Akvilė ŽILIONYTĖ

FANTAZTILIJONAS

„Kai tavęs nėra šalia, mano meilė tau susivokia kas esanti – milžinas, supamas visų mano dvasios jėgų bei visos mano širdies esybės.“

„Net savo begalinį skausmą, savo nesibaigiančius praradimus aš regiu mieloje tavo veido išraiškoje ir aš bučiniais nuveju skausmą, ir bučiuoju mielą tavo veidą“

Iš Karlo Marxo laiško Jenny

1.

Jei rašant apie Marxą remsiuosi zebrais ir upiniais delfinais, tai darysiu ne iš noro įmantriai rašyti. Tiesiog jei nukeliausite į savo protą, pamatysite proto gyventojų keistumą, kurie tikrai nenusileidžia zebrams. Jei negalite nukeliauti į savo sąmonės Australiją, vadinas, jūsų sąmonė turi laukti XVI amžiaus ir Džeimso Kuko, senasis pasaulis ir ne iš karto ją atrado. Tikimasi, kad senoji sąmonė veikia panašiai. Dar tikimasi, kad pasaulis Australiją slėpė irgi ne iš noro įmantrauti.

2.

Sėdėjau kavinėje ir pabandžiau galvoti, jog Karlo Marxo meilė būtų susivokusi esanti ne milžinas, o šlubas zebro vaikas. Man nepavyko, šiam pasauliui reikia milžinų. Dabar nejudėdama aukštielninka guliu ant suveltos sofos ir labai stengiuosi neparašyti neapgalvoto žodžio apie meilę, kuri suprato esanti šlubas zebro vaikas. Gerai, šiam pasauliui reikia milžinų, bet zebras, kad ir šlubas, kad ir vaikas, kad ir nežino, ko nori, jam vis tiek viskas atleidžiama dėl to, kad  mėgsta avantiūras.

Marxas man visada patiko, nes labai mylėjo savo Jenny, tai matosi ne tik iš laiškų jai, bet ir iš jų dukrų vardų – Jenny Caroline, virš kurios galvos visada judantis Lordo Byrono pažas Caroline Lamb su visais ekstravagantiškumais. Jenny Laura, Jenny Eveline Franziska, virš kurių galvų buvo vienintelis nejudantis visatos taškas -  Francesco Petrarca ir jauniausioji dukra  - Jenny Julia Eleanor, virš kurios galvos nežinia kas kabo, taip ir turėtų būti ir reikėtų atsargiau žvelgti į tai, kas Jenny Juliai Eleanor virš galvos, nes dar kūdikystėje visos vyresnės seserys žiūrėdavo į ją nuogą ir laukdavo kada ji taps broliu.

3.

Šiam pasauliui visada reikėjo moters į kurią žiūrėdamos kitos moterys apgailestautų, jog ši moteris nėra vyras, taip pat visada reikėjo vyro į kurį žiūrint vyrui norėtųsi, kad jis būtų moteris. Tiesą sakant aš tokia esu, nes atminty įstrigo, jog devintoj klasėj ėjau lankyti sergančios draugės, ji sakė, kad su manim jai įdomiau nei su bernu, na jei dar vieną tiesą pasakius, kaip ji galėjo nenorėti, kad aš būčiau jos bernas, jei atnešiau maišą sudžiūvusių duonos kriaukšlių, dūkau šokinėdama per sofas, mėčiau į ją duonos kriaukšlius ir rėkiauuuu „ Še tau, žvėrie! Še tau, žvėrie! Gavai duonos, ir ėsk!“. Žinau, aš tikras berniukas ir bernai norėdavo, kad būčiau mergaitė kaip iš sekcijos – su skėčiu. Argi aš ne širdies karalaitė – mergos nori, kad būčiau bernas, o bernai, kad būčiau mergaitė kubu. Atsiradus dramatiškai įtampai - dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės, tai kodėl esu tokia nuliūdus, jei esu širdies karalaitė?

Nes Umberto Eco mėto į mane sudžiūvusius kriaukšlius ir rėkia: „Prisiminimai... tai yra paskutinė nevykėlių užuovėja“. Še tau, liūtuk Simba, še tau – pasiautuliuok apie Marxą.

