Stepas EITMINAVIČIUS
EMPATIJA
Grupelė studentų ir jauna jų dėstytoja ramiai, lėtai vaikščiojo po aikštę ir ieškojo ko nors ypatingesnio. Vakarėjo, tad žmonių buvo nemažai: visaip apsirengę, nevienodos nuotaikos, skirtingų polinkių. Emocijos, jausmai, reakcijos juos labai daug kas domino. Truputį pavargo, tad prisėdo ant kelių suoliukų.
Neužmirškite šįvakar mums svarbiausia EMPATIJA.
Man įdomu bus įsitikinti, ar teisus Batsonas teigdamas, jog daugeliui palengvėja, kai kitų žmonių kančia sumažėja.
Mane labiau domina Vilsono teiginiai.
Kol studentai garsiai kalbėjosi ar šnibždėjosi, gerokai pagėręs vyriškis pliumptelėjo netoli jų. Visi pasitraukė ir ėmė stebėti.
Jauna moteris, matyt, ekskursijos vadovė pribėgusi tyliai paprašė:
Ištempkite jį kuo greičiau ar paskambinkite policijai. Mūsų valstybei bus gėda.
Negalime įsikišti į natūralų procesą, mes tik iš šalies žiūrime, ėmė aiškinti aukštaūgė brunetė, bet buvo bematant nutildyta.
Vyras, tiksliau, girtuoklis, ėmė kosėti. Aprimęs mėgino atsistoti, bet su trenksmu nukrito. Kažko ieškojo kišenėse.
Aš dabar tikrinsiu Alfredo Adlerio hipotezes.
Mamyte, pasodinkime dėdę, ištarė pro šalį einanti mergaitė.
Skuosk toliau, nes užsikrėsi.
Abi nužingsniavo priekin: vyresnioji oriai, dukrelė muistėsi, gręžiojosi. Staiga ištrūko iš mamos ir atlėkė prie nugriuvusio žmogaus. Išsitraukė nosinę ir ėmė šluostyti veidą.
Žavu! iškart šūktelėjo net kelios studentės.
Dabar veiksmo pobūdis kito, nes susispietė nemažai praeivių: vieni barė gulintįjį, kiti puolė aršiuosius, bet greitai studentai su jauna dėstytoja liko vieni.
Padėkite, padėkite man, jau gana negarsiai kartojo girtuoklis. Jis duso.
Ar mes turime fiksuoti tik skiriančius ir siejančius afektus?
Padėkite, žmogus paskutinį kartą atsiduso ir mirė.
Tai kuriomis emocijomis dabar domėtis? paklausė kažkuri.