Ieva TOLEIKYTĖ
APIE KARSTYMĄSI PO MEDŽIUS[1]
perspėjimas prieš skaitant:
visa sumaištis ir visas aiškumas tame, kad tiek sūnus, tiek tėvas yra vardu Tomas.
O šių metų vasara buvo karšta ir lietinga. Tikrai visi sakė, kad neprisimena, kada paskutinįkart buvo šitiek žaibų, perkūnijų ir liūties. Vieni svetimšaliai pasislėpė nuo audros apleistame pastate, jo stogas įgriuvo ir užmušė žmogų. Regis, buvo ir daugiau mirčių tą vasarą.
Mirė kaimelio karalius.
Senojoje Šilainių dalyje, privačių namų miestelyje, prie keliuko augo milžiniška tuopa. Saulei šviečiant iš toli švytėdavo sidabro atspindžiais, akindavo, mirgėdavo; padvelkus vėjui, šlamėdavo lyg lengvas lietus. Kartą prastovėjau kokią valandą bežiūrėdama į tą medį.
Kaimelio karalius augo kelyje pas Tomą. Aš gyvenau daugiabučių bloke, o jis pačiame kaimelio gale, ant laukymės krašto. Kaskart eidama pas Tomą, praeidavau ir tuopą. Tik vėliau supratau, kodėl mums taip patiko tas medis. Medis-karalius. Kantrus medis. Medis-kelrodis, šiaurinė žvaigždė, kaimelio švyturys.
Jis nematė žeminančio, liūdno galo. Po žaibo, ugnies, sieros tvaiko,- šiurkštus benzininių pjūklų burzgimas, aplink išsirikiavę seniai, kartojantys bus daug malkų ir užgeriantys Upyte. Jis nepamatė atsivėrusios tuštumos.
Tą vasarą Šilainiuose nebebuvo mano namų. Čia jau tik grįždavau retais savaitgaliais į betoninių daugiabučių bloką, identiškų simetriškų pastatų su identiškais simetriškais grybais ant stogų masyvą. Jie priminė pagodas. Dar dažnai bežiūrint į Šilainių daugiabučius iškildavo kurtinantis atominio grybo vaizdinys. Aš pastėrusi spoksodavau į jų armiją nuo bunkerio kalvelės, toli už Tomų namo. Rodės lyg kosminės stotys, karinė bazė, miestelis, šalis.
Apeidavau visas vietas, be tikslo bastydavausi daugiabučių labirintuose, lipdavau ant stogų, žiūrėdavau į žalią laukymę įsilipusi į vieną tų betoninių grybų, girdėdavau perkūnijas, tas, kur per kūną eina, uosdavau ore lyg ašarinės dujos besiskleidžiantį sieros ir ozono kvapą, žiūrėdavau į žydras ir oranžines žaibų venas prie horizonto linijos. Viskas buvo stipru, neatšaukiama, tikra. Aš iš visų savo jėgų stengiausi būti čia, bet ten buvo nežmoniškai įtaigus: vėl regėdavau kaitrias vasaras, karjerą, žvyrą, telkinius, vėl matydavau Joną, besipliuškenantį skaidriame vandenyje, vėl atgimdavo Šilainių vasaros, prieš akis iškildavo žvyrkeliai, dviračiai, dulkės, kaitra, vėl girdėdavau liūtis, lyg ūžiantis traškantis radijas, pilančias į skardinį Tomų namų stogą, vėl kartodavau Tomų namas, Tomų namas, Tomų namas. Karštligiškai rašydavau, bandydama prikelti iš numirusiųjų vėlyvo rudens popietes Tomų name, vėl ir vėl išgyvendavau praėjusias valandas, dabar jau viskas turėjo nepaneigiamą reikšmę, kaip epiniame romane, visos detalės buvo lemtingos ir svarbios,- data, temperatūra, pereitos nakties sapnas, pokalbis, parūkymų skaičius ir t.t.
Vėliau bluko, plovėsi, trynėsi.