Tokios asmenybės kaip Umberto Eco veikiausiai gyvenime apsieina ir nieko neapmėtę kriaukšliais, jo kriaukšliai nepajudinami, gražiai išdėstyti ir surūšiuoti pagal sudžiuvimą.

Rašau apie Marxo pamišusią šeimą, apie ją galima rašyti ir kitaip, galima rašyti ir apie ką nors kita, bet neateina į protą. Marksas nėra mano manija, tiesiog dabar apmąstau jį, nes niekada to nedariau, dar ir dėl to, nes turiu vilties, kad mano protas užmigo ne amžiams. Užmigus ne amžiams protui įsinarpliojau į trijų kambarių nervų sistemą ir su tokia nervų sistema gali gyventi tik sofos ir kilimai  virš kurių skraido kolonų storio barškuolės. Nejaugi šiame bute gyvena vien barškuolės ir anakondos Jonėninės veislės, jei taip, žmogui čia pavojinga kiekviena  sofos siūlė – smarkūs kambariai.

Jei rytoj vis dar gyvensiu su tokia kambarių nervų sistema, pietums prašau beržinės košės su ananasais, vakarienei - klūposiu ant žirnių ir anakardžių, prieš miegą pabučiuos barškuolės, tik neįsivaizduoju kuo jos mane bučiuos.

Man nesmagu kartoti,  bet Marxas man visada patiko, nes labai mylėjo savo Jenny, tai justi iš jo laiškų jai ir dukrų vardų, už penkių metrų sėdintis Umberto Eco neabejoja, kad Marksas ir Jenny mylėdavosi džiaugsmingai, tai jis junta iš ramaus jo raštų dvelksmo ir humoro.

4.

Kaip būtų gerai, kad kompiuteris rašytų pats, o aš nulėkčiau laiptais žemyn, įšokčiau į taksi ir atsidurčiau vyninėj, juk kompiuteris už mane geriau išmano apie Marxą ir zebrus. Tai kodėl aš rašau. Nes mano kompiuteris nesapnavo, neatsikėlė ir nenorėjo pratęsti sapno beprotybės. Šitą sakinį turėjau sugalvoti tik pradėjus rašyti šį tekstą, nes kam čia buvo viliamasi, kad protas užmigo ne amžiams. Juk galima gyventi taip sapniškai, kad sapnų nebeliktų, bet tai pavyktų tik visiškai susipykus su savo protais. Ir galima gyventi taip protingai, kad nebeliktų proto.

Galima taip intensyviai fantazuoti, kad fantazijų nebeliktų, norėjau rašyti apie autorių, kuris žaidžia žaidimus, skaitytojas bando sugaudyti šiuos žaidimus, pasiklysta, ir prieinama prie to, kad autorius prasimanė fantazijų, nes tokių fantazijų net nėra. Galima taip prifantazuoti, kad tavo fantazijas norės pakeisti kitomis.

Rašau, bet mano du protai nuolat vienas kitą atmeta, todėl nebelieka nė vienos aiškios minties, mano du protai tik įrodo, kad esu įsidarbinus chaose. Nesmagu, du tūkstančiai dešimtųjų metų žmonės, visada nesmagu grįžti į pradžią, o chaosas kaip tik ir buvo pradžioje. Chaosas irgi tvarka, tik kitokia, jei mano namuose nėra išmėtytų daiktų, matau, jog neturiu ką pasakyti, akivaizdu, jog  esu pedantė, kuriai reikia idealios tvarkos, ir jei randu ką nors ne vietoje, iš karto metu į vietą - belekokią.

Galima nepajėgti kovoti su savo linksmąją fizika. Įtariu, kad niekas šiam gyvenime neišvaduos nuo praeivės, kuri pasakoja sapnavus, kad turi tris inkstus, atsikėlus sunerimsta ir nueina pas gydytojus – ir ji išties turi tris inkstus, sakė, kad labai smagu turėt tris inkstus, nes vieną inkstą pardavus gauni fantaztilijoną. Negi tau neateina į protą, kad visa tai, kas atrodo fantazija, yra visiška tiesa.