasotinamo alkio. Vėliau suprato: ne apetitas kaltas. Bulvikių mano krikšto mama reikalaudavo net ir tuomet, kai prispirdavo šlapintis...
Ją pradėjo rišti prie lovas. Rankšluoščiais nukryžiuodavo kaip šventą Andriejų.
Ar begali būti klaikesnis gyvenimas?
Priėjau dar vieną vienkiemį. Kieme lakstė trys palaidi sprindžio didumo šunys. Kol artėjau prie trobos, joks žmogus nepasirodė. Drąsiai žengiau į duris. Aršieji šuneliai, supratę, kad mano ryžto neįveiks, išsilakstė kas sau. Beldžiau ir klebenau durų rankeną kokį pusvalandį. Neapsikentęs pradėjau eiti aplinkui trobą ir žvalgytis pro langus. Pamačiau moterį, kuri apžiūrinėjo mane iš tolo. Matyt, bijojo prieiti prie lango, uždegto palaike užuolaida.
Galiausiai numojau ranka. Buvau beeinąs į kitą vienkiemį, dunksantį tolumoje.
Gal jūs tas paveldėtojas? riktelėjo iš nugaros moteris. Kai paėjot toliau, tai pradariau duris. Jeigu koks banditas, spėsiu užsitrenkti...
Ačiū, atsisukau. Aš tikrai dėl žemės.
Nelabai kas ir telikę įsidrąsino Kopustinskienė. Kiemo per du delnus ir šipšu apžėlęs raistas. Kai pradėjo žemę grąžinti, jūsų giminės nekvaršino sau galvos... Tai geresnį dirvoną išsidalino gudresnieji.
Praėję krūmokšnius mudu pradėjome ieškoti riboženklių. Pasirodo, tik gilus griovys, apaugęs alksniais ir ievomis, man tepriklauso. Kitoje revo pusėje driekėsi nedidelis plotelis, kuriame dar galima buvo įžiūrėti pastatų pamatus, tirštai apžėlusius dilgynėmis ir varnalėšomis. Kažkada čia būta vienkiemio, prigludusio prie šlaito. Bevaikščiodamas tarp pamatų griaučių radau seną špižinį puodą.
Puodo tai neimkit, patarė Kopustinskienė, nelaimę prišauks.
Man dabar brangus kiekvienas niekniekis, suniurzgėjau nepatenkintas. Pajėgčiau, pamatų akmenis susirinkčiau.
Jūs nieko nežinot? nenurimo moteriškė.
Ką privalėčiau žinoti?
Mūsų žmonės pro šią vietą jau net praeiti bijo. Tie, kurie žemę pasisavino, irgi nuo bėdų neišsivaduoja. Nieko nesate girdėjęs? Vienų sūnus su traktoriumi apsivertė ir žuvo, kitus, kurie namus malkoms nusigriovė, gaisrai persekioja...
Kopustinskienė persižegnojo ir paragino:
Padėkit puodą, iš kur paėmėt, ir eikim iš čia greičiau.
Kad krikštatėvis kalėjo sovietų konclageriuose, kad prarado sveikatą anglies kasyklose žinojau. O daugiau nebuvau girdėjęs nieko.
Vis dėlto žirgliodamas paskui Kopustinskienę, nepaleidau špižinio puodo iš rankų. Dar kartą skersomis akimis žvilgtelėjusi į mano relikviją, moteris pasakė:
Brangusis, tiktai, labai prašau, per mano gyvenimą su šituo puodu neikite, pasukite pakrūmėmis, savo žeme.
Nieko nesuprantu, sustojau prie riboženklio. Kas čia vyksta?
Paėjusi per kokius penkis metrus nuo manęs į šoną, Kopustinskienė papasakojo istoriją, kurią krikštamotė nutylėjo.
Ta žemė nebuvo miela krikštatėviui, nes aplaistyta artimųjų krauju. Ir klasių kova čia niekuo dėta. Kalta sulaužyta priesaika.
Anais laikais sulaužyti duotą žodį buvo labai negarbinga. Ypač meilės pažadą. O kaip tik taip ir nutiko: viena iš penkių krikštatėvio seserų buvo susižadėjusi su jaunuoliu, tačiau paskutinę akimirką atstūmė jį, pabėgo, kaip žmonės kad sako, tiesiai nuo altoriaus...
Vaikinas dar tą patį vakarą atėjo pas išrinktąją, maldavo sugrįžti, bet mergina, net ir tėvų raginama, nesutiko. Tada apviltasis išsitraukė ginklą ir sušaudė visus sužadėtinę, jos tėvus, visas seseris. Gyvas liko tik mano krikštatėvis, vikrus paaugliukas. Jis spėjo išokti pro langą.
Krauju paplūdo iš karto dviejų giminių gyvenimai, mat apviltas jaunikis, apsižiojo ginklo vamzdį ir gyvenimą baigė šalia savo mylimosios.
Liūdnas kiūtinau link automobilio. Svarsčiau, kur dėti nelemtąjį puodą, o širdis blaškėsi galugerklyje. Jaučiausi, pats nežinau dėl ko, kaltas.
Jau temo, pradėjo lyti, slidinėjau nuo kalno, pargriuvau, puodas išsprūdo iš rankų ir nudardėjo žemyn. Aš gulėjau ant nugaros, į mane pro drabužius smelkėsi žemės drėgmė. Kaltė, lyg artėjanti nepatirta grėsmė, apglėbė mane, dusino ir smaugė. Kodėl esu toks niekam tikęs? Juk krikštamotė galvojo apie mane, laikė mane savu, testamentą parašė dar būdama pilno proto... O aš net jos mirties valandą nesugebėjau būti šalia. Taip, atvažiuodavau, paguosdavau, bet sunkiausioje bėdoje palikau vieną...
Prisiminiau kaimyną, kuris paklausė, kodėl palieku artimą žmogų mirtininkų ligoninėje. Ką aš jam atsakiau tada? Kad man reikia ,,didelių pinigų, o krikštamotės turtai beverčiai?
Prisiminiau ir krikštamotės mirties naktį. Ten, Norvegijoje, mane vidurnaktį pažadino keistas garsas. Rytą ant lango stiklo radau kraujo dėmę. Prie namo, pamato žolėje, gulėjo negyva kielė...
Sulijęs, purvinas ir susigraužęs, pagaliau pasiekiau plentą. Užvedžiau automobilį. Krikštamotės namuose, apleistuose ir niekam nereikalinguose, visą naktį negalėjau užmigti. Pirmą sykį po trisdešimties metų pertraukos prisiminiau pasimelsti. Meldžiausi kaip mokėjau, bet nuoširdžiai. Kaip vaikas.
Veliuona
2012-11-20