Kaip švelniai dvokiančioje ryškinimo skysčio vonelėje pasirodė nauji, nematyti veidai. Tačiau mano ir Tomo istorija dar nebuvo baigta. Ji tebesivystė. Kai grįždavau į Šilainius, kaskart vis trumpesniam laikui, dažnai susapnuodavau tokį sapną esu savo kambaryje, prie langelio, ir matau, kad Tomas vaikšto su kojokais po mano daugiabučių rajoną. Kojokai ir pats Tomas žymiai didesni, jo veido net nesimato, iš kiemo į kiemą bėgioja vaikai ir kiti žmonės ir stebisi Tomo kojokais. Būdavo baisu.
O šį lapkritį, prieš keletą savaičių, kai sugrįžau, visi, kiekvienas pažįstamas, kurį tik sutikdavau, kartojo, ar girdėjai, kas atsitiko Šeinemoniams. Kad vieną spalio rytą Tomo tėvas išeina parūkyti į terasą ir pamato, kad ant kieme stovinčios laukinės kriaušės nukritęs balsvas oro balionas. Balionas buvo užsikabinęs už juodų, raitytų kriaušės šakų, ir jo krepšys švelniai siūbavo pakibęs ore. Krepšyje nieko nebuvę, nė jokio daiktelio, nė skudurėlio; niekas nenutuokė, kam tas balionas priklausė ir kaip čia nukrito. Atsirado žmonių, teigusių, kad naktį girdėjo didelį šlumštelėjimą. Dabar prie Šeinemonių namo nuolat būriavosi vaikai ir paaugliai, jie apstulbę dėbsodavo į didžiulį balsvą balioną ir į Tomą Šeinemonį, sustingusį terasoje. Jis ištisas valandas prastovėdavo ten, bežiūrėdamas į balioną. Naktimis įjungdavo namo pastogėje kabojusią didelę lempą, ir šalta, balta jos šviesa apšviesdavo tamsiai rudoje, šlapioje lapkričio tamsoje keistą baltą objektą. Tad galėdavo į jį žiūrėti ir naktį.
Žmonės sakė, kad jis per tuos metus paseno penkiolika metų, išsišovę skruostikauliai, tamsaus gintaro akys, sidabriniai plaukai, veido oda blyški, vos vos rausvi skruostai, jis įgijęs tą specifinį daug kentėjusio, tikinčio žmogaus veidą. Pasigirdo kalbų, esą jis mistikas, esą jis žydas ir moka skaityti hebrajiškai. Galiniame kieme, žiūrinčiame į Šilainius, stovėjo neliečiami seni automobiliai ir metalo laužas,- jis nebetaisė mašinų, tarsi išvis užmiršo, jog egzistuoja tas galinis kiemas. Žmonės sakė, kad jis nebemiega, kad namuose kiaurą parą degančios šviesos. Vaikams tai buvo didelė pramoga. Jie bildėdavo aplink namą tamsoje, ir kartais Tomas apsigavęs išbėgdavo į terasą paklaikusiomis akimis, tuomet susigriebdavo, jog čia tik kaimyninių namų vaikai, krizenantys ir tankiai alsuojantys mušančiomis širdimis tamsoje. Jis jų nebardavo, bet jei kas įsikardavo į kriaušę ar čiupinėdavo pirštais balioną arba jo krepšį, griežtu, švelniu balsu pasakydavo, pasitraukite nuo baliono. Vyresni žmonės daug kalbėjo apie Tomą Šeinemonį, apie abu Tomus Šeinemonius, bet to kiemo privengė. Aš klausiausi be žado. Balionas buvo matyti iš toli.
O tada vieną vėlyvą lapkričio vakarą Šilainių daugiabutyje, mano mirusiame kambaryje, įvyko kai kas netikėto:
buvo jau naktis, lauke lijo, tėvai miegojo, švelniai ūžė televizorius. Užsimiršusi sėdėjau savo kambarėlyje ant kėdės. Staiga išgirdau kažkokį krebždesį palei duris. Po kiek laiko sukrebždėjo garsiau, o dar vėliau pasigirdo tylus, bet aiškus beldimas. Nusistebėjau, bet nieko nedariau, tiesiog sėdėjau įsmeigusi akis į duris. Vėl pabeldė. Tada pakilau ir švelniai jas pravėriau. Už durų nieko nebuvo. Aš vėl atsisėdau ir tik tuomet pamačiau ant grindų, prieangyje, bestovint didelę rudą pelę.
-Labą vakarą,- prabilo pelė,- ar nesutrukdžiau jūsų?-kalbėdama pelė darė keistus judesius rankomis ir judino ūsus.
