Stepas EITMINAVIČIUS
 

EMPATIJA

 

Grupelė studentų ir jauna jų dėstytoja ramiai, lėtai vaikščiojo po aikštę ir ieškojo ko nors ypatingesnio. Vakarėjo, tad žmonių buvo nemažai: visaip apsirengę, nevienodos nuotaikos, skirtingų polinkių. Emocijos, jausmai, reakcijos ­– juos labai daug kas domino. Truputį pavargo, tad prisėdo ant kelių suoliukų.            

– Neužmirškite – šįvakar mums svarbiausia EMPATIJA.             

– Man įdomu bus įsitikinti, ar teisus Batsonas teigdamas, jog daugeliui palengvėja, kai kitų žmonių kančia sumažėja.               

– Mane labiau domina Vilsono teiginiai.                         

Kol studentai garsiai kalbėjosi ar šnibždėjosi, gerokai pagėręs vyriškis pliumptelėjo netoli jų. Visi pasitraukė ir ėmė stebėti.     

Jauna moteris, matyt, ekskursijos vadovė pribėgusi tyliai paprašė:

– Ištempkite jį kuo greičiau ar paskambinkite policijai. Mūsų valstybei bus gėda.             

  – Negalime įsikišti į natūralų procesą, mes tik iš šalies žiūrime,– ėmė aiškinti aukštaūgė brunetė, bet buvo bematant nutildyta.            

Vyras, tiksliau, girtuoklis, ėmė kosėti. Aprimęs mėgino atsistoti, bet  su trenksmu nukrito. Kažko ieškojo kišenėse.

– Aš dabar tikrinsiu Alfredo Adlerio hipotezes.

– Mamyte, pasodinkime dėdę,– ištarė pro šalį einanti mergaitė.

– Skuosk toliau, nes užsikrėsi.  

Abi nužingsniavo priekin: vyresnioji oriai, dukrelė muistėsi, gręžiojosi. Staiga ištrūko iš mamos ir atlėkė prie nugriuvusio žmogaus. Išsitraukė nosinę ir ėmė šluostyti veidą.        

   – Žavu! – iškart šūktelėjo net kelios studentės.       

Dabar veiksmo pobūdis kito, nes susispietė nemažai praeivių: vieni barė gulintįjį, kiti puolė aršiuosius, bet greitai studentai su jauna dėstytoja liko vieni.

– Padėkite, padėkite man,– jau gana negarsiai kartojo girtuoklis. Jis duso.            

– Ar mes turime fiksuoti tik skiriančius ir siejančius afektus?    

– Padėkite,– žmogus paskutinį kartą atsiduso ir mirė.       

 – Tai kuriomis emocijomis dabar domėtis?– paklausė kažkuri.