-Labas. Nesutrukdėt. Aš čia šiaip sėdžiu.
-Atvykau pakviesti jus į šventę.- pelė kalbėjo iškilmingu ir džiaugsmingu tonu.
-Kokią šventę? Kada?
-Dabar pat. Aš įgaliota jus palydėti.
Aš užsidėjau ryškiai žalią megztą suknelę, švarkelį, batus ir mes išėjom. Lauke buvo labai tamsu, degė tik žibintai. Pelė bėgo prieš mane rodydama kelią. Kai išėjom iš daugiabučių bloko, perėjom senąją privačių namų kaimelio dalį ir pradėjom bristi per žoles, visiškai pamečiau ją iš akių, bet pelė kartkartėm sušukdavo: čia! Taip ėjom ilgą laiką. čia! čia! Stebėjausi, kad nors lapkričio mėnuo, lauke taip šilta. čia! Perėjom visą laukymę, kelią, vedantį Devinto forto link ir milžiniškus jo medžius, vis bridom tolyn, į besidriekiančias plynes. čia! čia! čia! Galų gale pamačiau šviesą. Užuovėjoje, pievoje, apsuptoje medžių, stovėjo gigantiški betoniniai ir metaliniai objektai, jie buvo sukrauti tarsi milžiniškas laužas ir priėjusi arčiau, supratau, kad skleidžia drungnos, malonios šilumos bangas, spindulius, kad tai dėl jų šitaip šilta. Net turėjau nusimesti švarkelį. Aplink objektus, kurie sudarė tam tikrą centrą, būriavosi įvairūs kailiniai žvėreliai, skambėjo muzika,- nenutrūkstantys ištisiniai garsai, lyg spinduliai, banguojantys šiltame nakties ore.
Tamsoje švytėjo žolėje paklotos baltos paklodės, ant jų buvo išdėlioti saldumynai ir taurės su gėrimais. Tvyrojo lengvas šurmulys. Dauguma žvėrelių laikė šaltąsias ugneles, jos traškėjo ir švytėjo tamsoje. Virš tamsios žolės kybojo baltos ir auksinės šviesos magma, ūkas. Skambėjo linksmi ir įsikarščiavę balsai. Peles, kaip mažiausias, užleido į priekį, arčiausiai laužo. Už jų šnekučiavosi kiškiai, lapės, vilkeliai, meškėnai ir ūdros. Buvo sunku sužiūrėti visus. Po kiek laiko tvyrojusi muzika suskardėjo ir visi puolė šokti rateliu. Aš atsidūriau prie pat betoninių konstrukcijų, bijojau sutrypti ką nors, bet šokau drauge. Tai truko labai ilgai. Pasibaigus šokiui visi žvėreliai atsisveikino, susirinko daiktus ir išsivaikščiojo į savo kertes.
Kitą dieną ilgai žiūrėjau pro langą. Beveik niekas nesikeitė. Viskas keitėsi pasiutusiai greitai. Laikas buvo ugnis. Vakare apsirengiau ir išėjau pas Tomą Šeinemonį. Lauke lijo lietus, buvo jau sutemę, tvyrojo rudai juoda drėgna tamsa. Šeinemonių name degė visos šviesos, tik kiemas skendėjo lapkrityje. Duris atidarė kokių trylikos metų berniukas. Čia buvo Jonas, Tomo brolis. Girdėjau, kaip jis nubėgęs į biblioteką pasakė atėjo Ieva!. Aš nusimoviau koridoriuje batus ir išskleidžiau varvantį skėtį. Kambariuose kvepėjo pyragu ir dūmais. Koridoriuje stovėjo didelis, pailgas, šaltas veidrodis. Jame matėsi mergina ryškiai žaliu rūbu.
-Užeik į saloną.- Tomo tėvo balsas buvo švelnus ir žemas.- Gera tave matyti.
Man užkaito žandai ir į akis plūstelėjo karštis. Tomo tėvas stovėjo ir žiūrėjo į mane. O aš verkiau, aš žiauriai verkiau.
-Einam, išgersim likerio, tau jau kokie dvidešimt, ar ne?
-Dvidešimt vieneri,- rydama ašaras atsakiau.
Mes atsisėdome salone. Viskas atrodė taip pat. Kambaryje vešėjo trys dideli paparčiai, ant sienos kabėjo rusvas gobelenas, vaizduojantis piknike ant žolės geriančius žmones, kampe ant mažo staliuko stovėjo šilelis, prie sienos ta pati sofa, viduryje keturkampis stalas. Tebebuvo visos kėdės. Tomo tėvas atrakino barą ir ištraukė butelį auksinio skysčio. Likeris aitriai kvepėjo svarainiais. Aš jau neverkiau, pradėjo skaudėti galvą, graužė akis, kakta tvinksėjo karščiu. Skrandį nutvilkė saldus karštis. Tiksėjo laikrodis. Po truputį atsipalaidavo raumenys, name buvo šilta.
-Čia paskutinių Tomo metų.-pasakė jis.
Išmušė dešimtą valandą. Kambariu ėmė lietis metalai ir auksas. Į šiltas vonias švelniai krito telefonai.
-Nemanau, kad yra koks nors skirtumas...
-Tikrai yra skirtumas,- pasakė Tomo tėvas. Man dingtelėjo, kad veikiausiai tokiu tonu skambėjo jo žodžiai pasitraukite nuo baliono. Jis švelniai šypsojosi ir tik tada aš pamačiau, kad kažkas atsitiko. Tomo tėvo akys buvo žydros. Akimirką suglumau, nes maniau, kad jos buvo rudos. Apėmė įspūdis, kad nuo jo veido sklinda keistas, sidabriškas švytėjimas. Jis atrodė kaip šventasis. Po kūną plito auksinė likerio šiluma.
-Šiandien sapnavau keisčiausią sapną,- nejučia pasakiau.
-Dėl to ir atėjai?- jis taip šypsojosi, kad man net darėsi nejauku.
-Matyt.
-Matai, kaip.
-O kas?..
-Šiandien šitiek įvykių.-jis padarė ilgą pauzę- Tikriausiai nepastebėjai, kas kieme.
-Ar kažkas atsitiko?
Jis šyptelėjo.
-Pasižiūrėk pro langą.
Jis įjungė kiemo lempą.
Ir aš pamačiau.
Kieme stovėjo laukinė kriaušė. Mane nusmelkė kaimelio karalius žvyro karjeras vanduo ir persigandę šūksmai. Kieme buvo tuščia. Kieme buvo tik balto oro baliono šmėkla.
-KUR jis?- tikriausiai man net sužėrėjo akys.-Kur? Kodėl nukabinot? Ne! Pirmiau kodėl nenukabinot iškart?
Jis plačiai nusišypsojo. Sužibėjo auksiniai krūminiai dantys.
-Nebuvo aišku, ką turėčiau daryti su juo.
Supratau, kad jis tam tikrai teikė didelę reikšmę.
-O tai kas atsitiko? Ar atsirado savininkas?
-Matyt,- jis vėl šyptelėjo.
-Pasakykit pagaliau!
Virtuvėje sukrizeno Jonas. Tomo tėvas plačiai šypsojosi.
-Aš nežinau! Šį rytą jo nebebuvo.
-Kaip tai?!
-Nežinau, kaip. Teleportavosi, ar ką,- jis dar labiau išsišiepė.
-Nesijuokit iš manęs!,- pasijutau kaip mažas vaikas. Atrodė, kad jam visai nerūpi, kaip tas balionas dingo.
-Visai rimtai sakau, ryte jo nebebuvo.- pasakė jis -Šitai aš žinau.
Naktis giedra ir šalta. Virš Tomų namo kybo žvaigždynai. Į kiemą liejasi baltos šviesos pluoštas. Juodame laukinės kriaušės šakų rezginyje sėdi trys žmonės. Naktyje aidi jų balsai ir juokas. Iš jų burnų veržiasi garas. Ant kelių visi turi po lėkštę karšto maisto. Jie pavalgo, tada Tomas ir aš užsirūkom. Jonas numeta lėkštę ir šakutę ant žemės, jos minkštai šlepteli į juodą žolę, šmėkšteli, kad tai keistas garsas. Tada Jonas pūkšdamas, braudamasis per šlapias, šaltas šakas užsikaria į pačią viršūnę ir garsiai sušunka:
-Eeeeeeeei!
Man širdis pradeda greičiau mušti.
2010 10 03